Prieš 7-erius metus Lietuvoje buvo likę 103 žmonės, gebantys kalbėti šia ypatinga tarme. Šiomis dienomis – vos 80. Viena jų – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vadovė Indrė Skablauskaitė, vedanti net šios tarmės edukacijas.
Nuo 2013 metų, kaip teigė I.Skablauskaitė, Šilutės muziejus veikia dvare, kurio ištakos siekia 1721 metus. Mažoji Lietuva išsiskyrė tuo, kad dvarus čia galėjo įsigyti netgi tie, kurie buvo nekilmingi. Tereikėjo turėti pinigų.
Tačiau svarbiausia, kad šiame krašte nuo senų laikų dermę rasdavo dvi kultūros – prūsiškoji ir lietuvininkų, atnešama iš aplink gyvenančių žmonių.
Dermėj šios kultūros buvo ypač tuomet, kai dvarą 1889 metais įsigijo ir jame su trimis vaikais apsigyveno vokiečių kilmės dvarininkas, vienas žinomiausių Klaipėdos krašto žmonių Hugo Šojus, imtas vadinti Šilutės miesto mecenatu.
Čia jis įkūrė pirmą privatų Klaipėdos krašto muziejų (sukaupta etnografinių baldų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcija, surinkta ypač daug senų lietuviškų rūbų bei audinių pavyzdžių – tikras istorinis lobynas), rinko tautosaką, visuomet tik pats vesdavo ekskursijas.
Minėtoji etnografinė ekspozicija labiausiai nukentėjo per karą, nes čia buvo apsistoję kariai, kurie iš eksponatų darėsi sau autus, pagalves – vėjais leido viską. Kas liko, ką pavyko išsaugoti muziejaus sandėliuose, rūsiuose, vietiniams gyventojams, šiandien eksponuojama Šilutės muziejuje. Ekspozicija labiausiai reprezentuoja Rytprūsių ir lietuvininkų kraštą.
„H.Šojus buvo itin plačių pažiūrų, plataus profilio asmenybė, daug kuo besidomėjęs, daug dirbęs, daug kam atsidavęs ir labai mėgo lietuvininkų krašto kultūrą, puikiausiai išmanė lietuvininkų tarmę. Norime, kad tai, ką jis sukūrė, turėtų tęstinumą, kad jo pradėta misija būtų įprasminta.
Hugo į šį dvarą pritraukė to metų šviesuomenę – Joną Basanavičių, Kazį Grinių, Antaną Smetoną. J.Basanavičius net prašė surinktus eksponatus atiduoti jo kuriamiems Tautos namams, tačiau H.Šojus pasakė „ne“, eksponatai turi likti čia“, – praverdama Šilutės muziejaus duris, pastato šeimininko istoriją ėmė pasakoti I.Skablauskaitė, netrukus prakalbusi ir lietuvininkų tarme.
Tarmė beveik išnykusi
Kaip teigė muziejaus vadovė, atvykęs į lietuvininkų kraštą privalai išgirsti lietuvininkų tarmę. Jei neišgirsti, negali sakyti, kad iš tikro esi buvęs šiame krašte.
„Tarmė persmelkta germanizmo, slavizmo, turi šiek tiek ir žemaičių tarmės bruožų. Nuo seniausių laikų lietuvininkų kalba čia išgyveno, kiekvienoje parapijoje šiek tiek skyrėsi, bet šiandien ji yra beveik išnykusi. Kodėl? Kai atėjo karo frontas, Šilutėje, vienais duomenimis, buvo likę 5 žmonės, kitais – 7. Visi pasitraukė. Tie, kurie grįžo, buvo ištremti į Sibirą, kiti negrįžo – pasiliko Vokietijoje.
Iš lietuvininkų kalbos beveik nieko neliko.
Prieš 7-erius metus buvo dar 103 žmonės Lietuvoje, kurie kalbėjo lietuvininkų tarme, o dabar nebeliko nė 80. Dauguma kalbančiųjų yra sulaukę garbaus amžiaus. Mes traukiame ne armonikas, o dūdas. Jei nervina koks žmogus, tai jį siunčiame į „purtimangą“ – lauko tualetą“, – šyptelėjo I.Skablauskaitė.
