Komisija, į kurios sudėtį įėjo Kultūros paveldo departamento, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos ir rangovo UAB „Rekreacinė statyba“ atstovai, nustatė, jog darbai atitinka paveldosaugos, paveldo tvarkybos reglamentų ir išduotame leidime nustatytus reikalavimus, rašoma pranešime spaudai.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbai
Tvarkant šlaitą susidurta su daugeliu problemų. Po 2016 m. spalio mėn. įvykusios didelės nuošliaužos stipriai pasikeitė anksčiau numatytos reikalingų darbų apimtys, pavojingai atsidengė ne pagal projektą 1998 m. įrengti tvirtinimo elementai – rostverkai (gelžbetoninės sijos).
Rangos darbus pagal parengtą tvarkybos darbų projektą atliko UAB „Rekreacinė statyba“ (direktorius Algimantas Šiukšta). Projekto vadovas architektas Rimas Grigas. Projekto rengimui suburta specialistų komanda: doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas (Aleksandro Stulginskio universitetas), Laimontas Jakštas (UAB „Hidroterra“), inž. doc. dr. Algirdas Steponavičius.
Viso proceso – projekto rengimo ir rangos darbų – metu konsultuotasi su prof. habil. dr. Josifu Parasoniu, doc. dr. Ramučiu Bonifacu Mikšiu, dipl. inžinieriumi hidrogeologu Antanu Marcinoniu, daugelio Lietuvos piliakalnių tvarkytoju architektu Ričardu Stulpinu ir kt. Pakviesti konsultantai itin svariai prisidėjo prie šiaurės vakarų šlaito būklės įvertinimo, projekto rengimo, o šiuo metu ir toliau aktyviai dirba vertinant viso Gedimino kalno būklę, kuriant Gedimino kalno tvarkybos darbų koncepciją, rengiant projektavimo technines užduotis bei aprobuojant projektinius sprendinius.
Specialiąją projekto paveldosaugos ekspertizę atliko dr. Zenonas Baubonis, šlaito tvirtinimo konstrukcijų sprendinių specialiąją ekspertizę atliko ekspertas prof. J. Parasonis.
Tvarkybos darbų projektavimo sąlygas išdavė, projektinius pasiūlymus bei projektą derino bei tvarkybos darbų leidimą išdavė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius.
Per daugiau nei metus buvo atkurtas Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito reljefas, įrengta vandens drenavimo sistema, atlikti esamų rostverkų avarijos grėsmės šalinimo darbai, požeminio tunelio išėjimo konservavimo darbai, šlaito apželdinimo ir laistymo priemonių bei kalno šlaitų ir statinių stebėsenos sistemos įrengimo darbai. Taip pat, sutvarkyta šiaurinė atraminė siena su parapetu ir senojo arsenalo vakarinio korpuso galinė siena.
Gabionai – universalus konstrukcinis elementas
Tvarkybos darbų metu nuo kalno pirmiausiai buvo pašalintas supiltinis gruntas, o pirminis šlaito reljefas atkurtas panaudojant gabionus (tinkladėžes). Jų pagalba buvo suformuotas įšalo nebijantis ir paviršinį bei gruntinį vandenį drenuojantis šlaitas. Būtent tokią konstrukciją – laiptuotai išdėstytos gabionų eiles – pasirinko specialistai, įvertinę daugybę faktorių, paveldosaugos reikalavimus, Gedimino kalno specifiką.
Apie atliktus darbus paaiškina beveik prieš metus prie muziejaus komandos prisijungęs fizinių mokslų geologijos krypties daktaras Vytautas Račkauskas, šiuo metu prižiūrintis Gedimino kalno būklę.
Anot specialisto, gabionai yra konstrukcinis elementas, kuris pagal poreikį leidžia tvirtinti šlaitus įvairiais būdais: laiptinėmis pakopomis, šlaito profilyje įterptomis juostomis, formuoti slenkantį gruntą arkinėmis konstrukcijomis. Toks universalumas kyla iš to, kad suvaržyta skalda sudaro standų, nustatytų geometrinių matmenų konstrukcinį elementą. Ši konstrukcija iš esmės nekeičia šlaitui tenkančios apkrovos: supiltinis gruntas pakeičiamas gabionų masyvu ir natūralaus šlaito apkrova išlieka ta pati.
„Be kita ko, gabionai yra ideali drena atšlaitėms nudrenuoti, neleidžiant atmosferinių kritulių vandeniui patekti į šlaito masyvą. Taip pat, kalno šlaito stuomuo yra sausinamas, nes gruntinis ar kitas požeminis vanduo atšlaitėje kaip taisyklė sunkiasi į labiau laidžią terpę. Dabar toji terpė šlaite yra gabiono užpildas“, – teigia dr. V. Račkauskas.
