Šiandien meniškos prigimties kraštietė su „Kėdainių Mugės“ skaitytojais dalinasi patarimais, kaip nustebinti brangų žmogų savos gamybos valgoma puokšte bei kaip pasipuošti namus, kad pavasaris pasijustų ne tik už lango, bet ir širdyse.
Pievose gėlių žiedus rinko nuo mažumės
„Pamenu, pati nuo mažens vaikščiodavau po laukus ir pievas, rinkdama gėlių žiedus ir jų lapelius. Po to tai, ką rasdavau, sudžiovindavau sudėliojusi tarp knygos puslapių ir gamindavau atvirukus, paveiksliukus. Svajojau stoti į Kauno menininkų mokyklą“, – pasakoja Vilma.
Tiesa, tuo metu Vilmos svajonei išsipildyti lemta nebuvo – kraštietės aplinka ją buvo įtikinusi, kad menininkai mažai uždirba, tad iš meno duonos nevalgysi.
Baigusi Josvainių vidurinę mokyklą (dabar – Josvainių gimnazija, aut. past.), kraštietė pakėlė sparnus į Kauną. Istorinėje laikinojoje sostinėje Vilma ketino apsistoti laikinai – tol, kol įgis išsilavinimą. Ji krimto verslo ir prekybos mokslus, išbandė save ir siuvėjos-modeliuotojos amplua.
Vis tik labiausiai traukė meninė veikla.
„Išbandžiusi kelias veiklas – prekybą, siuvimą – supratau, kad jos nėra mano pašaukimas. Tai nebuvo mano – Vilmos – kelias. Dabar tikiu, kad jeigu žmogus turi kūrėjo geną, nuo jo niekur nepabėgs, ir galiausiai anksčiau ar vėliau ateis į kūrybos kelią“, – pabrėžia pašnekovė.
Vis dėlto Kaunas kraštietei padovanojo tai, kas svarbiau ir brangiau, negu profesinė veikla – didžiąją gyvenimo meilę Dainių, o po penkerių drauge praleistų metų – ir judviejų dukrą Gabiją.
Kūryba prapliupo nėštumo metu
Būtent vienturtė Vilmos ir Dainiaus dukra Gabija buvo tas faktorius, kuris pastūmėjo meniškos prigimties kraštietę išnaudoti savo potencialą kūryboje.
„Kai pastojau, buvau šiek tiek pristabdyta gyvenimo. Tuomet rankos tiesiog niežtėjo ką nors daryti, gaminti, lipdyti. Pagalvojau, kad reikėtų padaryti rankų darbo albumą būsimoms dukrytės nuotraukoms. Susidomėjau „scrapbooking“ (šeimos ar asmeninių nuotraukų albumų gamyba ir projektavimas, aut. past.) technika. Prigaminau krūvą rankų darbo albumų, ir ne tik sau. Tuo pačiu metu jau dariau pagal užsakymus atvirukus, kvietimus, korteles ir kitokią šventinę atributiką. Išbandžiau ir dekupažą. Vienu metu visos mano draugės gimtadienių progomis buvo sveikinamos tik mano dekupažintais gaminiais“, – prisimena Vilma.
Pasak pašnekovės, ją dukros Gabijos laukimas ne tik pastūmėjo į kūrybinius ieškojimus, bet ir išmokė daugelį svarbių dalykų. Vienas iš jų – gebėjimas pastebėti smulkmenas kasdienybėje, kurių įprastai per nesibaigiantį bėgimą ir skubėjimą tiesiog nepastebime.
„Vaikai mums duoda daug pamokų išmokti. Jeigu ne jie, mes daug ko nesuprastume. Mūsų pareiga – mokinti vaikus kūrybingumo, išradingumo ir gebėti pajusti tą grožį smulkmenose. Juk paprastume ir slypi tikrasis grožis. Vaikai išeis į gyvenimą, pasiimdami mūsų parodytą pavyzdį. O kas yra gyvenimas? Juk tai – nesibaigianti, amžina mokykla. Ir galiausiai manau, kad tai mes esame savo vaikų veidrodis, o ne jie mūsų“, – įsitikinusi Vilma.
