Violetos kuriami drabužiai padeda klientėms atrasti savo stilių, o pačios dizainerės pozityvus požiūris į gyvenimą verčia stabtelėti ir susimąstyti. Ar tikrai mūsų aplinkoje tiek daug negatyvo, o gal sklinda jis iš viešosios erdvės? Pasirodo, kartais užtenka išjungti TV ir eiti… pabėgioti. Štai toks paprastas ir smagus V.Sūdžiuvienės receptas nuo prasto oro ir kitų negandų, kurį išbandyti 2019 metais tereikia noro.
Išsaugojo senąjį gimnazijos sodą
Violeta – ketvirtos kartos alytiškė, jos močiutė yra gimusi JAV, į Alytų su tėvais atvažiavo vaikystėje. Beje, įdomu tai, kad už Atlanto gimė bei į Lietuvą panašiu metu grįžo ir vyro Regimanto močiutė.
„Prosenelių namas praėjusio amžiaus pradžioje stovėjo netoli dabartinio miesto teatro“, – pasakoja Violeta. Mokykloje gimtojo miesto istorijos niekas nemokė, taigi didieji atradimai jos laukė jau suaugusios, kai į rankas pateko fotomenininko Vytauto V. Stanionio sudarytas „Alytaus albumas“. Jame Violeta rado ikikarinių miesto nuotraukų, pastatų, kurių jos karta jau nematė, pavyzdžiui, didelį įspūdį jai palikusią senąją Šv. Kazimiero bažnyčią.
Vaikystėje Violeta kurį laiko gyveno Panevėžyje. Ten dirbo tėvelis Algis Plytnikas, baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, inžinierius, prisidėjęs ir prie Alytaus kaip miesto augimo. Mama Irena Plytnikienė – mokytoja, prigimtinė alytiškė (jos mergautinė pavardė Rėklaitytė), mokėsi Alytaus 1-ojoje, o vėliau 2-ojoje vidurinėje mokyklose. Tuo metu dabartinės Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos teritorijoje augo didelis sodas ir buvo sodinami daržai, kuriuos prižiūrėjo mokiniai. Vėliau iš šios žemės suformuoti sklypai, vieną jų įsigijo Violeta ir Regimantas Sūdžiai. Jie išsaugojo ir prižiūri senąjį gimnazijos sodą, kurį dar iš mokyklinių laikų puikiai prisimena ir Violetos mama. „Žinoma, obelys turi savo amžių, bet mes stengiamės jį pratęsti, medžius genime ir prižiūrime. Alyvinė obelis dabar jau retenybė, kaip ir kitos senosios veislės. Mūsų sodas ir vaisių dar duoda, irlabai gražiai žydi pavasarį“, – pasidžiaugia Violeta.
Liūtukai neša sėkmę
Pavasario laukia visi, bet yra profesijų, kurios leidžia tarsi peršokti metų laikus į priekį. Kai už lango tamsiausias ir niūriausias lapkritis, gruodis, V.Sūdžiuvienės mintyse – vasara ir nauja kolekcija. Ji bus pristatoma balandžio mėnesį, kaip pajuokauja dizainerė, „kai padus kutens noras atsinaujinti“.
„Šis verslas yra labai sunkus, nes Lietuvos rinka tiesiog per maža, trūksta erdvės plėtrai, o siuvimo kaštai auga“, – atvirai sako Alytuje sukurto prekės ženklo, kurio lojaliausias pirkėjas gyvena Vilniuje, autorė. Beje, būtent sostinėje buvo atidaryta ir pirmoji „Bliss“ parduotuvė, tačiau pati dizainerė Alytaus į sostinę neiškeitė iki šiol. V.Sūdžiuvienė pasidžiaugia, kad modernumo, inovatyvumo šeimos verslui atnešė sūnus, kuris dabar rūpinasi ir internetine sklaida bei prekyba.
