Bežiūrint į J. Šidlauskienės „Facebook“ paskyroje „Saldi elegancija“ patalpintus darbus negalėtum nė pamanyti, kad dauguma jų buvo pagaminti ne profesionalių konditerijos meistrų, o tiesiog aistringai prancūziškais desertais susižavėjusios moters paprastoje jos namų virtuvėje ir dar po ilgos darbo dienos kitame darbe.
„Iki šiol nedrįstu savęs vadinti konditere, mat nieko bendro su konditerija neturiu, nesu baigusi tam reikalingų mokslų, – kuklinasi J. Šidlauskienė. – KTU baigiau vadybą, tačiau vadybininke nesu dirbusi nė vienos dienos. Ilgą laiką dirbau personalo vadove vienoje gamybinėje įmonėje, kuri užsiima metalo inžinerija. Gal kam skamba atšiauriai, bet visada sakydavau, kad dirbu ne su metalu, o su žmonėmis, kurie dirba su metalu. Man šis darbas tikrai labai patiko. Vis dėlto vieną dieną mane nuviliojo... konditerija.“
Dabar ne vieną dešimtį pyragaičių per dieną savomis rankomis pagaminanti moteris pamena, kad pirmą kartą dailučius prancūziškus pyragaičius išvydo internete, neilgai trukusi – jų paragavo tuo metu vienintelėje tokius desertus gaminusioje Vilniaus šokoladinėje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad juos gaminti išmoks ir pati, juo labiau – kad tai taps nauju jos darbu. „Pamenu, man iškart patiko ne tik pyragaičių išvaizda, bet ir skonis – nelabai suvokiau, ką valgau, bet sužavėjo, kad buvo labai mažai biskvito, nes aš nesu bulkinių tortų mėgėja. Taip susiklostė, kad po kurio laiko pasimaišė vieni, paskui kiti mokymai ir, matyt, tiek tereikėjo, kad užsikabinčiau“, – dabar prisimena ji.
Eksperimentai virtuvėje taip pavergė, kad netruko išsiplėsti ir klientų ratas – iš pradžių panevėžietė gamindavo tik dėl savęs, paskui – paprašyta draugų, dar vėliau – draugų draugų. Dar kartą pasitvirtino, kad geriausia reklama – sklindanti iš lūpų į lūpas. Po ilgų svarstymų teko priimti sprendimą išeiti iš darbo ir saldųjį hobį paversti nauja savo darbo vieta.
„Išsinuomojau gamybines patalpas, atsidariau UAB, susipirkau įrangą. Atsivėrė kelias legaliai dirbti ir su kavinėmis, ir su šventes rengiančiomis sodybomis. Žinoma, daugiausia gaminu pagal individualius užsakymus, o nuo praėjusios savaitės pradėjau savo desertus tiekti vienai Panevėžio kavinukei. Ji nedidelė, kokių dvidešimties vietų, bet savininkė sako, pabandom, man tavo pyragaičiai labai tiktų prie aplinkos. Taigi bandysim, žiūrėsim, kaip seksis, – šypsosi J. Šidlauskienė ir prisipažįsta, kad iki šiol nepripranta prie tokių pasikeitimų: – Taip, būna nelengva, bet vis dar negaliu to pavadinti darbu – tai mano hobis.“
Paklausta, ar dirbant mažesniame Lietuvos mieste netenka dėl klientų savo kartelę bent kažkiek nuleisti, pati visą gyvenimą Panevėžyje gyvenanti moteris džiaugiasi – panevėžiečiai tikrai turi skonį ir gerą estetinį pajautimą. „Pradžioje turėjau baimių, man sakydavo – kas čia tau tokius pyragaičius pirks? Bet aš atsakydavau – na, kaip nepirks, negi žmonėms reikia tik Medučio ar Napoleono? Juk pirmiausia mes valgome akimis. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad toks sprendimas pasiteisinęs“, – juokiasi J. Šidlauskienė.
Kaip ir įprasta tikriems prancūziškiems pyragaičiams, panevėžietės gaminamuose desertuose mažai biskvito, didžiąją dalį sudaro putėsiai ir įdaras, o viską vainikuoja akį patraukianti veidrodinė glazūra. Moteris juokiasi, kad nacionaliniu tautiečių skoniu būtų galima pavadinti pasiflorus ir mangus – būtent šie gaivūs desertai nuo pat pradžių neužleidžia vietos kitiems skoniams. Jau tikra klasika tapę ir trijų šokoladų desertai, kurie, kaip sako pašnekovė, yra tikrų tikriausia šokoholikų laimė.
„Esu girdėjusi, kad mano pyragaičiai skanesni nei gamina garsios sostinės desertinės, tokį komplimentą priimu lyg kas dūšią medumi pateptų. Žinoma, iš sportinio intereso esu jų ragavusi ir pati. Ir galiu pasakyti, kad yra buvę visokių – vieni visai nepatiko, kiti patiko. O mano desertų paslaptis galbūt ta, kad aš nededu jokių sintetinių priedų, cheminių puriklių, nėra jokių nereikalingų dalykų, viskas natūralu – uogų tyrės, grietinėlė, šokoladas. Gal naudojant tam tikrus priedus būtų net ir paprasčiau gaminti, tačiau aš geriau įdėsiu daugiau darbo. Vienintelė mano naudojama „chemija“ – tai maistiniai dažai. Jais išgaunu itin sodrias ir ryškias desertų spalvas“, – pasakoja J. Šidlauskienė.
Moteris nesutinka su nuomone, kad geras desertas būtinai turi būti tikra cukraus bomba ir kuo riebesnis. Pati labiausiai lengvus ir gaivius desertus mėgstanti pašnekovė net gamindama pagal tikslius receptus stengiasi sumažinti nurodytą cukraus kiekį – sako, kad užtektinai saldumo suteikia vaisių tyrės ar šokoladas.
Panevėžietės gaminami desertai nuo didmiesčių gardumynų skiriasi ir kainomis: jos pyragaičiai kainuoja nuo 2,5 Eur iki 3,5 Eur, tortai – nuo 22 Eur. „Atvažiavę klientai iš Vilniaus sakė, kad sostinėje tokie desertai kainuoja daug daugiau, tačiau manau, kad Panevėžyje rinka šiek tiek kitokia“, – įsitikinusi J. Šidlauskienė.
Nors didžioji dauguma klientų – gimtojo miesto gyventojai, nestinga ir atvykstančių iš kitų miestų. Greit sklindančios geros rekomendacijos ypač aktualios tiems, kurie rengia didžiules asmenines šventes, tad ši vasara J. Šidlauskienei buvo itin darbinga – teko suruošti ne vieną desertų stalą visoje Lietuvoje.