– Kokia dabar Lietuvoje medžių situacija? Ar mūsų karta tinkamai juos prižiūri?
– Situacija tragiška. Nes penkis dešimtmečius po karo medžiais niekas per daug nesirūpino. Visa priežiūra rėmėsi vaismedžių ir sodų genėjimu, o miestų medžiai buvo palikti likimo valiai. Kaip mokėjo, taip ir darė.
Pagrindiniais genėjimo būdais buvo lajų sukėlimas į viršų, viršūnių nupjovimas po laidais. Taip viskas iki šių dienų ir ritasi. Tiesa, nuo 2010 metų, kai Lietuvoje atsirado arboristų, šis tas pradėjo keistis, atsirado medžių priežiūros kultūra. Bet, tarkime, provincijoje viskas juda inertiškai. Važiuojant per Lietuvą matosi, kaip medžiai „stulpuojami“. Ypač pavasarį po laidais juos šnioja bet kaip: nuvažiuoji, o medžiai stovi it stulpai…
Taigi pokyčių yra, bet palyginti su Europa, kur gilios arboristikos tradicijos, pas mus dar gilus akmens amžius. Stengiamės taisyti situaciją bandydami pakeisti dabar galiojančias beviltiškai pasenusias medžių priežiūros taisykles. Duok Dieve, kad tai greičiau ateitų, nes kol kas svyra rankos.
Kai per paskaitas, seminarus parodome miestuose, miesteliuose nufotografuotų „nustulpintų“ medžių skaidres, dėl blogo genėjimo nuplyšusias šakas, salė iš karto pagyvėja. Betgi čia nuotraukos būna iš jų pačių miestų ir miestelių, o atrodo, kad pamatė pirmą kartą. Lietuviai toleruoja tokius dalykus.
– Užsienyje labai populiarus vadinamasis medžių turizmas – žmonės neskaičiuodami kilometrų vyksta savomis akimis pamatyti seniausių, neįprasčiausių, įdomiausių medžių. O kaipgi Lietuvoje?
– Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, atrodo, pernai buvo sudariusi 10 medžių sąrašą ir kvietė visus aplankyti juos bei atsiųsti nuotraukas.
Europoje toks turizmas labai populiarus, yra net ekskursijos lankant senuosius medžius. Bet kuri tokia idėja regioninei politikai ir turizmo skatinimui yra gerai. O įspūdingų medžių turi kiekvienas rajonas. Vieni gal paslėpti giliai miške ir juos žino tik girininkai. Kiti auga kažkur laukuose. Kartais žmonės randa naujų ir apie juos papasakoja. Paaiškėja, kad toks įspūdingas medis neįtrauktas į jokius registrus. Todėl, manau, kad kone kiekvienas miestelis galėtų laisvai plėtoti medžių turizmą.
Yra ir senų vaismedžių – tiesa, nedaug. Jeigu neklystu, viena kriaušė ir obelis.
Paprastai savo studentams sakau: pats kantriausias pasaulyje medis yra obelis – kiekvienas žino, ką su ja reikia daryti, kiekvienas moka genėti, tad kaip nori, taip ją pjausto. Nepaisant to, ji vis tiek auga ir dar obuolius mezga.
Bėda, kad pas mus obelys taip prižiūrimos, jog nesulaukia šimto metų – seniausias išpjauna, kai joms būna 40–50 metų. Todėl senųjų obelų veislių, kurios buvo populiarios tarpukariu ar net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, praktiškai neturime. Nebent kur senoje, tarpukariu statytoje sodyboje dar likę pusgyvių. Nes jos, visų pirma, nepopuliarios, antra – aukštos. Tuomet žemaūgių obelų niekas neaugino.
Taip mes prarandame senąsias, širdžiai artimas vaismedžių veisles. Dabar kartais vaikščiodamas po laukus, kai pamatai seną sodybą ir užeini rudenį į sodą, dar randi antaninį obuolį. Atsikandi ir iš karto akyse stoja vaikystė, visos tos vasaros, kai lakstydavai kaime. Atgyja prisiminimai. Mūsų vaikai to jau neturės.
– Esate dirbęs su ne vienu senuoju Lietuvos medžiu. Kiek mes dar turime šių senolių? Ir kaip sekasi juos išlaikyti?
– Pavyksta po truputį išsaugoti. Per trejus metus apžiūrėjome ir tvarkėme apie 60 paminklinių medžių, įtrauktų į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtos paveldo objektų registrą.