Dekoravimą išstūmė valgomos puokštės
Vis tik ieškojimų kelyje pašnekovei sustoti nesinorėjo. Savo eilės laukė šventinio dekoravimo patirtis. Taip savaime ir kilo mintis dirbti sau ir įkurti savo prekės ženklą „Vimūza“.
„Progų save išbandyti turėjau ne tik Lietuvoje, bet ir Graikijoje. Pas bičiulę, kuri organizuoja vestuves Kretos saloje Graikijoje, dirbau su dekoru ketveriose vestuvėse. Man tai buvo didelė ir reikšminga patirtis, nors ir su iššūkiais. Tačiau man grožio kūrimas yra savotiškas gyvenimo variklis. O kai atliktas darbas patinka užsakovams, kuomet dar įvyksta ir teigiamos energijos mainai – tada iš viso nuostabu“, – pastebi švenčių dekoratore šešerius metus dirbusi Vilma.
Nors ši veikla buvo ir įdomi, ir auginanti, tačiau ties švenčių dekoravimu kraštietė neapsistojo. Pastaruosius dvejus metus pagrindinė jos veikla ir pragyvenimo šaltinis – maistinė floristika, geriau žinoma kaip valgomų puokščių gamyba.
„Pamenu, kad prieš gerus dvejus metus internete pati apskritai pirmą kartą pamačiau maistines puokštes ir pagalvojau: „Va čia tai šedevrai!“. Kadangi kantrybės turiu, netrūksta ir smalsumo, nutariau pabandyti ir pati. Tikrai ne iš pirmo karto, bet pavyko.
Labiausiai mane sužavėjo rezultatas, kurį gali gauti iš, pavyzdžiui, tik ką nuo savo daržiuko parsineštų braškių ir šilauogių. Pamaniau, kad daug kam turėtų būti gera, tokią puokštę dovanų gavus! Su puokšte, kuri niekada nenuvys ir neiškeliaus į šiukšliadėžę, nes bus suvalgyta, t. y. išgyventa ir patirta, galima padovanoti gerą emociją visai dienai. O gal ir ne vienai“, – teigia Vilma.
Paklausta, ar iš šios veiklos įmanoma pragyventi, Vilma patvirtina, kad tokios galimybės yra. Tiesa, tik turint labai daug užsakymų ir šią veiklą prioritetizuojant.
„Valgomos puokštės Lietuvoje vis dar yra gana nauja sritis, nors rinka gana sparčiai pildosi. Uždirbti galima, bet per vieną dieną pačių puokščių daugiausia pagaminti galima, sakyčiau, keturias. Ir tai, ne kiekvieną dieną, o kartas nuo karto. Ne kiekviena diena yra vienodai produktyvi, nes procesas reikalauja daug laiko, preciziškumo, kantrybės ir kruopštumo“, – teigia Vilma.
Valgomos puokštės gamyba: nuo ko pradėti?
Pasak pašnekovės, maistinių puokščių gamybos procesas – nors ir kūrybiškas bei įdomus – bet tuo pačiu itin atsakingas procesas. Mat gavėją jam dovanojama puokštė turi pasiekti šviežia, estetiška ir saugiai pristatyta.
Šiandien valgomų puokščių kūrėja su patirtimi Vilma pasakoja, kad jau gana dažni ir populiarūs tampa mokami maistinės floristikos kursai, o norintiems pramokti nemokamai – apstu įvairaus turinio internete, skirtingomis kalbomis, daugiausia – „Youtube“ platformoje.
Patarimais besidalijančių kūrėjų galima rasti ir socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje.
„Gaila, kad visų šito meno subtilybių už dyką niekas nedalina. Jeigu norite sutaupyti ir mokymų, kursų nepirkti, – reikia tiesiog daug eksperimentuoti, bandyti kasdienybėje. Po truputėlį bandant, pavyksta atrasti savo techniką, savo braižą“, – neabejoja Vilma.
