Fotogeniškumo ir skonio negretina
Įpratusiems lėkštėje matyti kasdienius produktus įdomiai pateikti patiekalai gali atrodyti sunkiai pagaminami. Tačiau panevėžietė Ieva Guraitė sklaido tokius mitus. Net jei žiūrint į jos nufotografuotą maistą atrodo, kad matai meno kūrinį, ne valgį. Fotografės patikinimu, jos darbų objektai dažniausiai nėra nei sudėtingi, nei labai įmantrūs. Bet taip kartais gali pasirodyti dėl įdomesnio jų apipavidalinimo ar pasitelktų papildomų rekvizitų norimai kadro nuotaikai sukurti. Ar fotogeniškas maistas yra dar ir skanus, ir ar viskas, kas skanu, nuotraukose visada atrodo patraukliai? Ieva šių dviejų dalykų linkusi negretinti. Nors fotografuoti neskanų maistą jai, prisipažįsta, tenka labai retai.
„Aišku, pasitaiko, kad fotografuojamas objektas būna blankaus skonio, jeigu jis yra ruošiamas specialiai fotosesijai, o ne ragauti, – atskleidžia Ieva. – Bet aš manau, kad pasitelkus vaizduotę ir priemones, kadre žaviai gali atrodyti tiek skanus, tiek mažiau skanus patiekalas ar maisto produktas.“ I. Guraitė sako, jog jai svarbiausia, kad fotografuojamas maistas atrodytų dailiai, bet natūraliai. Nebūtų per daug nuglaistytas ar sutvarkytas.
„Keli trupiniai ar patiekalo netobulumai kadro tikrai nesugadins, o kaip tik sukurs daugiau dinamiškumo, artumo“, – įsitikinusi maisto fotografė. „Žinoma, svarbu ne tik tai, kas lėkštėje, bet ir detalės, indai, spalvinė gama, apšvietimas, idėja“, – priduria Ieva, bet pagrindinė taisyklė, anot jos, – maistas turi būti šviežias. Pastovėjęs patiekalas ar produktas, net ir meistriškai įamžintas, apetito nesužadins.
Užkulisiuose – kūrybinė netvarka
Įamžindama patiekalą kaip modelį, I. Guraitė stengiasi akimis maisto skonio nevertinti, nes apsigauti tikrai labai lengva. Restoranai, ruošdamiesi fotosesijoms, koncentruojasi į vizualines patiekalų savybes, estetinį vaizdą. Visgi panevėžietė juokauja, jog jai labai pasisekė, nes turi galimybę suvalgyti ar bent paragauti tai, ką fotografuoja. Juk jos klientų sąraše – puikiausi restoranai, kavinės, kepyklos, maisto tiekimo bei produktų gamybos įmonės. Tad meniu tikrai platus.
„Kai fotografuoju restoranuose, kolektyvas dažnai pasiūlo paragauti jau nufotografuotų patiekalų. Tai puiki proga susipažinti su skirtingais pasaulio virtuvių skoniais“, – sako Ieva.
Ieva sako neturinti vieno sėkmės recepto, kaip gražiai nufotografuoti patiekalą. Jos manymu, šį darbą dirbti reikia pasikliaunant nuojauta ir širdimi, leisti kūrybinėms galioms valdyti procesą. Žinoma, svarbu nepamiršti ir geriausio apšvietimo paieškų, pasvarstyti apie papildomus rekvizitus, spalvas, foną.
„Mėgstu fotografijoje užfiksuoti judesį – žmogaus rankas, byrančius miltus, pilamą gėrimą… Tai suteikia dinamikos. Taip pat labai patinka fotografuoti ne tik galutinį rezultatą, bet ir procesą, darbą virtuvėje. Tokie kadrai turi išskirtinės auros, tikrumo – nėra surežisuoti“, – sako maisto fotografė.
Tad jos darbo užkulisiuose, anot I. Guraitės, dažnai vyrauja kūrybinė netvarka, nes visko aplinkui yra labai daug – technikos, papildomų rekvizitų, patiekalų, indų. Tam, kad išvengtų per didelio chaoso, prieš fotosesiją Ieva bendrauja su klientu, pasiruošia kuo tikslesnį planą: pasižymi patiekalų eiliškumą, apsvarsto, kokie fonai ir rekvizitai bus naudojami skirtingiems patiekalams, kokią nuotaiką nori sukurti, kartais net nusipiešia kadruotes.
