Prieš ketverius metus čia apsigyvenęs vilnietis Liudas Vasiliauskas jau įprato, kad moliniai grybo formos nameliai su šiaudiniais stogais patraukia ne vieną smalsų žvilgsnį. Kai pats pirmą kartą apsilankė draugo moliniame name, suprato, kad jokiame kitokiame gyventi nenorėtų. Apsisprendęs vilnietis kardinaliai pakeitė gyvenamąją aplinką – iš buto sostinėje persikėlė į molinį būstą.
Molėtų rajone šalia Virintos upelio dabar stovi trys apvalūs, kampų neturintys nameliai – vieną Liudas pasistatė savo šeimai, kitą šalimais – svečiams, žemiau, pakalnėje nulipdė molinę šventyklą aukštu stogu.
„Šiltas, jaukus, paprastas ir pigus namas. Labai myliu gamtą, man patinka natūralūs dalykai. Aišku, tas nelabai paranku kokiems nors statybinių prekių pardavėjams, bet molis ir šiaudai – puikios medžiagos namo statyboms“, – aprodydamas namus pasakojo L. Vasiliauskas.
Seminarus vedantis ir saviugdos treneriu prisistatantis vyras sako daug metų gyvenęs pasinėręs į dvasinius ieškonimus ir siekiantis pusiausvyros – ne tik aplinkoje, bet ir savo viduje.
– Molis, kaip statybinė medžiaga, prieštaringai vertinamas – vieni giria, kad jis ekologiškas, kiti tvirtina, kad tokiuose namuose besikaupianti drėgmė kenkia sveikatai.
– Įdėjus įelektrintą daiktą į molinę vazą, nuimamas elektromagnetinis krūvis. Šis namas – kaip vaza, kai įeini, išsikrauni, gal todėl visai kitokie pojūčiai. Miegas tikrai yra gilesnis. Tą girdim ir iš mūsų svečių. Dėl drėgmės – molis „kvėpuoja“, yra mikroplyšiai, ir jeigu į sieną pribėgtų vandens, jis išgaruotų.
Pas mus pirmame aukšte nėra atidaromų langų (varstomi tik stoglangiai antrame aukšte), bet žiemą kūrenant krosnį, ugnis kažkur gauna oro, jį įsiurbia ir naudoja. Namuose visada grynas oras, jis cirkuliuoja su ugnimi.
Beje, namai yra „žvėriškai“ šilti, lyginant su visokiomis ten A klasėmis. Žiemą, kai lauke temperatūra siekia 25 laipsnius šalčio, pas mus būna 27 laipsniai šilumos kūrenant krosnį kas tris dienas. Trijuose nameliuose per sezoną sukūrename malkų už 200 Eur.
– Įdomu tai, kad pastatas be kampų, viduje viena erdvė. Ar sąmoningai nedalijote į mažesnes erdves?
– Yra toks architektas Petras, jis turi filosofiją apie namus, jo prielaida: jeigu žmonės taikiai gyvena, atskirų erdvių nereikia. Bet pas mus yra atskira erdvė antrame aukšte.
– Molis ir šiaudai nėra brangios medžiagos. Kiek gali kainuoti tokio namo statybos?
– Šiems trims namams pastatyti kitkos – stogui ir sienoms – kainavo 300 Eur. 50–60 cm šiaudų kubeliai dedami į sienas ir iš abiejų pusių dengiami moliu. Šildanti medžiaga laikosi 50–60 metų, mums tikrai užteks. Stogas irgi apšiltintas šiaudais.
Kiek kainuos pastatyti tokį namą, priklauso nuo fantazijos ir vidaus įrangos, bet nedidelį namą, pridedant daug savo rankų darbo, įmanoma pasistatyti už 10 tūkst. eurų.
Vidaus įrangai naudojome rąstinę medieną, skirtą malkoms. Tai mums nebrangiai kainavo, bet grindis dėjome uosines. Pamatai negilūs, atsiėjo apie 200 Eur.
Minėtas architektas Petras turi namelį pasistatęs Vilniuje pas draugą sklype, kaip pats sakė, už 50 litų. Jis nusipirko kelis cemento maišus, dar kažkokio metalo. Langus, duris gavo nemokamai. Šiaudai, molis ir kūrybingumas nieko nekainuoja.
– Jūsų namuose įrengtas savotiškas altorius, kur, be įvairių suvenyrų, matyti ir daug religinės skirtingų kultūrų simbolikos. Ar tai atspindi jūsų įsitikimus?
