Iš tiesų dar neseniai buvo metas, kai lietuviai kaupė ir kolekcionavo kalendorius. Internete galima rasti skelbimų, kuriuose parduodami seni plėšomi kalendoriai. Juk anksčiau nebuvo „Google“ ir tokie leidiniai itin efektyviai šviesdavo visuomenę įvairiais klausimais.
Dabar kalendoriai kaip informacinė ar istorinė vertybė, Panevėžio kolekcininkų klubo vadovo V. Kazlausko teigimu, nebėra madinga. Tokias relikvijas rimtai kaupia vos keli Lietuvos kolekcionieriai.
„Yra pora žmonių Vilniuje, vienas Kaune, kuris renka smetoniškus kalendorius, vienas kolekcionierius gyvena Šiauliuose. Pastarasis užsuka ir į Panevėžį ieškodamas senų kalendorių savo kolekcijai. Daugiau kad kas rinktų tokius daiktus, aš nežinau. Gal dėl to, kad kalendorius neturi tokios didelės išliekamosios reikšmės“, – svarstė per aštuoniasdešimt kolekcininkų Panevėžio regione subūręs V. Kazlauskas.
Anot jo, kalendorius nebėra pirmo svarbumo daiktas lietuvio namuose. Ir jei dar prieš 6–7 metus Panevėžio mugėse kone kiekvienas verslininkas dovanojo po tokį savo įmonės reprezentacinį ženkliuką, dabar tą daro retas.
Panevėžio kalendoriukai
V. Kazlauskas savo per keturis dešimtmečius surinktuose lobynuose turi visą krūvą kalendoriukų su Panevėžio vardu – kitokių savininkui nereikia. Šiuose popierėliuose – buvusio miesto pramonės milžino „Ekrano“ gamyklos vaizdai, Panevėžio gatvės, Laisvės aikštė ir netgi miesto politinio gyvenimo atspindžiai.
„Savo surinktų kalendoriukų aš nevadinu kolekcija – jų specialiai nekaupiu. Tiesiog renku, kas susijusio su Panevėžio miestu pakliūva į rankas nuo 1992 metų“, – sako Vidmantas.
Vis dėlto netiesa, kad kalendoriukų kolekcijos savininką domina tik pastarųjų dešimtmečių leidiniai. Interviu metu V. Kazlauskas ištraukia dar 1961-aisiais leistą pageltusį kišeninį kalendorių. Tai knygutė su dienomis, savaitėmis ir mėnesiais bei vardo dienomis ir kitais prierašais šalia jų.
Daugiau informacijos, pasak pašnekovo, kalendorius ir negali suteikti. Priešingai yra su kadaise populiariais buvusiais ženkliukais, taip pat pašto ženklais, kuriems panevėžietis skiria didžiausią savo dėmesį. Šių eksponatų savo kolekcijoje šeimininkas turi šimtus ir vis dar juos toliau renka.
„Žyminiai ženklai įamžina istoriją, todėl jie yra svarbūs“, – pabrėžė kolekcininkas.
Brangus malonumas
Taip pat uoliai V. Kazlauskas renka senas Panevėžio nuotraukas. Jų jau turi apie 250. Seniausios darytos dar 1904 metais. Kai kurios šio kolekcininko fotografijos įtrauktos į istorinius Panevėžio leidinius, kai kurių neturi net ir muziejininkai.
„Paskutinis mano laimikis, kurio vis dar laukiu, – prieškarinio Panevėžio nuotraukos iš Vokietijos. Dar nežinau, kada jas gausiu, nes tokių vertybių persiuntimas sudėtingas ir greitai nevyksta“, – pasakojo panevėžietis, kurio kolekcija nuolatos papildoma iš viso pasaulio.
Galimybes, anot V. Kazlausko, plačiau atvėrė internetas. Kolekcininkai savo turtais dalijasi specialiuose portaluose ir internetinėse parduotuvėse. Tačiau perkant, Vidmanto nuomone, geriausia nusižiūrėtąją prekę pamatyti gyvai – kitaip yra rizika įsigyti katę maiše.
Toks užsiėmimas, pasak V. Kazlausko, nėra pigus – vienas ženkliukas arba nuotrauka gali kainuoti ir 30, ir 50 eurų. Dar brangesni kolekciniai paveikslai.
