Kodėl noriu taip daryti? Nes pernelyg daug yra restoranų, kurie nieko gero mums visiems neduoda. Nei meilės maistui, nei naujų skonių, nei ką nors parodo valgytojams, nei kelia maisto kultūrą, nei ką parodyti svečiams – tik užima vietą, tik veisia žiurkes virtuvėse, tik bakterijų kolonijas augina. Ir dar duoda darbo vietas žioploms padavėjoms, kurios nieko nežino apie savo darbą, tik kartoja, kad pas jas viskas skanu, ir nešioja saldų baltą vyną, ir dar nemoka putokšlio butelio atidaryti neapsipylusios – jei jau ko negaila, tai tų kvankų. Galėtų visos emigruoti.
Viena kategorija, kurią aš turbūt uždarinėčiau net ten nesilankęs, tiesiog pagal pavadinimus, būtų senieji kinų restoranai, kurie visi Lietuvoje yra tragiški. Pamatai pavadinimą – visokie ten penki drakonai, Pekino dvarai, geltonosios upės ir raudonieji ežerai – ir uždarai viską velniop, nes žinai, kas ten bus: pigi kiauliena, vištiena ir kokios nors šaldytos krevetės, viskas gruzdinta ir viskas apipilta tirštu ir saldžiu krakmolo ir cukraus padažu. Dar puošmena būna – kokia nors rožytė, išpjaustyta iš morkos.
Ten dar ir patiekalus visada apgaulingai vadina: „traškūs kiaulienos gabaliukai“, nors nei jie traškūs, nei ką, tiesiog tešloje apvolioti ir gruzdinti senuose taukuose ir apipilti sirupais. Vienintelis dalykas, kuris ten traška, tai sudaužyta lėkštė virtuvėje ant grindų, kai netikęs indų plovėjas ją, lipnią, paleidžia iš negrabių rankų ir ji sudūžta. Ant sienų būna raudoni ir auksiniai purvini šlamšto gabalai, „suvenyrai“, kažkokios princesės iš kiniškų žurnalų vaikams, plastikiniai drakonai ir katinėliai, atrodantys baisiau nei dėvėti drabužiai Raseinių skuduryne. Kam reikia tokių restoranų? Jie yra kaip tympos su leopardiniais raštais – jei jas uždraustum, niekam blogiau nebūtų.
Bet Azijos maisto Lietuvai reikia (jau vien dėl to, kad vietiniai nenori dirbti, o atvykėlių bus daugiausia iš Azijos, todėl ir juos reikia kuo nors vaišinti), ir aš pasirūpinčiau, kad tada, kai nebeliks senų, baisių kinų restoranų, atsidarytų tokių, kur Rytų maistas yra skanus, modernus ir autentiškas.
Vieną tokį, naujai atsiradusį, tik ką radome netikėtoje vietoje, pačiame Vilniaus centre, su vaizdu į Šventaragio slėnį, garsios partinės ir politinės veikėjos vardu pavadintoje Barboros Radvilaitės gatvėje, kur anksčiau buvo toks žuvies restoranėlis ir parduotuvė, kuris pradžioje buvo geras, paskui - neblogas, bet paskui apsnūdo, aptingo ir galų gale užsidarė (rinka viską sutvarko). Naujasis restoranas dar balionais apraišiotas, toks jis naujas.
Restoranas vadinasi „Mian“, turi šefą iš Pekino ir yra tvarkingas, šviesus ir minimalistinis, lyg būtų tik ką atsidaręs ne Vilniuje, o madingoje San Francisko vietoje.
Valgiaraštis – modernus ir koncentruotas: iš esmės, ten kinų koldūnai ir makaronai, pačių daryti, ir tiek žinių.
„Šefo komplimentai“ buvo plonyčiais šiaudeliais supjaustytų bulvių salotos. Tokio patiekalo net nebuvau ragavęs – matote, reiškia, ir aš kažką galiu naudingo išmokti. Labai gaivu.
Jiao Zi kepti koldūnai (iš tikrųjų, „kepti koldūnai“ Lietuvoje turi blogą vardą, čia tinkliniuose tvartuose duoda akmens kietumo keptus parduotuvinius koldūnus, o čia viskas buvo visai kitaip) buvo lengvučiai, švelnūs, kaip debesėliai, apkepti tik tiek, kiek reikia. Tie, kurie su kiauliena (€6,80) buvo tiesiog labai geri, o su jūrų gėrybėmis (€7,80) buvo tokie, dėl kurių tenai grįšime mes, ir grįšite jūs, ir jūs sapnuosite juos naktimis, ir tai bus labai geri sapnai.
Geriausi kinų koldūnai Lietuvoje? Taip, be jokios abejonės, absoliučiai.
Baozi (tokie didžiuliai garinti koldūnai, bet greičiau tešliniai pyragėliai) mums patiko mažiau, bet čia skonio reikalas. Man padarė didelį įspūdį, kad jie lygiai tokio paties skonio, kaip Londone ar Vašingtone. Absoliučiai identiški. Ir kvapas iš virtuvės buvo lygiai toks pat, kaip Vakaruose – visiškai nieko panašaus į kvapą, kurį užuodžiate vidutiniame kinų restorane Lietuvoje (na, viename iš tų, kuriuos aš noriu uždaryti). Aš nemoku papasakoti, kuo ten kvepia, bet tai yra jaukūs kinų prieskoniai ir švara.
Sičuano sriuba su kiauliena (€7) buvo raudona, kaip knygelė su pirmininko Mao citatomis, aštri kaip velnias, karšta ir tokios didelės porcijos, kad vien iš to dubens mes būtume pavalgę dviese. Dabar tik paragavome, nes juk neįmanoma tiek suvalgyti. Visiems jums, kurie manęs klausia „kaip tu tiek suvalgai“, aš atsakau: aš nesuvalgau. Du trečdaliai visko, ką mes užsisakome, išmetama. Ar man negaila? Kažkiek gaila, nes kas nors Afrikoje badauja. Bet savo cepelinų ir vėdarų negaliu nusiųsti į Afriką. Ar jūs taip galėtumėte – užsisakyti, sumokėti ir nesuvalgyti? Negalėtumėte, bet todėl jūs ir neturite šios nuostabios profesijos, kurios vaisiais aš džiuginu visus Lietuvos skaitytojus kiekvieną savaitę.
Šalti, stori kvietiniai makaronai su vištiena, riešutais ir riešutų skonio tirštu, riebiu padažu (mes juos gavome už dienos pietų kainą, €5,50, nes jie buvo dienos pietų meniu, normali kaina €6,80) buvo naujas Lietuvai skonis, gaivu, tiršta ir užsienietiška, nieko panašaus niekur kitur Lietuvoje nėra. Eikite ir ragaukite.
Dviese sumokėjome €36,60 ir dar arbatpinigių. Toks ir turi būti kinų maistas – pigus, kvapnus, skanus ir sotus.
Tokios vietos Vilniui reikia, tokios vietos reikia mūsų valgytojams, tokios vietos reikia Senamiesčiui, kur pernelyg daug kvailų, beprasmių turistinių vietų su šildytais cepelinais ir klibančiais staliukais lauke. Penkios žąsys iš penkių.
Mian, B. Radvilaitės g. 5, Vilnius. Tel. +370 613 31888. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.