Žmonės išsiilgę gero maisto
Kiek kebliau fotografuojant pačios gamintą maistą namuose. Fotografė juokiasi taip įsijaučianti į meninį procesą, kad vėliau turinti valgyti jau visiškai atšalusį patiekalą.
„Todėl nepuolu fotografuoti kiekvienų pietų ar vakarienės, – patikina. – Fotosesijos ir namuose būna iš anksto suplanuotos.“
I. Guraitė nesutinka su kai kurių žmonių skeptišku požiūriu į „madą“ fotografuoti maistą – esą kam čia įdomu, kas guli tavo lėkštėje. Kavinėje dėl to net galima sulaukti piktų žvilgsnių. Merginos įsitikinusi, maisto fotografija yra žavu – net buitinio lygmens, kai patiekalas įamžinamas telefono kamera. Tokia nuotraukų galerija, pasak Ievos, tampa lyg atsiminimų ir idėjų skrynele.
„Kai trūksta minčių, kur skaniai pavalgyti mieste arba kokį patiekalą šiandien gaminti namuose, užtenka peržvelgti nuotraukas telefone ir pasisemti įkvėpimo, prisiminti jau kažkada gamintus receptus ar ragautus patiekalus“, – šypsosi maisto fotografė.
O restoranai, anot jos, maisto fotografų paslaugas dažniausiai renkasi tada, kai nori atnaujinti vaizdais savo meniu, papildyti apetitą keliančiomis nuotraukomis savo svetainę internete ir socialinių medijų paskyras.
„Šiandieniniams restoranų lankytojams svarbu ne tik perskaityti patiekalo sudedamąsias dalis, bet ir matyti, kaip atrodys vaizdas lėkštėje. Ar, renkantis, kur eiti pavalgyti, žinoti, kokia bus pati restorano aplinka“, – sako Ieva.
Agrastų mėgėja
Kokią vietą maistas – stilingas, skanus, išvaizdus – užima pačios fotografės gyvenime? Gurmane I. Guraitė tikina savęs nelaikanti. Tiesiog esanti smalsi ragautoja. Ieva prisimena, jog vaikystėje buvo labai išranki maistui, tad dabar atsigriebia. Stengiasi pažindintis su skirtingų pasaulio virtuvių patiekalais, atrasti naujus skonius, išragauti kuo įvairesnių produktų.
„Stilingai pateiktas maistas man patinka, bet tai nėra dažnas reiškinys mano pačios virtuvėje, – atvirauja. – Svarbiausia visgi yra skonis – estetiką pasilieku proginėms ar šventinėms vakarienėms bei fotosesijoms.“
Maisto fotografė mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, bet nedaro to tris kartus per dieną. Gamina, kai turi tam nuotaikos, laiko ir įkvėpimo. Labiausiai Ievai patinka Italijos, Ispanijos virtuvės patiekalai, jūros gėrybės. Neatsisako miltinių patiekalų, kepinių, salotų, picų.
„Dievinu agrastus – galėčiau juos valgyti kilogramais! Kartais labai užsinoriu ir gaminu tradicinius lietuviškos virtuvės patiekalus: šaltibarščius, bulvinius ar žemaičių blynus“, – vardija pašnekovė.
Vietoj konkurencijos – galimybė tobulėti
Nuo paauglystės I. Guraitė žavėjosi fotografija kaip meno sritimi. Mėgo lankytis fotografijos galerijose, taip pat stebėti kūrėjų darbus internete, socialiniuose tinkluose. Mokyklos laikais, kaip ir bene kiekvienas šiuolaikinis paauglys, perėjo etapą, kai pati ėmė spaudinėti fotoaparato mygtuką. Tačiau tuo metu, kaip pati sako, tiesiog „neužsikabino“. Fotografija į Ievos gyvenimą grįžo tik po gero dešimtmečio. Ir būtent darbo su maistu pavidalu. Anot panevėžietės, pažintis su maisto fotografija vyko labai natūraliai. Mergina pastebėjo, kad akys vis dažniau krypsta į įmantriausias receptų knygas. Paradoksalu, tačiau jas dažniausiai pirkdavo ne dėl ten sudėtų gardumynų aprašymų, bet dėl gražių nuotraukų. Tad prieš porą metų pati išsitraukė seną veidrodinį fotoaparatą, nupūtė nuo jo dulkes ir ėmėsi intensyviai praktikuotis fotografuodama maistą.