„Kokios kainos buvo prie lito, tokios susilygino su euru. Vienas daiktas už 50 eurų gal ir nedaug atrodo, bet kai jų ieškom daug – suma susidaro nemenka“, – skaičiuoja panevėžietis.
Todėl, anot jo, jaunimas kolekcionavimu susidomi vis rečiau. Šis hobis artimesnis vyresnio amžiaus vyrams.
Vyriška liga
„Mūsų klube ir gydytojai, ir politikai, ir bankininkai – beveik visi vyrai iš Panevėžio, Rokiškio, Kupiškio ir kitų kaimyninių rajonų“, – pasakojo 60 metų šiemet atšventusio Panevėžio apskrities kolekcininkus vienijančio klubo vadovas.
Kiekvienai progai Panevėžio kolekcionieriai savo miestui išleidžia proginį voką.
Juos iš Lietuvos ir viso pasaulio kolekcionuoja ir pats pašnekovas. Su Panevėžio vardu dabar turi apie 150 vokų.
V. Kazlauskas juokiasi, kad savo kolekciją talpina jau per tris namus. Kai kuriuos lobius išparduoda. Tačiau praturtėti iš tokio užsiėmimo neišeina – visas pelnas išleidžiamas naujiems eksponatams.
„Kaip ir visi anais laikais, vaikystėje rinkau pašto ženkliukus. O rimtai kolekcionavimu susidomėjau po armijos, kai draugas mane atvedė į Panevėžio kolekcininkų klubą Šermukšnių gatvėje. Šia liga sergu iki šių dienų ir nemanau, kad pasveiksiu“, – šypsosi Vidmantas.
Savo pomėgiu šeimos panevėžietis neužkrėtė. Kiek labiau tėčio kolekcijomis pasidomi sūnus, kuris padeda eksponatus sutvarkyti, perdėlioti iš vienos vietos į kitą.
Įmantrūs egzemplioriai
Nors valandas ir dienas vis patogiau pasitikrinti išmaniuosiuose įrenginiuose, beveik kiekvienuose namuose galima rasti sieninį kalendorių ar bent jau magnetu prie šaldytuvo prilipdytą mažą kalendoriuką. Savaites, mėnesius ir dienas popieriuje vis dar įprasta skaičiuoti biuruose. O senjorai kiekvieną vakarą rūpestingai nuplėšia lapelį iš storo plėšomo kalendoriaus, kur pasibaigusią dieną lydi koks nors sodininko, daržininko ar liaudies medicinos patarimas.
Šiais laikais nusipirkti kalendorių – ne bėda. Jį gali pasigaminti pas bet kuriuos leidėjus ir pagal savo poreikius. Tad nekeista, kad prieš šventes, prieš rinkimus tokių leidinių itin padaugėja.
Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė pastebi, kad lietuviams reikia kuo įdomesnio, išskirtinesnio pagalbininko sekant dienas.
„Kaip popierinių knygų, taip ir kalendorių leidyba nebėra tokia gausi kaip ankstesniais laikais. Tačiau nors ir kaip populiarėja elektroniniai leidiniai, lietuviams vis dar reikia dažais kvepiančio leidinio“, – teigė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė.
Anot jos, dabar aktualu, kad kartu su tokiu leidiniu žmogus gautų ir kitokios naudos: skaitytojams reikalingos išminčių citatos, mėnulio fazių kalendorius, vaikiškus kalendorius galima spalvinti.
„Labai svarbu, kad toks daiktas namuose būtų kuo įdomesnis, įvairesnis. Kažkada teko dalyvauti knygų mugėje Frankfurte, ten itin įmantrių egzempliorių mačiau“, – prisimena R. Elijošaitytė-Kaikarė.
Kalendorius kaip meno kūrinys
Prieš šias šventes, pasak R. Elijošaitytės-Kaikarės, lietuviai labai aktyviai pirko kalendorius. Kai kurių jų jau net nebeliko prekyboje.
Mažiau madingi dabar, pasak R.Elijošaitytės-Kaikarės, meniški, ant sienos vietoje paveikslo, kaip kad anksčiau, kabinti kalendoriai. Visgi tikimasi, kad visai prieš šventes išleistas garsaus Panevėžio dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis puoštas kalendorius vaikams ir suaugusiesiems atgaivins seną tradiciją. Šis leidinys, pasak pašnekovės, turėtų tapti puikiu eksponatu ateities kolekcininkams. Jį šiems metams įsigijo ir pati leidėjų atstovė.