Senų pušynų, eglynų, beržynų dar apstu, nes šie medynai sudaro tris ketvirčius visų šalies medynų ploto, gausu ir juodalksnynų, baltalksnynų, tačiau jie nepatrauklūs lankymui. O štai ąžuolynų, klevynų, liepynų, skroblynų plotas nesiekia nė penkių procentų nuo visų šalies miškų. Tad kur jų rasti? Tik pavieniais išmėtytais ploteliais didžiulėje mūsų šalies miškų jūroje. Ir gal tik Punios šile, didžiųjų Nemuno kilpų apsuptyje, galima pasigėrėti senųjų Lietuvos girių likučiais.
Beveik 20 kilometrų ilgio Nemuno kilpa apglėbtas Punios šilas, ypač jo sengirė, dėl didelės buveinių, itin retų ir saugomų floros bei faunos rūšių įvairovės yra vienas iš vertingiausių miškų ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje. Čia savo namus turi gausi tauriųjų elnių banda, stirnos, barsukai, danieliai, šernai, kiaunės, voverės ir didžiosios miegapelės.
Seni, drevėti medžiai – geninių paukščių karalija – šile gyvena praktiškai visos Lietuvoje užtinkamos jų rūšys. Ramybe dvelkiančius senus medynus pamėgę juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, jūriniai ereliai, gervės, vištvanagiai, vapsvaėdžiai, žvirblinės pelėdos, uldukai ir daugelis daugelis kitų paukščių. Dosnus šilas ir augalų žinovui: čia gali išvysti retai kur kitur šalyje randamus didžiuosius asiūklius ir kalnines jonažoles, gausu miškinių varnalėšų, tuščiavidurių ir tarpinių rūtenių, svogūninių kartenių, žirnialapių vikių. Miško pievelėse į saulę stiebiasi paprastieji kardeliai, sibiriniai vilkdalgiai, raudonosios gegūnės, dirviniai česnakai.
Dažnas gamtos žinovas pasakys: cha – čia išvardintų gyvūnų ar augalų gali rasti ir dažname kitame Lietuvos miške. Ir kuo gi Punios šilas išskirtinis? O iš tikro jis išskirtinis. Kiekviename miške rasime senų medžių, trūnijančių stuobrių ar virtuolių, bet didesnių seno neliesto miško plotų – deja, ne.
Punios šilas – vienas iš nedaugelio mūsų miškų, kur išlikę senosios pirmapradės mūsų natūralios augalijos salelės. Labiausiai tai iliustruoja kerpių, grybų ir vabzdžių pasaulis. Punios šilas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur randamos kerpės skėtrioji briedragė ir plonašakė ramalina, grybai kiškinis skylenis, auksaspalvis minkštesnis, ąžuolinis pintenis ir kitų. Šie grybai ir kerpės – indikatoriai to, jog dar turime mažą gabalėlį tūkstantmečius menančių mūsų girių, o šile randamos jų populiacijos – vienos didžiausių Europoje. Seni medžiai ir gausybė negyvosios medienos puikias buveines teikia ne tik augalams ar grybams, bet ir retiesiems vabzdžiams: šile gausiai gyvena šiauriniai elniavabaliai, didieji skydvabaliai, niūriaspalviai auksavabaliai.
Apsilankysi Punios šile – pajusi ne tik neapsakomą senųjų Lietuvos girių dvelksmą, bet gal išsineši ir krislelį savo ir visų mūsų praeities...