„Labai patiko kūrybinis procesas, – pasakoja Ieva. – Iš pradžių praktikavausi namuose, su savo gamintais patiekalais, po to įsidrąsinau pasiūlyti savo nemokamas paslaugas man patikusiems restoranams.“
„O įgijus daugiau praktikos, pomėgis virto veikla, nešančia papildomas pajamas. Šiuo metu dirbu su klientais Lietuvoje ir Nyderlanduose“, – priduria maisto fotografė.
Socialiniuose tinkluose Ieva seka labai daug maisto tinklaraštininkų, kitų maisto fotografų ir žavisi jų darbais. Taip, anot pašnekovės, ir pati auga kaip maisto fotografė. Nors šiandien, regis, maisto tinklaraštininkų, demonstruojančių estetiškas, nudailintas maisto nuotraukas, ir profesionalių maisto fotografų yra išties nemažai, panevėžietė sako konkurencijos visiškai nejaučianti. Rinka, anot jos, dar nėra perpildyta.
„Nyderlanduose maisto fotografų daugiau, tačiau paklausa taip pat yra gerokai didesnė“, – pastebi I. Guraitė.
Be to, maisto fotografų ir maisto tinklaraštininkų veiklos nereikėtų suplakti į vieną – tai yra dvi skirtingos profesijos.
„Vieni susitelkia į fotografiją, kiti į receptų kūrimą ir skleidimą. Tiesa, yra nemažai maisto tinklaraštininkų, kurie kuria nuostabias savo receptų nuotraukas, bet tai tik viena sudedamoji darbo dalis, jie dažniausiai nedirba su restoranais“, – skirtumus pabrėžia Ieva.
Šalį pažįsta per maistą ir žmones
Ieva jau beveik treji metai gyvena Nyderlanduose. Sako, ten ją nuvedė pokyčių troškimas. Studijų laikais merginos draugai dalyvaudavo mainų programose, gyvendavo, keliaudavo užsienyje, o ji pati, deja, tokia proga nepasinaudojo.
„Labai mėgstu keliauti, bet atostogos yra per trumpas laikas gerai pažinti šalį ir jos kultūrą, todėl norėjosi ilgesnį laiką pagyventi kituose kraštuose“, – kodėl pasirinko emigraciją, paaiškina I. Guraitė.
Pasak jos, Nyderlandai – tvarkinga šalis, kurioje gyvena laimingi ir besišypsantys, paslaugūs žmonės. Tik tenykštė ir lietuviškoji maisto kultūros išties skiriasi. Olandai pietums teikia gerokai mažiau dėmesio nei mes. Restoranuose nėra pietų meniu, darbe per pietų pertrauką dažniausiai valgomi lengvesni užkandžiai, vaisiai ar sumuštiniai, o ne karštieji patiekalai.
„Tačiau Nyderlanduose labai svarbi yra vakarienė, – pasakoja maisto fotografė. – Tai gausiausias dienos valgis: prie stalo susirenka visa šeima, niekas neskuba, mėgaujasi maistu bei draugija.“ „Vietos virtuvė į lietuvišką man panaši tuo, kad joje taip pat nemažai riebaus maisto, užkandžių“, – pastebi pašnekovė, bet olandai, anot jos, išsiskiria tuo, jog mėgsta daug laiko praleisti lauke. Tad restoranų lauko terasos čia veikia ištisus metus, net ir žiemą.
Namai, į kuriuos gera grįžti
Tačiau kad ir kokie būtų gyvenimo Nyderlanduose privalumai, I. Guraitė neslepia, jog labai pasiilgsta Lietuvos, čia likusių draugų ir šeimos. Tad merginos planuose yra pažymėtas punktas grįžti gyventi į tėvynę. Nors negalima sakyti, kad Ieva ir dabar visiškai nuo jos atskirta. Į Lietuvą grįžta kas du tris mėnesius – fotografuoti bei aplankyti artimųjų, pasimatyti su bičiuliais. Net Panevėžys, kuriame fotografė nebegyvena net ilgiau nei Lietuvoje – gerus aštuonerius metus, tebėra namai, į kuriuos visada gera bent trumpam grįžti.
„Tai miestas, kuriame laikas eina lėčiau, nėra žmonių gausos, nesijaučia skubėjimo. Grįžus į Panevėžį turiu savo ritualą – kaskart einu pasivaikščioti į parką ir apsilankau kino centre „Garsas“. Tai mano mėgstamiausias kino teatras iš visų, kuriuose tenka lankytis“, – su šypsena prisipažįsta I. Guraitė.