Lietuvoje senolių medžių yra labai daug. Panevėžio rajone, Naujamiestyje, tvarkėme labai gražų ąžuolą. Pažibų liepų alėją. Buvo ir kitų įdomių darbų. Šakių aikštėje netinkamai įgyvendinus projektą, pagrindinis akcentas – ąžuolai – pradėjo džiūti. Stengiamės tokiems medžiams padėti ir džiaugiamės, kad yra rezultatai. Kaip, tarkime, garsiojoje Lukiškių aikštės sužalotų šimtamečių liepų istorijoje – įtikinome savivaldybę, kad galima medžius išgelbėti.
Septynioms liepoms gaivinti panaudojome pačias naujausias arboristikos technologijas. Bet medis – inertiškas organizmas, ilgaamžis. Pokyčiai jame greitai nevyksta – jie turėtų pasimatyti tik po 3–4 metų. Medžiui reikia laiko suprasti, kad pakito sąlygos. Tad tik šį pavasarį išvysime, ar kas nors pasikeitė į gerąją pusę.
Visi pridarome klaidų – net ir rimti projektuotojai, rangovai. Tad užuot ką nors kaltinus, reikia žiūrėti, ką galima padaryti, kaip situaciją ištaisyti. Kas jau padaryta, padaryta – laiko nesugrąžinsi. Kas iš to, kad ką nors nubaus pinigine bauda? Kitiems bus pamoka, kad taip nedarytų, bet medis dėl to neatsigaus. Jis nudžius, kol bus išaiškintas kaltininkas.
Patarimas visiems: skirkime savo laiko, žinių, ambicijų ir pinigų, kuriuos galime surinkti, ir paaukokime medžiams gelbėti.
Reikia tobulinti ir visus įstatymus. Dabar yra per daug tolerancijos medžių žalojimui. Atliekant ekspertizes labai dažnai tenka konstatuoti, kad medžio sunykimo ar kirtimo priežastis yra neteisingas genėjimas, netinkama priežiūra. Jeigu mes toliau šitai toleruosime, tą pačią problemą perkelsime ant savo vaikų ir anūkų pečių. Jiems niekas nepasikeis – jie irgi turės tuos medžius šalinti.
Gal visgi nukreipkime visą energiją kovai su taisyklinga medžių priežiūra, o ne tik kirtimu? Tai būtų paprastas sprendimas. Bet nepopuliarus.
– Medžio gelbėjimas – sudėtingas procesas. Kurie iš tokių darbų jums, kaip profesionalui, įsiminė labiausiai?
– Man labai įdomu stebėti, kas bus su Lukiškių liepomis – tai buvo rimtas iššūkis.
Kitas mielas projektas – Paežerių dvaro ąžuolas Vilkaviškio rajone, skaičiuojantis apie 400 metų. Įspūdingas ir palyginti neblogos būklės. Bėda, kad kažkada vidinis jo kamienas išlūžo – pasakota, neva Pirmojo pasaulinio karo metais ten pataikė bomba.
Tais laikais, kai manyta, jog medžių dreves galima gydyti jas užplombuojant, į ąžuolą prikimšo labai daug betono. Tas kabojo kokius 40–50 metų ir padarė savo juodą darbą – išpuvo medžio vidus… Pats ąžuolas įspūdingas, aukštas – apie 28 metrus, kamieno apimtis – apie 5–6 metrus. Medis galingas, o vidus pūva. Mes jį buvome išvalę, sutvirtinę, bet sienelės plonos. Pasitaikė stipresnis vėjas – ir vieną šaką išlaužė. Teko priimti sprendimą žeminti ąžuolą, kad nepradėtų visas byrėti.
Buvo graudu, nes medis nepaprastai gražus – labai ąžuoliško stoto. Bet gamtiniai procesai daro savo ir ateina laikas, kai kiekvienas medis pradeda lūžinėti.
Ten, Paežeriuose, darbai dar nebaigti. Kokius 5–6 metus po truputį žeminsime ąžuolą – iš karto to negalima daryti, nes jis paprasčiausiai neatlaikytų.
Man su visais paminkliniais medžiais labai įdomu dirbti, nes kiekvienas jų nestandartinis ir reikalauja nestandartinių sprendimų. Vėliau, kai atvažiuoji aplankyti ir matai, kad tavo sprendimas pasiteisino, tikrai malonu ir džiugu, jog padėjai senukui.
Montrimų ąžuolas labai senas, įspūdingas, bet jau susibaigęs – ant lukšto kelios šakos teauga. Vienas kolega atėjo, pažiūrėjo ir sako: leiskite jūs tam senukui ramiai numirti. Iš tikrųjų, kartais pasižiūri į tokius medžius ir galvoji: tegul jis geriau ramiai ir oriai numiršta. Bet vis tiek padedi – nuimi vieną kitą šakelę, kad būtų lengviau, ir medis stovi dar kurį laiką. Nesupranti, kaip jis tą gali – tiek būna vidus išpuvęs, bet, kartais atrodo, mechanikos dėsniai medžiams negalioja.
