Klausimas, tačiau, rimtas: kaip vertinti lietuvišką maistą pagal užrašus, nuotraukas ir prisiminimus per keliolika tūkstančių kilometrų, kai dabar gyveni turbūt blogiausiai besimaitinančioje šalyje savo gyvenime, išskyrus nebent Afrikos šalis-nelaimėles? Kai jokie pinigai restoranuose nenuperka džiaugsmo ir kai gailiai prisimeni kaimyninę Argentiną, kur bent jau mėsa buvo fantastiška, ir dar buvo kažkokių vaisių ir daržovių, o čia pomidorai sostinės Montevidėjo geriausiose parduotuvėse tokie, kokius Lietuvoje šiaip jau išmeta?
Koks Urugvajuje maistas? Toks, kad mažiausiai nuvilia „McDonald’s“ ir „Burger King“, o geriausia išvis yra namie išsikepta kiaušinienė su svogūnais.
Kai prisimenu Lietuvą iš Montevidėjo, aš kaip vėjas atlėkčiau ir nepagailėčiau daug dolerių taksi, jei galėčiau gauti prasčiausios Lietuvos tinklinės picos arba kokio tinklinio lietuviško kugelio ar cepelinų, atšildytų negrabaus jaunuolio, ir tai būtų Dievų maistas palyginti su ta dykyne, kur nusidanginau.
Restoranas, apie kurį kalbėsime, yra „Bonocosì“ prekybos centre „Ozas“ Vilniuje, kuris vis dar yra Lietuvos sostinė (kol jos dar neperkėlė į Naisius). Restoranas siūlo itališką virtuvę, o tai reiškia, kad naujienos jam ne kažin kokios, skaičiuojant statistinę sėkmės tikimybę – čia kaip kokiam krepšininkui atvykti į Prienus ir tikėtis, kad tai padės jo karjerai Amerikoje.
Gal ir per stipriai pasakiau, bet statistika yra tokia: itališkos virtuvės restoranams Lietuvoje retai sekasi (išskyrus Kauną, kuris turi nuostabų mylinčios mamos santykį su savo nevykusiomis itališkomis vietomis, myli ir didžiuojasi jomis tuo pagrindu, kad ir varlei savo vaikai gražūs). Restoranams prekybos centruose sekasi dar rečiau. Taip yra todėl, kad į prekybos centrą nevažiuojama dėl pavalgymo. Prekybos centrų restoranuose, tiesą sakant, beveik visai nesilanko tie, kas myli maistą, todėl ten jų ir nelaukia, o laukia dažniausiai tų, kas maisto nemėgsta, gero nuo blogo neskiria ir kam šlapdešrė ant batono yra vis tiek skaniausia. Nors ką čia kalbu, po Montevidėjo norėsiu lietuviškos šlapdešrės ant lietuviško batono, mmm. Pertepto lietuvišku sviesteliu. Ir užbarstyto geriausia angliška jūros druska iš delikatesų parduotuvės.
Bet esmė yra ta, kad tikrai iš prekybos centrų neverta tikėtis kažin ko, nes jie tikrai nesitiki daug iš savo lankytojų. Jie tikisi, kad atklydę lankytojai susimokės ir išeis, nelikę labai nepatenkinti.
„Bonocosì“ yra didelis restoranas prie pagrindinio prekybcentrio įėjimo ir Italijos itin neprimena, bet užtat yra dideli langai, daug erdvės ir matyti picų krosnis.
Padavėjas greitas ir neužsnūdęs. Aš jam nepavydžiu, nes nabagas turi pranešti nelinksmą naujieną: pusės patiekalų nėra, tačiau reikia pripažinti, kad restoranas bent jau imasi priemonių. Prie valgiaraščio yra ranka rašytas lapukas, kuriame nurodyta, kokių picų galima užsisakyti. Taip geriau, negu versti klientą spėlioti.
Dar geriau būtų turėti visko, kas valgiaraštyje. Tačiau, kaip suprantu, ir vėl blogi tiekėjai, ir vėl nesėkminga situacija, ir vėl išėjo kaip išėjo.
