„Ar jau aišku, ką čia randa? Antra savaitė kasinėja. VI fortas. Aną savaitę kaimynas „pašnipinėjo“, tai maišuose buvo kaulai. Šią savaitę vėl matome, kad plečia teritoriją“, – spalio 29 dieną naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ pranešė skaitytoja.
Portalui susisiekus su VI forto valdytoju Vytauto Didžiojo karo muziejumi paaiškėjo, kad minėti archeologiniai kasinėjimai vyksta ne VI forto teritorijoje. Tačiau, anot Vytauto Didžiojo karo muziejaus Viešųjų ryšių specialisto Kęsto Vasilevskio, žiūrint istoriškai, tokie spėjami radiniai neturėtų stebinti.
„VI forte II-ojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo įrengę sovietų karo belaisvių stovyklą. Vėliau, 1944-1948 m., sovietai kalino vokiečių belaisvius. Ir vokiečiai buvo laikomi ne tik (ir ne tiek) pačiame forte, kiek teritorijoje tarp forto užnugario ir VI forto dešiniojo reduto K. Baršausko gatvėje. Riba būtų maždaug tarp „Lidl“ ir „Molo“. Sovietų karo belaisviai yra palaidoti bendrame kape toliau už forto parkingo. Tikriausiai panašiai forto apylinkėse buvo laidojami ir mirę vokiečių belaisviai.
Taip pat norėtume akcentuoti, kad nors pati forto teritorija, kurio veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ekspozicija žinoma kaip vieta, kurioje kasmet randami sovietiniai sprogmenys, jokių žmonių palaikų ar kaulų aptikę nesame“, – portalui pasakojo K. Vasilevskis.
Kauniečių ir K. Vasilevskio spėjimus patvirtino Kultūros paveldo departamentas (KPD). Anot KPD Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės, archeologinius tyrimus prie K. Baršausko g. vykdo VšĮ Kultūros vertybių globos tarnyba.
„Tyrimai vykdomi pagal archeologinių tyrimų projektą – „Alytaus, Ignalinos, Kauno, Pagėgių, Šilutės, Švenčionių, Tauragės, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų r. sav. II-ojo pasaulinio karo vokiečių karių ir Lietuvos partizanų palaikų užkasimo vietų paieškos ir iškėlimo (ekshumavimo), detaliųjų archeologinių tyrimų 2024 m. projektas“, – teigė KPD specialistė.
Leidimas tyrimams, anot jos, buvo išduotas šių metų birželio 28 dieną.
Tyrimo teritorija dar plėsis
Šiek tiek daugiau apie pastebėtus ir užfiksuotus archeologinius tyrimus naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ papasakojo VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos vykdomų archeologinių tyrimų grupės vadovė Ingrida Čičiurkaitė.
„Tyrimai K. Baršausko g. vykdomi ne pirmą kartą, mes pradėjome 2017 m., į šią vietą grįžome jau 3-ią kartą. Iki šių metų lapkričio 4 dienos esame iškėlę 61 karo belaisvio palaikus, bendroje sumoje iškėlėme apie 250 palaikų, dar apie 40 tokių kapų yra mūsų žinioje“, – sakė I. Čičiurkaitė.
Ji pažymėjo, kad pagrindinis tyrimo tikslas – tinkamai perlaidoti vokiečių palaikus. „Juos iškasti, kad kariai būtų palaidoti kapinėse, kaip ir pridera – oriai, individualiame kape, o ne užkasti po kelis“, – teigė archeologinių tyrimų grupės vadovė.
Anot jos, archeologinių kasinėjimų teritorija šiais metais dar gali plėstis, jei tam nesutrukdys šalta žiema.
„Kapinės dar tęsiasi į medžių pusę, link K. Baršausko g. ir tolyn į pievą, link Prancūzų gatvės. Žiūrėsime, ar oras leis mums plėstis, jeigu neužšals, galbūt dar šiek tiek plėsimės į pievą (tyrinėti – aut. past.). Priklausomai nuo rezultatų ir oro“, – apie tolesnį tyrimo planą svarstė I. Čičiurkaitė.
Ji pridūrė, kad visi vokiečių palaikai, kaip ir seniau ekshumuoti, bus perlaidojami Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Archeologinių tyrimų grupės vadovė atviravo, kad šiais kasinėjimais kauniečiai domisi dažnai: „Po ilgojo Vėlinių savaitgalio prie kapaviečių radome ir žvakių, ir gėlių.“
Ankstesni tyrimai
Apie seniau K. Baršausko g. jau vykdytus archeologinius tyrimus užsiminė ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovas. „2017 metų Dianos Antropikaitės vykdytuose Kauno tvirtovės dešiniojo Nemuno kranto centrinio įtvirtinimo reduto tyrime galima susidaryti aiškesnį vaizdą apie vokiečių belaisvių padėtį ir jų gyvenimą forte ir jo apylinkėse 1944-1948 metais“, – pažymėjo K. Vasilevskis.
