Įvykus išeminiam insultui mama buvo gydoma Marijampolės ligoninės neurologijos skyriuje. Jau nuo pirmos dienos stebino gydytojos nenoras bendrauti, kiekvienas užduodamas klausimas apie ligonės būklę ir gydymo eigą buvo traktuojamas kaip mokymas dirbti. Dar ir dabar skamba ausyse gydytojos pasakyti žodžiai: „ko jūs tikitės, pasižiūrėkit, guli išsižiojus“ , „kvieskitės geriau kunigą“, „nugyveno ir taip ilgą amžių“. Ir tai buvo sakoma girdint ligoniams ir jų artimiesiems. Nežinau, kaip kiti ligoniai, bet mama buvo sąmoninga, kalbėjo, atsakinėjo į klausimus, ką ir pati gydytoja ne kartą patvirtino, sakydama, jog, kaip ligonė jaučiasi mes pasiklausim pas ją pačią, todėl sunku net įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi žmogus, girdėdamas tokius gydytojos komentarus. Panašių replikų teko girdėti ir kitų ligonių atžvilgiu.
Mama nuolat skundėsi skausmais kojose, stubure, dvi savaites karščiavo, todėl buvo nerami, blaškėsi. Kiekvieną vakarą prašydavau nakčiai suleisti vaistų nuo skausmo, tačiau medikai dar papildomai išsigudrino ligonę fiksuoti (pririšti) prie lovos, neva tai jos pačios labui, kad neiškristų iš lovos. Nesuprantama, kaip žmogus, nevaldantis kairės rankos ir kojos, negalintis savarankiškai atsisėsti (gulintis ligonis), gali iškristi iš lovos su paaukštintais pakeliamais bortais. Mama, kamuojama skausmo, temperatūros, nevaldydama kairės rankos ir kojos, su pririšta dešine ranka ir koja, turėjo praleisti naktį negalėdama pajudėti. Ryte man sakydavo, kad naktį nemiegojo, klausdavo ar čia ligoninė, ar kalėjimas. Ne vieną kartą prašiau gydytojos, personalo, kad nepririštų, bet į mano prašymus nebuvo reaguojama.
Nepaisant liūdnų prognozių mamos būklė pamažu gerėjo. Praėjus trims savaitėms ligoninėje, spalio 4 d. (ketvirtadienį), apie 17.30 val. mamai prasidėjo stiprūs skausmai dešinėje kojoje. Vaistai nuo skausmo nepadėjo, budintis gydytojas du kartus apžiūrėjęs ligonę negalėjo nustatyti skausmo priežasties, neatliko jokių tyrimų, nakčiai suleido raminamųjų (bent jau man taip sakė). Kitą dieną (penktadienį) ryte atvykusi į ligoninę mamą radau kamuojamą stipraus kojos skausmo. Iš karto kreipiausi pas gydytoją, kuri nesureikšmindama pasakė, kad tai bus artritiniai skausmai, galimai ligonė neadekvačiai reaguoja į skausmą, kodėl skausmo nenumalšina vaistai nepaaiškino. Gydytoja paskyrė rentgenologinį tyrimą, po kurio ir toliau tvirtino, kad koją gali skaudėti dėl pakitimų stubure. Apie 13.00 val. apžiūrėjusi mamos koją pastebėjau, kad ji iki kelio šilta, o nuo kelio žemyn – šalta, pėda yra balkšvai melsvos spalvos. Dar kartą kreipiausi į gydytoją, kad apžiūrėtų mamą, su pastebėjimu, kad tai gali būti kraujotakos sutrikimas (nesu medikė, bet požymiai buvo panašūs). Gydytoja, apžiūrėjusi koją, nieko nekomentavo. Visą popietę, nors ir malšinant skausmą vaistais, mama kentėjo, skausmas nesiliovė. Tik 16.48 val. mamai buvo atlikta kojos echoskopija, kurios metu nustatyta, kad dešinės kojos blauzdos arterijoje kraujotaka neregistruojama – galima įtarti trombozę. Gydytoja paaiškino, kad bus iškviestas konsultacijai chirurgas, tačiau šiuo metu jis operuoja, patikino, kad mama medikų priežiūroje, bus imtasi visų priemonių.