Rasti „Bliss“ saloną mūsų mieste lengva – jo patalpos įrengtos istoriniame pastate, kurį saugo liūtukai, Vilniaus gatvėje. Nors metalinės skulptūrėlės, ženklinančios jo laiptus, niekur oficialiai nėra įvardytos kaip Alytaus simbolis, bet liūtukus vaikystėje turbūt glostė visos alytiškių vaikų kartos.
„Patalpų dairėmės senamiestyje. Įėjusi pamačiau namą su istorija, bet apleistą. Įsigijome griuvėsius, kuriuos dabar sunku atpažinti. Teko įdėti labai daug darbo tvarkant, bet labai norėjosi išsaugoti ir šios erdvės aurą“, – prieš 11 metų įsigytų patalpų Vilniaus gatvėje istoriją pasakoja Violeta. Name smetonmečiu gyveno žydų šeima, o dabar jis privatizuotas ir priklauso keliems savininkams. Pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tai reiškia, kad jo tvarkymui keliami specialūs reikalavimai.
„Tarsi savaime aišku atrodė, kad istorinį statinį turime tinkamai tvarkyti. Specialia smėlio technologija nupūtėme plytas išorėje, sutvarkėme žaliąją zoną, nes tikime, kad ir aplinka kuria pastato pridėtinę vertę. Pagaliau, namas stovi prie vienos pagrindinių miesto gatvių, o tai irgi įpareigoja. Deja, kartais nusvyra rankos, nes ne visi namo bendraturčiai nori tvarkytis,– V.Sūdžiuvienė apgailestauja, kad kartais geri norai tokie ir lieka dėl visiškai objektyvių aplinkybių.
Stiuardesių uniforma atrodė tobula
Violeta dar mokėsi pradinėje mokykloje, kai armijoje tuo metu tarnavęs dėdė į namus parvežė spalvingą „Aeroflot“ žurnalą. „Jo viršelyje buvo publikuojama reklaminė stiuardesių fotosesija. Kokia graži man tada atrodė jų apranga, su pilotėmis ir baltomis pirštinaitėmis... Galvoju, kad ir aš noriu būti stiuardesė, nes jos rengiasi tobulai!“ – prisiminusi šypsosi Violeta.
Gebėjimus dailei ji paveldėjo iš mamos, kuri labai gražiai piešia, ir anksti pati susidėliojo profesinį kelią. Tiesa, ne viską pavyko įgyvendinti „paraidžiui“: dvejus metus mokėsi Alytaus dailės mokykloje, baigė Stepo Žuko dailės technikumą Kaune, bet, kai stojo į Vilniaus dailės institutą, drabužių dizaino specialybės kurso tais metais nerinko.
„Specialistų ruošdavo tiek, kiek tuometėje Lietuvoje realiai reikėjo, o dabar kepa neskaičiuodami“, – pastebi pašnekovė, anuomet pasirinkusi interjero dizaino specialybę. Šiandien ji prisipažįsta, kad truputį gailisi ją vėliau pakeitusi, tačiau, kita vertus, specialybės žinias pritaiko namų interjere, projektuoja ir tvarko sodybos aplinką.
„Patys augalus sodiname, patys su vyru juos ir prižiūrime. Aplinką vertinu dizainerio žvilgsniu, augalas man turi turėti formą. Visžalius pati ir formuoju. Kai gimė dukra, Regimantas parko rožėmis apsodino visą kiemo perimetrą. Dabar jų liko jau mažiau, sodas nuolat keičiasi, kažką naujo sugalvoju, augalai suauga ir vėl kitaip atrodo“, – pasakoja Violeta.
Šeima užaugino tris vaikus, kurie mamos pėdomis nesekė ir dailės studijų nesirinko, tačiau menai jų gyvenime labai svarbūs. Internetine sklaida, marketingu ir komunikacija prekės ženklo „Bliss“ rūpinasi vyriausias sūnus Mantas, Martynas baigė architektūrinių konstrukcijų inžineriją Karališkajame technologijos institute Švedijoje (KTH) ir gyvena Stokholme. Jis – Alytaus muzikos mokyklos absolventas, kaip ir jaunėlė Skaistė, kuri labai gražiai piešia, o šiemet pradėjo IT inžinerijos studijas Kaune. Violeta pastebi, kad vaikai patys rinkosi studijas ir šalį, o jie, kaip tėvai, tam didelės įtakos daryti nesistengė, tačiau šiandien labai džiaugiasi, kad visus tris traukia Lietuva.