Minėto D. Antropikaitės tyrimo ataskaitoje pažymima, kad II-ojo pasaulinio karo vokiečių belaisvių kapinių vieta buvo nustatyta 2015 m., 2016 m. pradėti archeologinių tyrimų – ekshumavimo darbai. Tąkart dėl kapinių vietoje buvusių gausių menkaverčių medžių, tyrimų plotas buvo ribotas, tačiau Kauno miesto savivaldybės rūpesčiu reduto teritorija buvo išvalyta, o tyrimai vėliau atnaujinti.
Istorinės žinios
II-ojo pasaulinio karo ir pokario metais VI forto teritorijoje veikė vokiečių ir sovietų belaisvių stovyklos – 1941-1943 m. kalinti rusų karo belaisviai, 1943-1944 m. civiliai. 1944-1948 m. forto teritorijoje kalinti vokiečių karo belaisviai ir veikė centrinis lazaretas.
Anot istoriko Vytauto Tininio, Kaune buvusių lagerių 390 ir 296 archyviniai dokumentai išlikę prasčiausiai. Jau lagerių gyvavimo metu administracinis ir belaisvių apskaitos dokumentų tvarkymas buvo atsainus ir nenuoseklus. Dėl šios priežasties bei vėlesnio galimo dokumentų naikinimo, šiandien mus pasiekė tik nedidelė dalis informacijos apie belaisvių gyvenimo ir darbo sąlygas, lagerių schemas ir kapavietes.
D. Antropikaitės parengtoje tyrimo ataskaitoje, remiantis šaltiniais, pažymima, kad 390 lageris oficialiai buvo įkurtas 1945 m. spalio mėnesį, ir priklausė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariato (SSRS NKVD) Vyriausiajai plentų valdybai. Šiam lageriui 1945 m. pab. priklausė iki 10 tūkst. karo belaisvių. Lageris turėjo centrinį skyrių Kauno VI forte ir dar 7 skyrius Kauno apylinkėse ir kituose miestuose. VI forte buvo 3184 belaisviai.
Pažymima, kad 390 lageris buvo vienas prasčiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos lagerių. Anot istorikų, lagerio vadovybė ir darbuotojai nesugebėjo organizuoti belaisvių darbo, sudaryti bent kiek normalesnių buities ir gydymosi sąlygų. Lageryje klestėjo vagystės, machinacijos ir korupcija. Pažymima, kad vadovybė buvo morališkai ir fiziškai degradavusi, o pats lageris buvo labiausiai korumpuotas Lietuvoje. Manoma, kad dėl savo prastos būklės 390 lageris 1946 m. pavasarį buvo uždarytas.
Apytiksliais duomenimis, per lagerio pusės metų veiklos laikotarpį, 1945 m. spalio – 1946 m. balandžio mėn. – jame mirė 416 belaisvių.
Šiomis dienomis vykdantiems archeologinius tyrimus, iš tuometinių lagerio patikrinimų, žinoma, kad laidojant belaisvius buvo nesilaikoma SSRS NKVD direktyvų ir įsakymų. Minima blogai tvarkoma mirusiųjų registracija, padrikas laidojimas, laidojimo knygose nurodomi išgalvoti kapinių kvadratai ir kapų numeriai, visi mirusieji, net karininkai, laidoti nuogi, laidota po kelis belaisvius viename kape.
Tikslus redute palaidotųjų skaičius nežinomas, tačiau istoriko V. Tininio darbe minima, jog 1952 m. kapinių patikros metu nustatyti 250 kapai. Toks pat skaičius mirusiųjų belaisvių minimas vėlesniame 1959 m. dokumente dėl kapinių likvidavimo.
Anot D. Antropikaitės, 2016 m. tyrimų vietoje apsilankę miesto gyventojai papasakojo, kad kartais vakare į lagerį grįžtantiems belaisviams vietiniai žmonės prie kelio padėdavo lupenose virtų bulvių ar duonos gabalėlių. Gyventojai, prisiimdami asmeninę atsakomybę, galėdavo iš lagerio samdyti belaisvius savo ūkio ar remonto darbams. Taip pat papasakotas vienas atvejis, kaip vietinis gyventojas belaisvį paėmė į savo namus, sienų tinkavimo darbams. Tinkavimas esą truko apie pusmetį, kad tuo metu belaisvis galėtų geriau pavalgyti.