„Kai tik vasaros saulutė pradeda stipriau kaitinti panevėžiečių galvas, tuojau Berčiūnai iš žiemos miego užmiršimo prašoksta į labiausiai minimas vietas ir gelbsti plačią Panevėžio visuomenę iš vasaros dulkių, užteršto ir nuoboduliu susergančio miesto“, – 1934-ųjų liepą rašė tarpukariu leistas savaitraštis „Mūsų kraštas“.
„Visi važiuokite į Berčiūnų kurortą“, – tokie reklaminiai šūkiai pasirodydavo ir laikraščio „Panevėžio balsas“ pirmuosiuose puslapiuose, prasidėjus vasaros sezonui.
Visi į Berčiūnus
Vaizdingoje Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje įsikūrę Berčiūnai tarpukariu buvo ypatinga vieta – panevėžiečiai traukdavo į Berčiūnus pasimaudyti, papramogauti, pakvėpuoti grynu oru.
Kurortinės vietovės statusas Berčiūnams suteiktas 1933 metais. Panevėžio miesto savivaldybės ir kurorto direktoriaus miškininko Jono Kasperavičiaus rūpesčiu stengtasi kurorto teritoriją paversti kuo patrauklesne vieta poilsiautojams: į kurortą kursavo specialus traukinys, vasarvietėje buvo įvesta elektra, telefono linija, kruopščiai prižiūrima teritorija, rūpinamasi poilsiautojų ramybe, sveikata ir savaitgalio pramogomis.
Netoli Panevėžio esantį kurortą mėgo moksleiviai, inteligentai, aukštuomenė. Noriai vasaras Berčiūnuose leisdavo rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, 1936–1938 m. Panevėžyje gyvenusi ir mokytojavusi Salomėja Nėris su skulptoriumi Bernardu Buču, miesto mokytojai.
Berčiūnuose vilas turėjo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas, agronomas, vėliau Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis, vyskupas Kazimieras Paltarokas, miesto bibliotekos vedėja Elžbieta Jodinskaitė, mokyklų inspektorius Juozas Sideravičius, Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius Justinas Jankevičius, Panevėžio pašto tarnautojai ir kt.
Kvietė į vilą Anykščiuose
Kita populiari atostogų kryptis tarpukario metais – Anykščių kraštas. Panevėžietis pedagogas, muzikas Mykolas Karka Janydžiuose turėjo vilą, kurioje ilsėtis buvo kviečiami ir panevėžiečiai.
„Anykščių vasarvietės namų savininkai turi garbės Tamstai pasiūlyti apsigyventi sveikiausioje ir vienoj gražiausių gamtos atžvilgiu vasarviečių Lietuvoje – aukštos kalvuotos apylinkės, smėlynai, pušų miškai, upė Šventoji, pliažas, kambariuose įvesta elektros šviesa, telefonas, įrengtos 2 valgyklos. Susisiekimas iš Kauno – 3 autobusai, iš Panevėžio – 3 autobusai ir 2 traukiniai į parą. Kambarių kainos – nuo 80 Lt iki 200 Lt už visą vasarą“, – taip poilsį savo viloje reklamavo M. Karka. Baigę mokslo metus, Anykščius aplankydavo Panevėžio miesto pradžios mokyklų moksleiviai, gimnazistai ir mokytojai.
Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu…
Tarpukariu buvo populiarios ir šeimų vasaros kelionės automobiliais po Lietuvą. Kelionėn pasikvietusios bendraminčius, šeimos aplankydavo kitus Lietuvos regionus ir juose esančius gamtos ir architektūros paminklus.
