O. Gecevičienė – mūsų krašto gyventoja, gimusi čia, augusi, dirbusi ir net senatvėje nesutikusi niekur kitur išsikelti. Seniai netekusi vyro, moteris išaugino sūnų, kuris gyvena sostinėje ir dažnai atvyksta mamos aplankyti, kartu atvažiuoja ir anūkai.
Iš Sigutėnų kaimo kilusi ir kurį laiką šioje gyvenvietėje kūrusis, vėliau su vyru persikėlė gyventi į patį miesto centrą (pagal paskyrimą gavo butą), dirbo bibliotekoje, raštvede mokykloje. Kaip pasakojo sūnus, pamena, kad mama mėgo tvarkyti namų aplinką, bute gyvendama taip pat mėgo gėles. „Visada nuotaikinga, su niekuo nesipyko, nemėgo didelių renginių, nesiveržė į visuomenę, bet mėgo pasivaikščiojimus, turėjo ne vieną gerą draugę“, – sakė sūnus. Vis dėlto, didžiausia moters aistra, likusi iki šių dienų – knygų skaitymas. Be akinių, tačiau su padidinamuoju stiklu kasdien, net ir vakare šimtametė varto romanų, detektyvų, kitokių žanrų knygų puslapius. Nuo seno labai vertina ir mėgsta lietuvių autorius. Prenumeruoja ir skaito laikraščius – visada domėjosi rajono ir šalies aktualijomis.
„Skaitymas mamai kiek ją pamenu – mieliausias ir įdomiausias pomėgis“,- komentavo sūnus. Pati senolė atskleidė, kad mėgsta ir televizorių pažiūrėti, kartu su kambario drauge išeina pasivaikščioti, tik šią savaitę iškritęs gausus sniegas jas sulaiko kambaryje. „Nieko neskauda, nei lazdos, nei vaistų man nereikia“,- šypsosi senolė, stebinanti sveikata. Vėlgi sako, kad nieko ypatingo nedarė – nei sportavo, nei dietų laikėsi ar maistą rinkosi. Kaip tik, niekada nemėgo įmantrybių.
Tai kokia ilgaamžiškumo paslaptis? „Nesibariau, nepavydėjau, nepykau“,- pasakoja senolė, visada vertinusi ramybę. Užtat ir socialinių paslaugų centras – puiki vieta. „Gerai, šiltai, ramiai ir sočiai“,- kaip gyvena, atsako O. Gecevičienė.
Kolektyvas taip pat puikiais žodžiais atsiliepia apie moterį – visada su šypsena, visada jai viskas gerai ir tinka... „Labai gražiai spalvina, derina spalvas, su tokia kantrybe ir įsitraukimu, meniška siela“,- pasakojo centro darbuotojos. Pasikalbėjusios nusprendžiame, kad dėl šios neeilinės progos būtina įsiamžinti – nusifotografuoti, keliaujame į šviesesnę patalpą ir jubiliatė kantriai pozuoja. Ekrane išvydusi savo atvaizdą maloniai nustemba ir negaili humoro: „Negi čia aš, taip gerai atrodau!“
Jubiliatė, nors ir kukliai, bet sako, kad sulaukti dėmesio visgi malonu. 100-ojo jubiliejaus proga kartu su kolektyvo nariais ir kitais gyventojais pjaus tortą, lauks svečių, artimųjų, draugų. „Niekada nešvenčiau gimtadienių, nei jubiliejų, šitą turbūt reikia“, - sako šimtametė.