Prie pietinio molo, Kopgalyje jūra taip nuplovė paplūdimį, kad visu gražumu pasirodė labai įdomūs slėpiniai. Betoninės statinės (tokios formos luitai). Jų paprastai nesimato, būna užneštos smėliu, ir tokias nuotraukas galima padaryti turbūt kartą per dešimtmetį (pirmą kartą bačkos buvo atidengtos po Anatolijaus uragano 1999 m.).
Iš kur jos čia atsirado ir kam skirtos? Teko kalbėtis su istorikais, kurie patikino, jog tai – beveik prieš 100 metų sudužusio motorinio burlaivio „Grisslan“ krovinys. 1924 m. pavasarį į Klaipėdos uostą iš Gotlando salos buvo plukdomas švediškas portlandcementis (apie 340 tonų).
Statinėse. Mažoji Lietuva - vos prieš metus prijungta prie Didžiosios, tad lietuviai dėjo visas pastangas, kad uostas kuo efektyviau veiktų, vyktų prekių importas ir eksportas per jį. Cementą buvo užsisakiusi prolietuviška bendrovė „Sandėlis“.
Tačiau verslininkų prekė taip ir nepasiekė.
Tą pavasarį per kilusią audrą per 300 tonų cemento medinėse statinėse plukdęs laivas patyrė katastrofą: nuskendo šalia uosto vartų ir užkimšo įplauką, trukdė laivybai.
Nurimus audrai buvo nuspręsta laivą pašalinti (pasitelkiant net sprogdinimus ir narus), tačiau kur dėti sušlapusio ir sustingusio cemento statines, kurių buvo šimtai? Klaipėdiečiai sumaniai jas panaudojo krantui sutvirtinti (Kopgalyje ir I Melnragėje).
Matyti, kaip gražiai suguldytos. Pažvelgus į 1926 m. darytą nuotrauką, statinės kai kur net dviem aukštais rikiavosi gal 50 metrų linija. Buvo pinamos ir žabtvorės, siekiant „gaudyti“ smėlį.
Daug vargo buvo su tais uosto įplaukos užnešimais smėliu. Krūvos pinigų išleista, daug triūso įdėta. Na, o tos statinaitės, ko gero, puikiai iliustruoja posakį „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“.
Po nakties, paros ar dviejų šių reliktų vėl nebesimatys.