– Daug metų buvau pasinėręs į paieškas. Nesieju savęs su religija. Čia sudėlioti paveikslai, skulptūros, iš kelionių parsivežti suvenyrai, mano tėvų dovanos keičiasi kas kelias dienas. Man tai yra simbolika, grožis. Kiti žiūri televizorių, o aš – į šiuos daiktus.
Iš paskutinės kelionės parsivežiau baltą skulptūrėlę Mamai Žemei. Ji iš Bolivijoje 4 km aukštyje esančios 12 000 kv. km ploto druskos dykumos. Kol vietinių gyventojų nepalietė genocidas, jie garbino Mamą Žemę. Kita skulptūrėlė – Pelėda Angelas iš Peru, simbolizuoja tiesos matymą tamsoje.
Mes keliaujame kartą, du per metus. Pastaruoju metu – į Pietų Ameriką, domimės Andų kalnų linija. Anksčiau keliaudavau į Indiją, JAV, po Europą. Nemėgstu savo veiklos susieti su religijomis, nes religijos yra didelės žaizdos žmonėms…
Nuo 2006 m. dirbu holistiniais metodais. Pastaruoju metu sutikau daug žmonių iš Andų kalnų ir susidomėjau, kaip jie suvokia emocijas, žmogiškas reakcijas, instinktus, dvasią, meilę, džiaugsmą. Jie labai natūralūs, paprasti, nuoširdūs žmonės. Buvo pas mus atvažiavęs vienas jų gyduolis, tuomet dar gyvenau mažame bute Vilniuje. Paprastai, kai pas mus atvažiuoja kokie nors guru, mokytojai, jie nori atskiro kambario… Bet tąkart teko miegoti tame pačiame kambaryje ir net vienoje lovoje. Jis pasakė: mažas butas, didelės širdys. Jie tokie paprasti, nesugadinti žmonės, kaip tos Lietuvos kaimo močiutės, kurios susirūpinusios klausia: „Kas yra vaikeli, ar tu mėsytės nevalgai? Tai ką tu valgai? Gal tau vištos pataisyt?..“
– Vilniaus universitete baigėte matematiką. Labai konkreti specialybė.
– Taip. Man kartą toks fizikas sakė, kad esu labai nekonkretus kalbėdamas apie laimę. Jis, kaip tiksliųjų mokslų atstovas, norėjo tikslaus apibrėžimo. Yra dvejetainė sistema – vienas arba nulis. Laimingas arba ne. Manau, kiekvienas yra kelionėje į laimę, tik ne visi tai žino. Tam, kad išeitų į naują gyvenimo etapą, turi būti krizė.
– Ar jūs patyrėte kažkokių sukrėtimų, kurie paskatino keisti savo veiklą ir gyvenimo būdą?
Tai įvyko dveji metai po studijų, kai dirbau programuotoju. Pamačiau, kad tame darbe geras ar geriausias tikrai nebūsiu. Tada pagalvojau – man 23-eji. Ar visą gyvenimą noriu čia sėdėti? Tikrai ne. Po to buvo visokių įkvepiančių knygų. Atvirai ir naiviai skaičiau ir tikėjau. Kiek atsimenu, ten rašė, kad Visata yra holograma, kiekvienoje dalelėje, taške gali pasirinkti visai kitą gyvenimą. Tereikia vizualizuoti ir kartoti, ko tu nori. Man tai padėjo.
– Jūsų kitokie namai ir veikla negali likti nepastebėti mažoje bendruomenėje. Kaip kaimo gyventojai priėmė naujakurius?
– Kaimo žmonės yra kosmosas, džiaugiuosi ir žaviuosi jais. Laičių ir Alantos gyventojai yra nepaprasti. Mes jau ketveri metai čia gyvename, esame padėję kai kuriems čia gyvenantiems žmonėms, su jais santykiais nuostabūs. Esame sulaukę ir keistesnių žvilgsnių. Šalia yra kelias, tai pirmais metais važiuodami vairuotojai pristabdydavo, o kai statybas įpusėjome, ir išlipdavo. Bet tai tik namai, skiriasi architektūra. Teko girdėti komentarų, kad esame sekta, kad pasistatėme dviejų aukštų tualetą. Ką daugiau lietuvis gali sugalvoti važiuodamas pro šalį?
Mes gal esame pernelyg stipriai kitokie. Jeigu būtume namą mėlynai nudažę, dar gal ne taip išsiskirtume, bet apvalus, grybo formos molinis namas, tiksliau, keli vienoje vietoje – tai jau per daug keista!
Prieš keletą metų buvo kunigas atvažiavęs, norėjo prijungti prie parapijos „mokesčių sistemos“… Neliūdnai gyvename.
<….>
Visą interviu skaitykite trečiadienio „Utenos apskrities žiniose“ .