Alytuje pasigenda jaukumo
„Vaikus auginti šiame mieste labai patogu, bet kitame gyvenimo etape pajunti, kad trūksta judesio, kitokios aplinkos, kokią važinėdamas po pasaulį pamatai. Gal iš dalies ją gali pakeisti Vilnius, tačiau mūsų mieste tikrai pasigendu kokybiško gyvenimo po darbo. Man tai reiškia išeiti į gatvę, užsukti į kavinę, sutikti žmonių ir su jais pabendrauti – leisti laiką gyvame mieste. Savaitgalį miestas visiškai tuščias, centre praeina vienas kitas vestuvininkų būrelis, pasigendu jaukumo miesto erdvėse“, – Violeta svarsto, kad galbūt dėl to kaltas ir tam tikras lietuviškas uždarumas, galbūt nėra noro išeiti į visuomenę, trūksta bendravimo viešumoje kultūros?
Kita vertus, ją džiugina gimtojo miesto žaluma, čia tikrai gausu gamtos kampelių, kur galima leisti laisvalaikį, bet vėlgi – pavienių, šios zonos nėra sujungtos tarpusavyje. Kaip pavyzdį, kad galėtų būti kitaip, pašnekovė mini Druskininkus, Birštoną, kur neretai praleidžia savaitgalį, – iš kavinių terasų atsiveria Nemuno, miesto vaizdai, čia pat pėsčiųjų ir dviračių takai, jaučiasi, kad galvojama apie žmones, o jų čia netrūksta.
Ar Lietuvoje žinomą prekės ženklą sukūrusi šeima vis dėlto neplanuoja išvykti gyventi iš Alytaus? Violeta sako, kad kol kas jie apsiriboja laikinais pabėgimais. Mėgsta keliauti po svečias šalis, o ji pati – dar ir bėgioti. Prieš dvejus metus atradusi aktyvų laisvalaikį, profesionaliai niekada nesportavusi, pašnekovė teigia galinti minėti daugybę tokio pomėgio privalumų. Pradedant nauda įvairioms raumenų grupėms ir baigiant nuo kasdienių rūpesčių išvalytomis mintimis. Smagu ir tai, kad, pradėjusi nuo minimalių distancijų, šią vasarą Alytaus pusmaratonyje Violeta nubėgo jau 10 kilometrų. Ji pastebi, kad bėgiojant atsiveria ir miesto privalumai, graži gamta, tad rekomenduoja pradėti bėgioti visiems norintiems ir nesiryžtantiems. Esminė klaida, kodėl daugelis pradeda ir greitai atsisako šio sumanymo, moters manymu, yra per dideli ir greiti lūkesčiai. Violeta įsitikinusi: rezultato reikia siekti po žingsnelį ir mėgautis tuo, ką darai.
Rasti laiko bėgimui, pasirodo, galima net ir labai užimtoje dienotvarkėje, o taupo pašnekovė kitų dalykų sąskaita. Pavyzdžiui, televizoriaus. „Jau senokai žiūriu tik keletą laidų, ir šis sąrašas vis trumpėja. Kartais susimąstau, kiek negatyvo, informacijos apie smurtą ateina iš ekranų, o juk mano gyvenime to niekada nebuvo ir nėra. Tai reiškia, kad patys įsileidžiame į savo gražų pasaulį tai, ko jame visai nereikia, bet mūsų pačių valia ir to nedaryti“, – pastebi Violeta. Šis jos pamąstymas galėtų nuskambėti ir kaip linkėjimas ateinantiems 2019 metams, kai gruodžio 31-osios vakarą patyliukais pasvarstome, kas mūsų gyvenime bus kitaip jau kitą rytą ir dar 365 dienas.