Vėlai vakare mama užmigo, nežinau, ar jei buvo suleista raminamųjų, ar iškankinta skausmo. Atvykus šeštadienį ryte (likti pas ligonę nakčiai neleisdavo) buvau informuota, kad gydytoja pasikonsultavusi (telefonu) su kraujagyslių chirurgais Kauno klinikose, kadangi Marijampolėje specialistų nėra, nusprendė, atsižvelgiant į ligonės būklę (nustatytas prieširdžių virpėjimas), amžių, skirti konservatyvų gydymą (medikamentais), o jei nepadės – amputuoti koją. Protu nesuvokiamas sprendimas – ligonės net nevežė konsultacijai apžiūrėti specialistams į Kauno klinikas, nepaklausė artimųjų nuomonės.
Negalėjau sutikti su tokiu gydytojos verdiktu, raštu parašiau prašymą skubiai vežti mamą į Kauno klinikas angiochirurgų konsultacijai. Tik po tokio mano reikalavimo šeštadienį apie 13.30 val. mama buvo išvežta į Kauno klinikas. Ten apžiūrėję specialistai neatsisakė operuoti, tik konstatavo, kad labai uždelstas ligonės atvežimas. Taip pat pastebėjo, kad Marijampolės ligoninėje nebuvo paskirti vaistai nuo trombų susidarymo. Buvo skubiai atlikta operacija, kurią mama išgyveno, atstatyta kraujotaka blauzdoje, tačiau, kaip paaiškėjo sekmadienį ryte, atstatyti kraujotakos pėdoje (dėl uždelsto laiko) nepavyko. Sekmadienį nuo organizmo intoksikacijos mama mirė.
Nežinau, kaip įvardinti Marijampolės ligoninės neurologijos skyriaus gydytojos kompetenciją, kuri būdama patyrusi medikė laiku nesugebėjo ar nenorėjo nustatyti diagnozės (trombozės), kaip apibūdinti abejingumą garbaus amžiaus žmogaus skausmui ir gyvybės išsaugojimui.
Žinau, kad nesugrąžinsiu mylimo žmogaus, kad kalbėdama apie išgyventą skausmą dar labiau skaudinu save, bet noriu šia žinute perspėti žmones, susidūrusius su tokia situacija, jog po insulto padidėja trombų susidarymo grėsmė, ir net jei esate medikų priežiūroje, būkite budrūs, kovokite už senolių gyvybę, jie nusipelnė gyventi tiek, kiek skyrė Dievas, o ne tiek, kiek nusprendė abejingi gydytojai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Komentuoja VšĮ Marijampolės ligoninės Nervų ligų skyriaus vedėja Irma Jasionienė
Užjaučiame artimuosius dėl mamos netekties ir suprantame artimųjų skausmą ir emocinę būklę.
85 m. pacientė, serganti lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, įvykus galvos smegenų insultui, namie rasta nukritusi, galimai pragulėjusi visą naktį. Į VšĮ Marijampolės ligoninę GMP automobiliu atvežta sunkios būklės, sutrikusia sąmone, nevaldanti kairės kūno pusės, su daugybinėmis pragulomis.
Gydymo metu pacientė buvo nuolat stebima ir gydoma pagal klinikinės būklės pokyčius, atliekami papildomi tyrimai, kviečiami konsultantai ir koreguojamas gydymas.
Atsiradus skausmui dešinėje kojoje, buvo atlikti radiologinis ir kojos kraujagyslių ultragarsinis tyrimai. Įtarus kojos arterijos trombozę, pacientė konsultuota chirurgo, gydymo taktika buvo suderinta su LSMUL KK ir RVUL angiochirurgais. Vertinant ligonės būklę, gretutines ligas, atsižvelgiant į rizikos faktorius, rekomenduotas konservatyvus gydymas VšĮ Marijampolės ligoninėje. Antitrombozinis gydymas pacientei buvo taikomas nuo pirmos dienos visą gydymo laiką.
Kai reikalinga angiochirurgo konsultacija, kiekvienu atveju ligonio būklė, tyrimo ir gydymo taktika aptariama ir derinama su III lygio ASPĮ specialistais. Taip buvo pasielgta ir šiuo atveju.
Pripažįstame, kad vertinti pacientės artimųjų ir medikų bendravimą yra sunku, nes kiekviena pusė tai pateikia skirtingai. Ne visada sutampa artimųjų nuostatos dėl slaugos ir gydymo su ligos eiga ir galimybe pasveikti. Ypač jautriai vertinami ir interpretuojami gydytojų žodžiai, kai ligos eiga ir baigtis neatitinka artimųjų lūkesčių. Tai, kad atsiranda „nesusikalbėjimas“, mus įpareigoja dar didesnį dėmesį skirti bendravimo problemoms.