Negalėjo savimi pasirūpinti
Viskas prasidėjo nuo to, kai į Žydrūno sodybą mergaitė atnešė mažą varniuką. Šiam pagailo paukščio jauniklio ir jis nutarė jį globoti.
Žydrūnas pamatė, kad varniukas savimi pasirūpinti tikrai negalės, jis net maisto su snapu nepasiėmė, tad maistelį ir vandenį jam tiesiai į gerklę pabandė pilti ir varniukas ėmė maitintis, atsigavo.
Varniukas buvo tikras pokštininkas, išgirdęs Žydrūno balsą vis reikalaudavo maisto, krėtė visokias eibes, tad šeimininkas savo augintinį praminė Mulkiu.
Sukalė namus
Žydrūnas, kurį tiek kėdainiečiai, tiek jo sodybos puslapio sekėjai iš visos Lietuvos vadina tiesiog Dumčiumi, rūpinosi varniuku kaip savo šeimos nariu. Maitino, kalbino, domėjosi, ko reikia, kad varniukas ne tik išgyventų, bet ir jaustųsi gerai. Vyras ir namelį varniukui sumeistravo.
„Mes ir į servisiuko dirbtuves, ir maudytis į tvenkinį kartu eidavom, ir į namus. Laukdavo Mulkis manęs, kol aš paplaukiosiu.
Kai jau apsiprato pas mane ir išmokau jį maitinti, pradėjau nešti Mulkį į lauką ir tupdyti laisvai ant medžio šakos, leidau jam jaustis tikru ereliu“, – šypsojosi Žydrūnas.
Tapo Mulkiu Ereliu
Mulkis per keletą savaičių tapo tikra sodybos ir feisbuko žvaigžde. Žmonės stebėjo jo kasdienį gyvenimą, diskutavo, komentavo. Tiesa, buvo ir raginimų varniuką paleisti, tačiau Žydrūnas išsiaiškino, jog vienas jaunas paukštelis tikrai neišgyvens, tad rūpinosi juo toliau.
Labiausiai Mulkis mėgo dairytis, tyrinėti aplinką. Apetitu Mulkis taip pat nesiskundė – mėgo vištieną, kačių maistą. Mulkis susidraugavo su sodybos šunimis bei katinu, šie jo nelietė. Po kurio laiko Žydrūnas varniuką perkrikštijo – jis tapo Mulkiu Ereliu.
Atpažindavo balsą
Dienomis Mulkis Erelis būdavo arba narvelyje, arba namuose, arba lauke medyje.
Žydrūnas sunerimo, kodėl jo varniukas neskraido – vežė jį į miestą pas specialistus. Tačiau čia buvo gautas patikinimas, kad paukščiui viskas gerai. Jis auga kitaip nei jo gentainiai, kuriais rūpinasi tikros mamos, tad ir skristi mokosi truputį lėčiau.
„Kai ištardavau Mulkis Erelis – jis plasnodavo sparnais, garsiai karksėdavo, nes žinodavo, kad tuoj valgysim. Visad jam laiku duodavau maistą, kartais pats tik vandens atsigerdavau“, – juokėsi Dumčius.
Pakilo laisvės skrydžiui
Mulkis Erelis labai spėriai augo ir stiprėjo. Paliekamas medyje jis nuskrisdavo ant kitos šakos, arba nuo medžio nuskrisdavo ant žemės. Visa tai fiksuodavo sodyboje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Akivaizdu – paukštis ruošėsi skrydžiui.
Ir vieną dieną Dumčius, grįžęs į sodybą, Mulkio Erelio neberado… Šis pakėlė laisvės sparnus ir pakilęs nuo medžio šakos išskrido pas savo gentainius.
Grįš dar Mulkis Erelis ten, kur praleido beveik vieną savo gyvenimo mėnesį augdamas ir globojamas ar ne, parodys laikas…