Pasak dvejus metus maistines puokštes gaminančios kraštietės, egzistuoja kelios esminės taisyklės, kurių reikėtų laikytis, jeigu norite savomis jėgomis pradžiuginti artimą žmogų suvalgoma puokšte.
„Pradėti reikėtų nuo supratimo ir žinojimo, ką mėgsta jubiliatas. Taip pat, žinoma, reikėtų atsižvelgti į tuo metu esančių vaisių sezoniškumą ir jų kokybę. Geriausia rinktis šviežius, einamo sezono produktus. Komponavimas prasideda nuo to, kad reikia surasti tinkamą dėžę. Tinka ir kvadratinės, ir apvalios. Įdėkite į ją floristinę oazę ir pasiruoškite ilgus medinius smeigtukus.
Nesvarbu, ką smeigsite – vaisius ar saldainius – į kiekvieną vienetą reikia įsmeigti po smeigtuką. Komponuoti pradedame nuo dėžės vidurio. Ir taip nuo to vidurio, t. y. centro, dėliojame smeigtukus su maistu link dėžutės šonų, kol ji užsipildys galutinai. Kad puokštė gautųsi estetiška, reikėtų, kas be ko, atsižvelgti ir į spalvų gamą, išlaikyti ką vientisume“, – pataria Vilma.
Odė – vaikystės Vainikams
Nors Vilma jau daugiau negu dvi dešimtis metų gyvena Kaune, iki šiol sielos ramybės paieškos ją veda ne kur kitur, o į gimtuosius kraštus. Jos vaikystė ir paauglystė prabėgo Kėdainių rajone, Josvainių seniūnijos Vainikų kaime.
„Man visada norisi atvykti aplankyti tėvų ir tėviškės. O kartais netgi pati gimtinė kviečia pasivaikščioti vaikystės takais. Būna, kad apima toks keistas, sunkiai paaiškinamas noras – o gal ir sentimentai – vėl pabūti ten, kur daug laiko augant praleista. Kai apima tokie jausmai, grįžtu į Vainikus, nuvažiuoju pasėdėti prie Nevėžio kranto. Taip gera pabūti gamtoje, tyloje, pabėgus nuo viso miesto triukšmo ir šurmulio“, – tikina Vilma.
Anksčiau straipsnio herojė dažnai varstydavo ir Vainikų kaimo bibliotekos duris – dalis jos vaikystės bėgo būtent čia.
„Ten, pamenu, mums, vaikams, būdavo traukos vieta su knygų kvapo aura. Lankėme šokius, dramos būrelį, šventėme įvairias šventes, – prisimena Vilma. – Man atrodo, kad būtina išlaikyti ryšį su vieta, kurioje užaugai – juk ji didele dalimi ir suformavo tave tokį, koks esi šiandien.“
Ir nors Kaune jau prabėgo daugiau negu pusė Vilmos gyvenimo, kraštietė teigia šio didmiesčio niekada iki galo taip ir neprisijaukinusi.
„Nesu miesto, nesu pastatų, nesu betono žmogus. Man reikia kaimo, ryšio su gamta. Man norisi sukišti rankas į žemę, sodinti, ravėti. Mėgstu stebėti, kaip auga, žydi gėlės ir krūmai tėvelių kieme Vainikuose. Juokauju, kad tokiu būdu įsižeminu. To kūrybiškam žmogui kaip oro reikia“, – teigia Vilma.
Beje, nuosavą prekės ženklą „Vimūza“ tokiu pavadinimu kraštietė pakrikštijo ne šiaip sau. Tai – jos vardo ir įkvėpimo šaltinio, t. y mūzos, dermė.
„Įkvėpimas, mūza – visada su manimi. Einame abi koja kojon. Man nereikia jos laukti, tai mano savotiška psichoterapija sau. Pasitikiu savimi ir žinau, kad man pavyks. Laukiu naujų progų, kada galėsiu pasireikšti ir parodyti, ką sugebu“, – užbaigdama pokalbį su „Kėdainių Muge“, sako Vilma.