– Daugelis tikriausiai ir nežino, kad yra Medžių teisių diena – spalio 20-oji.
– Vadinamosios „Arbor Day“ (angliškai) minimos Europoje ir kitur pasaulyje, tik skirtingu laiku. Tarkime, Amerikoje jas rengia pagal laiko juostas. Viena diena visiems netinka, nes vienur tuo metu gali būti žiema, kitur – vasara ir netinkamas medžių sodinimo laikas. Spalio 20-oji labiausiai atitinka mūsų sąlygas.
Tokios dienos – labai graži tradicija, bendruomenės tuo metu sodina medžius. Mes irgi bandėme tradiciją įtvirtinti, bet iškilo klausimas: medžius pasodinsime, o kas juos po to prižiūrės?
Bandome įtikinti projektuotojus ir savivaldybes, kad planuojant projektus būtų numatyta ir lėšų naujai pasodintiems želdiniams prižiūrėti – bent penkeriems metams į priekį. Nes paprastai būna, kad projekto pinigus išnaudoja ir palieka ramybėje. Pasodinti medeliai džiūsta, juos reikia keisti. Tada pasipila priekaištai, kodėl išpjovė brangius medžius ir pakeitė „olandiškomis rykštėmis“, o tos neprigijo, nes nepritaikytos mūsų sąlygoms…
Ar olandiškas medis, ar lietuviškas, ar lenkiškas, ar vokiškas – jeigu pasodinęs neprižiūrėsi, jis nudžius. Jei mes taip darome, kam mums tos spalio 20-osios reikia?
Kiekvieno lietuvio širdies gilumoje yra noras sodinti medžius. Nereikia net jokių akcijų: gimė vaikas – pasodino medį. Tokio seno papročio ir dabar laikomasi. Kadangi sodina prie savo sodybos, prižiūri.
Medžių sodinimas bet kokia proga labai gražu, bet ar gerai? Jis turi būti organizuotas ir prižiūrimas – tuomet bus rezultatas. Bet jeigu darome vienkartines akcijas arba norime tik prieš kažką pasirodyti, kad sodiname medį…
– Trūkstant supratimo ir atsakomybės, gal nors meilės medžiams Lietuvoje netrūksta?
– Kai pravažiuodamas pro miestus, kaimukus išvysti styrančius stuobrius, supranti, kad jos nėra.
Norisi, kad sugrįžtų lietuvio meilė medžiui. To ir palinkėčiau – kad atsigręžtume į tarpukario ir dar senesnes tradicijas, kai kiekvienos sodybos kieme augdavo ąžuolas.
Lietuvio meilė medžiui, ypač kaimiškose vietovėse, buvo visada. Pažvelkite į vienkiemiuose išlikusias sodybas. Jas apsodindavo bent jau liepų keturkampiu – arba į namus vedė beržų takelis. Apie „klevo vartelius“ dainuojama liaudies dainose. Dar būtinai sodindavo šermukšnį. Liepa, ąžuolas, klevas, šermukšnis, uosis – kiekvienoje sodyboje augdavę medžiai.
Dabar meilė medžiui kažkaip iškrypo – labiau toleruojame stulpus ir elektros laidus. Pikčiausia, kad ir kapinės Lietuvoje pasidarė plikos. Mano požiūriu, visada lengviau kapavietę pritaikyti prie seno augančio medžio, užuot jį nukirtus, pasistačius tarsi mauzoliejų ir saulėkaitoje alpus nuo karščio.
Pagal mūsų tradicijas kapinėse visada buvo medžių. Tikėta, kad visos dūšelės juose gyvena. Dabar svarbiau užlieti viską betonu ir dairytis iškėlus galvą, ar kaimynas mato, kokį antkapį pastačiau. Nors tam, kuris ten guli, vis vien, kas pastatyta.
Kažkaip sumiesčionėjome, nebenorime prisirišti prie savo ištakų. O juk kartais taip gera būna: kur nors miške apsikabini ąžuolą ir atrodo, kad sugrįžta visos jėgos. Tą būtų galima daryti ir mieste, bet nėra ką apsikabinti.
Labai norėtųsi palinkėti, kad ta meilė medžiams, užkoduota mūsų genuose, sugrįžtų. Pamažu link to judama, tik kada prieisime, nežinau.