Jei Pietų žemaičiai sako „dūna, pyns“, Šiaurės žemaičiai „douna, peins“, lietuvininkai sako „dona, pėns“. Jie labai pyksta, jei būna prilyginti žemaičiams.
Pasak pašnekovės, lietuvininkai skirstomi į dvi dalis. Apie 1977-uosius, kai pradėjo skirstyti pagal tarmes, lietuvininkų jau buvo likę nedaug. Kalbininkai juos pagal „ie“ ir „uo“ tarimą priskyrė Vakarų žemaičiams (nuo Plikių iki Juknaičių). Kita dalis priskiriama prie Vakarų aukštaičių (nuo Juknaičių iki Smalininkų ir toliau).
„Pati studijavau lietuvių kalbą ir etnologiją, esu kilusi iš Šilutės rajono, tačiau nesu grynakraujė lietuvininkė, esu išmokusi tarmę. Mano seneliai gyveno Sauguose ir ten buvo trys tantės (tetos), iš kurių išmokau lietuvininkų kalbą. Nuo vaikystės ją girdėjau. Pamėgdžiodavau, dėjosi į galvelę.
Kai per dialektologinę praktiką III kurse nuvykau pas tantes ir pasakiau, kad jūsų tarmė priskiriama Vakarų žemaičiams, taip supyko, kad turėjau išeiti iš trobos. Mano tantės save identifikavo vokietėmis, nors puikiausiai kalbėjo lietuviškai“, – šyptelėjo muziejaus vadovė.
Nuolat pasišpilkiuodavo
Iš kur tas lietuvininkų ir žemaičių priešiškumas?
„Gal kad kaimynai? – nusijuokė I.Skablauskaitė. – Žemaičiai taip pat pasijuokdavo iš lietuvininkų. Pavyzdžiui, šiame krašte pirmoji atsirado kava, lietuvininkai tą pupelių kafiją gerdavo labai stiprią, o žemaičiai buvo pripratę gerti miežinę kavą su pienu. Ne vienas anekdotas yra. Kad ateina kaimynė žemaitė su sietka pas šišioniškę, ši padaro jai kafijos, o pati tvarkosi. Žemaitė kaip negeria kafijos, taip negeria. Kodėl? Nes „grūds su grūdu nesuen“. Pasišpilkiavimų tarp žemaičių ir lietuvininkų išties būdavo. Bet būdavo ir santuokų“.
Pašnekovė pabrėžė, kad čia „niekada nebuvo Žemaitijos“, egzistavo griežtos administracinės ribos. Žemaičiai į lietuvininkų kraštą atvykdo tarnauti.
„Ir tikėjimo visiškai kiti dalykai. Žemaičiai – katalikai, šyš vyravo evangelikai liuteronai. Čia sakydavo „negalime dainuot“, reikia šventas giesmes giedot, Dievą garbint. Kuomet bernai ir mergos iš Žemaitijos užtraukdavo dainas, lietuvininkams būdavo gražu, bet negalima, negalima“, – dar vieną skirtumą įvardijo I.Skablauskaitė.
Anot jos, lietuvininkai žino daug burtų ir yra labai vaišingi – ne taip, kaip žemaičiai.
„Jei atvažiuosit, nebus, kad dešros pridėsim, kleckų. Mes duodame kafijos ir pyrago. Lietuvininkai turėjo daugiau galimybių pasipuikuoti – iš Vakarų Europos parsiveždavo kepimo miltelių, pudingų. Žemaičiams pyragas – paprasta balta pynė, o lietuvininkams pyragas – su aguonomis, varške, susuktas, migdolais aplietas“, – patikino muziejaus vadovė.
Ne Šilutė, o Šiliutė
Beklausant lietuvininkų tarmės, girdima ir germanizmo įtaka. Pasak I.Skablauskaitės, lietuvininkai turi minkštą l raidę, tad ne „lova“, o „liova“, ne „Šilutė“, o „Šiliutė“. Vietoj „čia“, kaip jau turėjote suprasti, sako „šyš“. Ir neturi vietininko linksnio.
