Tai – švelnumas
„Turi žmonės tokių bruožų, savybių, jausmų, apie kuriuos vengia kalbėti. Vienas iš tokių bruožų – švelnumas. Lyg ir nereikalingas bruožas žmogui, beskubančiam atlikti viską kuo skubiau ir naudingiau, nenorinčiam būti ar bent pasirodyti silpnam. Švelnumas neleidžia sakyti jau seniai išmoktų frazių ar kažkada sugalvotos minties. Švelnumas gimsta čia pat ir kiekvienam suranda tam tikru metu reikalingiausią išraišką. Švelnumą parodyti ar atiduoti gali ne tik savo šeimai, augintiniams. Gali jį parodyti ir svetimam žmogui“, – pasakojimą subtiliai pradeda Lančiūnavos kaimo seniūnaitė Danutė Sakalauskienė.
Neįmanoma įsivaizduoti
„Kai esi darbingo amžiaus, aktyvus žmogus, negalvoji ir negali įsivaizduoti, nes to neįmanoma įsivaizduoti, koks bus tavo gyvenimas, jei neliktų artimųjų, ypač šiuo atveju vaikų, žmonos. Kam tada atiduoti savo švelnumą? Tos begalinės mintys sukosi Romualdo galvoje. Kasdien. Nes liko vienas. Vaikai ir žmona nebendrauja. Tiesiog. Užaugo, įgijo išsilavinimus ir nutarė, kad jis jiems nereikalingas. O kam tas važiavimas gimtadienio proga, o kam ta Tėvo diena? Nereikia tėvui gėlių. Tie žmonės švelnumo neturi nei kvapo“, – dėsto bendruomenės seniūnaitė.
Atsidavęs bendruomenei
D. Sakalauskienė pasakoja, kad R. Dudėnas buvo atsidavęs bendruomenei, visą gyvenimą paskyrė žmonėms, jų gelbėjimui, pagalbai, o senatvėje liko vienas ir niekam nereikalingas. Vyriškis baigęs medicinos institutą įgijo gydytojo kvalifikaciją. Negali niekas prisiminti, kiek metų dirbo šeimos daktaru Lančiūnavos ambulatorijoje. Pakalbinus jį patį, bando prisiminti, bet mintis vis nuplauna ašaros. Ir tik paglosčius žmogui pečius, rimsta.
Buvo savotiškas
Moteris pasakoja, kad daugelis Romualdą pažinojusių žmonių jo vengdavo. Todėl, kad jis buvo jiems keistas, savotiškas. Per daug ilgai buvo vienišas, su sutiktais žmonėmis norėjo bendrauti, papasakoti apie savo bitutes, šunis.
„O žmonės juk neturi laiko ir galvoja, kad jis ne toks kaip jie, ką čia kalbėsi. Vienatvė savo darbą atlieka puikiai. Tiesiog nugramzdino į liūdesio liūną. O kažin kaip būtų mums? Jei paliktų, užmirštų ir netgi atsisakytų. Kaip daikto“, – atsidūsta ji.
Bendruomenė susitelkė
Ir nors lančiūnavietį senjorą R. Dudėną atstūmė ir pamiršo visa šeima, bet globoti ėmėsi visa kaimo bendruomenė.
„Švelnumą kitokia išraiška dovanoti sutiko bendruomenės pirmininkas Vidmantas Kvedaras. Pablogėjus Romualdo sveikatai išnuomojome kaime butuką, nes dideliame name gyventi jam vienam jau nebeįmanoma.
Gyventi jau yra kur, o kaip pavalgyti? Jei kojelės nebeneša per duris“, – darkart atsidūsta D. Sakalauskienė.
Priėmė į šeimą
„Dabar po insulto Romualdas jau gali tik gulėti. Vilainių seniūnijos socialinė darbuotoja Laimutė surado Romualdui žmogų, kuris jį priimtų į savo šeimą, kaip savą. Virgutė, taip ją šaukia Romualdas, turi 3 vaikus ir darbo namuose jai užtenka. Paklausėme jos, ar galėtų bent aplankyti vienišą žmogų, į parduotuvę nueiti. Ji sutiko“, – paaškina seniūnaitė.
Kaip tėtis
„Kaip tėtis jis man, sutikau globoti mūsų kaimo užmirštąjį senuką. Ne kaimynas iš kito namo. Jau dabar kitaip ir nebebus. Kas benutiktų, kokie sunkumai bebūtų, Romuko nepaliksiu – jis mano gyvenime užima svarbią vietą“, – sako senuką globoti sutikusi Virginija Petrulaitytė.
Kas dieną
Kambarėliuose kvepia švara, o V. Petrulaitytė kas rytą atėjusi pirmiausia susitvarko su nakties bėdom, o tada Romualdą ant pečių ir į vežimuką. Ji sako, jei Romualdas gulėtų, tai neužgydytume žaizdų. Per dieną nebeskaičiuoja, kiek kartų atbėga. Tai su maistu, tai pasižiūrėti, kokios pagalbos reikia. Slaugo, ramina ir gražiai draugauja. Netgi šeimos mašina važiuoja į Kėdainius. Tiesiog pasižiūrėti į bėgančius pro langą laukus.
„Ir taip bėgioja pas jį moteris. Virginija važinėjo ir į ligoninę pas jį 2 mėnesius. Radusi nugriuvusį namie iškvietė pagalbą. Romualdui artimiausi žmonės labai laukia vasaros, kad žmogų galėtų išvežti į lauką, bet įsivaizduoja, kokie laukia jų sunkumai. Bus ne taip paprasta, nes laiptinė nepritaikyta neįgaliesiems.
Virginija sako, kad, kaip ir bet kurį kitą sykį, vyras paims ir nuneš ant pečių. Štai taip būna, kai padovanoji žmogui švelnumą“, – nusišypso Lančiūnavos seniūnaitė D. Sakalauskienė.