Štai kaip vasaros keliones automobiliu „po mieląją Lietuvėlę“ su panevėžiečių Juozo ir Sofijos Barisų šeima prisimena kunigas Augustinas Liepinis: „Galima „nepersūdant“ sakyti, kad beveik, beveik visi Lietuvos keleliai mano išvažinėti, ištrepinėti <…>. Daugiausia ekskursijų po Lietuvą aš esu atlikęs su entuziastingosios jaunatvės Sofija ir Juozu Barisais. <…> Juozas Barisas, apsigyvenęs Panevėžyje, iš pradžių įsigijo seną „Opeliuką“, su dengtu viršumi, <…>, nuimamu stogu. Priekyje automobilio, šalia vairuotojo, sėsdavo stambesnis asmuo, užpakalinėje gi sėdynėje (bagažinėje) šiaip taip įsimurkdydavo porą plonesnių keliauninkų. Daug kartų toje bagažinėje teko ir man keliauti. Ekskursantų entuziastų neatbaidydavo jokie kelionių nepatogumai. Lig tik išvykstame iš bet kurios gyvenvietės, mes ir traukiame savo „ekskursijinį himną“: „Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu…“ Vėjas gi tik švilpia mums paausiais ir kutena prieš jį drąsiai atstatytas kaktas. Gaila būdavo sustabdinėti mūsų „ekspresą“, nes anais laikais daugumas arklių tokių „prajovų“ (reiškinių) dar labai baidydavosi. Pasitinkamiems kelyje arkliams pasibaidžius, iš jų savininkų tekdavo išgirsti ir nešvelnių išsireiškimų bei aštrių žodžių.“
Taip! Tai mūsų Baltija
Panevėžiečiai, turintys didesnes finansines galimybes, vasaromis aplankydavo kitus Lietuvos kurortus ar Lietuvos pajūrį. Pedagogės Irenos Moigytės fonde saugoma fotografija, kurioje prie vilos „Jūratė“ Palangoje įsiamžinęs Panevėžio miesto notaras Jonas Moigis su žmona.
Ilsėtis Palangoje mėgo pedagogų Petro ir Julijos Rapšių šeima. Iš Palangos kilusios mokytojos Aleksandros Šilgalytės fonde galime rasti fotografijų iš pedagogų vasaros sporto kursų Palangoje, lankymosi Šventosios uoste ir t. t.
Mokytojo, rašytojo Motiejaus Lukšio fonde saugomos nuotraukos, kuriose užfiksuotos M. Lukšio šeimos atostogų Birštone akimirkos.
O Panevėžio pradžios mokyklos Nr. 1 kronikoje aprašyta įdomi ir turininga moksleivių ir mokytojų kelionė į Klaipėdos kraštą, įvykusi 1935 m. birželį. Kelionė kiekvienam mokiniui „su maistu ir nakvynėmis kainavusi per 16 Lt“, ekskursauta 4 dienas.
Traukiniu atvykę į Klaipėdą, keliauninkai apsistojo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmuose, kur „specialiai parengtose patalpose, lovose, gavo gerą nakvynę, nors už ją teko kiekvienam užsimokėti po 50 ct už naktį.“
Keliautojų aprašyta kelionė pilna įspūdžių.
„Pirmą dieną aplankėm Klaipėdos kapus, žuvusiųjų už Klaipėdos kraštą paminklą, laivų statybos fabriką, senosios pilies griuvėsius, turgų, miestą, didesniąją krautuvę, paskum laivu persikėlę į Smiltynę, pasivaikščiojom gražiu pušynu ir, pasiekę Kopgalį, grožėjomės didingos pilies griuvėsiais. Iš čia pasiekėm ir mūsų močiutės Baltijos pakraštį, kur visi linksmai jos šaltų bangų putose pasibraidėm, pasitaškėm. Kitą dieną laivu išvykom į Nidą, mūsų pasakiškąją Sacharą. <…> Visi tekinom bėgom į statųjį kopų kalną, kur su visu smėliu griūdami slinkom atgal. Visur buvo neapsakomai smagu. Pasiekėm pačią aukštumą, iš kur puikiai matosi Baltijos jūra iš vienos pusės ir Kuršių marios – iš kitos. Ko čia mokiniai neprasimanė: ir kūle virto kopomis žemyn, ir lenktynių ėjo, ir šiaip po švarų smėlį voliojosi. Čia susitikome lyg kokį atsiskyrėlį vėjo greitį bematuojantį Sklandymo mokyklos direktorių p. [Joną] Pyragių, su kuriuo kartu nuėjome pasižiūrėti ir pačios mokyklos, kur pasirašėm į knygą ir susipažinom su sklandytuvais ir jų technika. Nors čia kiek sutrukdė lietus, bet jam praėjus, visi nužygiavom į pajūrį, kur didelės bangos pasakiškai šniokštė ir apsiputodamos pakraštį plovė. Čia visi vaikai sukniubo gintaro ieškoti, gražių akmenėlių rinktis. <…> Kitą dieną išėjom į uostą, į molus, į pajūrį ir į Klaipėdos švyturį. Buvo didelės bangos, tai ypatingai įdomu pajūry. Vakare dar pasivaikščiojom po Klaipėdos miestą ir pušyną ir, permiegoję, rytą išvykom į stotį, kur mūsų laukė parengtas vagonas. Patogiai visi susėdom ir nė nepajutom, kaip vėl atsidūrėm Panevėžy“, – mokyklos kronikoje rašė direktorius S. Janauskas.
Vasara įsibėgėja. Kurią atostogų kryptį rinksitės jūs?