Aš visgi turiu paklausti: kas tie jūsų tiekėjai? Kęstutis Pūkas jums paprastai veža dešrą, ir buvo apsirgęs jau kelis mėnesius, todėl nėra jo dešros? Sūrį jums pristato Neringa Venckienė ir jai neišeina prisiskambinti, nes abonento telefonas išjungtas ar už ryšio zonos ribų? Ar kaip ten yra? Jei kokios kitos firmos dirbtų Lietuvoje taip, kaip restoranų tiekėjai, tai jos seniai... ne, ką jau ten. Jos dirbtų kaip dirbusios. Kol restoranai kenčia, tol tiekėjai išsidirbinėja.
Restoranas pustuštis (važiavome ten prieš pat naujuosius), bet viskas juda labai lėtai. Greitas tik mūsų padavėjas. Virtuvė niekur neskuba. Ta prasme, mes galim ir palaukti, mūsų darbas toks, bet kas čia būtų, jeigu būtų pilnas užsodinimas? Kiek tie žmonės lauktų?
„Mes nesitikim pilno užsodinimo“, – sakytų savininkai. Tai kam tada apskritai atsidarinėti? Jei nesitikit, tai niekada ir neturėsite. Reikia ruošti restoraną sėkmei, ir sėkmė ateis.
Kad viskas nebūtų vien pica, užsisakėme du lakštinių patiekalus – taljatelius su lašiša (€7,30) ir raviolius su rikotos sūriu ir špinatais bei pinijų riešutais (€7,95).
Ir vieni, ir kiti nustebino tuo, kad buvo nepervirti, kaip dažnai atsitinka Lietuvoje, pateikti al dente. Tai didelis pliusas. Ir vieni, ir kiti nenustebino daugiau niekuo. Tai buvo neišskirtiniai ir neįdomūs patiekalai, nors kvalifikuotai paruošti.
Pica (čia ją kepa „į ilgį“, al metro, kuo daugiau užsisakančių prie vieno stalo, tuo ilgesnis gaminys) buvo pasirinkta keturių sūrių (€9) ir špinatų bei dešros gumuliukų (€9). Užpildai buvo neblogi, dešros gabaliukai, žinoma, tikrai nebuvo tokie, kokius randame Čikagoje ar Italijoje (iškrapštytos iš apvalkalo itališkos dešrelės, salsiccia, su pankoliais, susuktos į mažus kukuliukus, yra vienas skaniausių pasaulio dalykų, bent jau man, bet čia buvo tik blankus atspindys – gal todėl, kad Lietuvoje itališkų dešrelių nebūna). Pati pica nebuvo pica, greičiau toks sotus picos pyragas. Neįstengėme nė pusės suvalgyti, namo irgi nesinešėme, nors jie siūlė: tą patį vakarą turėjome ilgam išskristi iš Lietuvos, nebūtų kas tos picos likučių suvartoja.
Nenoriu būti priekabus ar bjaurus. Maistas buvo tikrai valgomas, nors tai tikrai nėra gabalėlis Italijos. Virtuvė dirbo lėtai, bet aptarnavimas buvo puikus. Pusės patiekalų nebuvo, bet jie ėmėsi priemonių situacijai sušvelninti.
Prekybcentryje galima pavalgyti ir blogiau, smarkiai blogiau nei šiame italų restorane. Dėl kažkokių priežasčių ilgam įstrigus prekybcentryje, čia galima suvalgyti adekvačią ir nebrangią vakarienę (dviese mokėjome €39 ir arbatpinigius), kurios neteks gailėtis. Tačiau specialiai dėl šio restorano vargu ar kas ten važiuotų, mes buvome turbūt pirmieji tokie.
Trys žąsys iš penkių.
Bonocosì, Ozo g. 18, Vilnius (Prekybos Centras „Ozas“). Tel. +370 656 30026. Tinklalapis: www.bonocosi.lt Facebook profilis https://www.facebook.com/bonocosi
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki 22:00, penktadiniais ir šeštadieniais nuo 10:00 iki 23:00.