„Sakome ne „gyvenu Šiliutėje“, o „į Šiliutę“, plaukiu ne „laive“, o „į laivą“, miegu ne „lovoje“, o „į liovą““, – pavyzdžius pateikė I.Skablauskaitė.
Vis dėlto, žiūrint į kraują, lietuvininkai labiau lietuviai ar vokiečiai? Pasak pašnekovės, lietuvininkai – etniniai Mažosios Lietuvos gyventojai, galima kildinti juos nuo Rytprūsių.
„Šioje vietoje visad buvo lietuvių etninės šaknys. Kaip kas save kam priskyrė. Pačių vokiečių gal nebuvo tiek daug. Ir K.Donelaitis rašė, kad „vokiškų kėdeliukų merginos jau nenešiokit“.
Viskas buvo tokioje dermėje. Pamokos mokykloje vyko ir lietuviškai, ir vokiškai. Bažnyčioje mišios ryte – vokiečių, po pietų – lietuviškos. O kuomet prasidėjo visi draudimai, bėgimas iš šio krašto, viskas sumišo.
Dažniausiai čia gyveno dvikalbiai žmonės. Jei pavyksta surasti seniausių išlikusių krašto gyventojų, tai vieni prisipažindavo kalbėdavę vokiškai, kiti – tik lietuviškai, bet žinojo vokiečių kalbą. Nėra taip, kad sakytų, jog nemokėjo nė vieno vokiško žodžio. Jie negalėjo nežinoti, nes mieste viskas buvo vokiškai: parduotuvėse dažniausiai kalbėta vokiškai, laikraščiai leisti vokiškai. Tačiau kaimuose aplink gyveno tik lietuviai“, – paaiškino I.Skablauskaitė.
Duoklė ir H.Zudermano atminimui
Užeiname ir į rašytojų kambarį, dedikuotą Hermanui Zudermanui, vokiečių kilmės rašytojui ir dramaturgui, gimusiam Šilutėje ir sulaukusiam pasaulinio populiarumo.
„Pagal jo kūrinį pastatytas pirmas holivudinis filmas. Veikė čia viešbutis „Germanija“, tai Hermanas, atvykęs iš Vokietijos, mėgdavo jame apsistoti, nuolat susitikdavo su H.Šojumi, kuris pasakodavo apie lietuvininkus, demonstruodavo, kaip jie gyvena, ką valgo. Visa tai H.Zudermanas suguldė į knygą „Lietuviškos apysakos“, – dar vieną krašto garsenybę, kuri 1912 metais buvo pristatyta Nobelio premijai, bet jos negavo, įvardijo I.Skablauskaitė.
Pagal H.Zudermano kūrinius XX a. pastatyta per 30 kino filmų. H.Zudermano pastatymai tiek kine, tiek teatre beveik visuomet garantuodavo stulbinantį populiarumą, pilnas sales ir pelną. Tad ekranizuojant šio rašytojo pjeses, dažnai būdavo pasitelkiamos ryškiausios ir gabiausios to laikmečio asmenybės kaip Marlena Dytrich, Greta Garbo.
„Patį H.Šojų gyventojai dažnai matydavo palinkusį prie knygų – jis daug dirbdavo, rašydavo, suteiktas jam buvo ir mokslų daktaro laipsnis. H.Šojus buvo ir įvairių draugijų narys, mecenatas. Daug ir dažnai keliaudavo su dukra. Mėgo Egiptą, tad viename muziejaus kambaryje turime eksponatų iš šios šalies – iš ten net buvo parvežęs H.Šojus masyvią lovą“, – atskleidė I.Skablauskaitė, per trumpą mūsų susitikimą įrodžiusi, koks išskirtinis šis Mažosios Lietuvos kraštas.
Į Egiptą H.Šojus leidosi dar 1904 metais. Šios kelionės svarbiausia priežastis buvo jo dukters Elenos sveikatos būklė – dėl grėsmės susirgti tuberkulioze gydytojai rekomendavo pakeisti klimatą.