Svarbu, kad gabionuose suvaržyta skalda dėl savo savybių leidžia formuoti stačias konstrukcijas – šiaurės vakarų šlaito statumas yra apie 40 laipsnių.
Su laiku kalno šlaite paklotų gabionų užpildas taps atšlaitės masyvo dalimi. Tai įvyks nykstant gabiono tinkladėžės vielai (dėl korodavimo ir įvertinus mūsų klimato ir hidrogeologinio režimo sąlygas, tai truks 100-150 metų), kai skalda pamažu išsilaisvins iš tinkladėžių, pritaps prie šlaito masyvo ir į jį įaugs.
„Taip gabionai leidžia realizuoti esminę šlaitų stabilumo užtikrinimo sąlygą – piliakalnio šlaitas užsigydo žaizdą, gabiono skalda lieka kaip randas“, – paaiškina dr. V. Račkauskas.
Gabionų įrengimas reikalavo labai didelio kruopštumo: jų užpildymas skalda privalėjo būti atliekamas rankomis, parenkant tinkamus skaldos gabalus ir sudedant juos taip, kad briaunų aštrumas geriausiai realizuotų vidinę ir išorinę trintį, o gabalų savitarpio padėtis užtikrintų didžiausią tankį ir mažiausius tarpusavio poslinkius. Nors rankinis darbas didina gabiono įrengimo kainą ir įrengimo laiką, bet visiškai mechanizuoti šio proceso negalima kartu nepadidinat rizikos pažeisti tinklų metalo apsauginį apvalką.
Tiesa, renkantis tvarkybos darbų metodą atsižvelgta ir į paveldosauginius reikalavimus. UNESCO piliakalnių tvarkybai skirti dokumentai rekomenduoja darbams naudoti natūralias medžiagas – akmenis, medieną – ar natūralių medžiagų gaminius – skaldą, rąstus. Gabionai, kaip laikinose tinkladėžėse suvaržyti skaldyti akmenys, tenkina šią sąlygą.
Gabionų naudojimas atraminėms ir drenuojančioms konstrukcijoms Lietuvoje nėra nauja praktika. Pirmosios gabionų panaudojimo žinios siekia 1851 metus, kai garsus tiltų ir tunelių statybos inžinierius Stanislovas Kerbedis gabionus panaudojo sanpylinių šlaitų drenavimui ir tvirtinimui kasant Vilniaus Panerių geležinkelio tunelį. Gabionai ir šiuo metu naudojami stačių šlaitų atraminėms konstrukcijoms formuoti tiesiant kelius Utenos rajone, o 3 aukštų 180 m ilgio gabionų masyvas neseniai suformuotas ir geležinkelio Rail Baltica Rokų ruože.
Šlaitą tvirtinti turėję rostverkai kėlė didžiulę grėsmę
Tvarkant šiaurės vakarų šlaitą suremontuoti po 2016 m. spalio mėn. nuošliaužos atsivėrę ir didelę grėsmę kėlę tvirtinimo elementai – rostverkai. Apžiūrėjus juos paaiškėjo, jog jų įrengimas 1998 m. buvo netinkamas ir vyko ne pagal projektą – polių skersmuo per mažas, o įgilinimas – nepakankamas. Žemutinis rostverkas dėl keltos grėsmės dar 2017 m. pradžioje plieniniais lynais buvo pritvirtintas prie viršutinėje aikštelėje įrengto gelžbetoninio inkaro-stulpo. Būtent tada atliekant privalomuosius archeologinius tyrimus atramos vietoje ir aptikti pirmieji 1863 m. sukilėlių palaikai.
„Iš dviejų rostverkų tvarkybos darbų metu buvo paliktas tik viršutinis, įrengtas arčiau gynybinės sienos. Nenustačius trūkių ir įtrūkimų jis buvo pritvirtintas lynais prie inkaro-stulpo. Žemutinis rostverkas buvo žymiai pavojingesnis – akivaizdžiai įtrūkęs, o dalis po juo esančių polių neatlaikė supiltinio grunto nuošliaužos ir sulūžo. Pašalinus virš jo ir už jo buvusį technogeninį gruntą, šis rostverkas buvo supjaustytas dalimis ir nukeltas“, – pasakoja UAB „Rekreacinė statyba“ direktorius Algimantas Šiukšta.
Pašalinto rostverko vietoje parengus tam pagrindą buvo įrengta senojo rostverko polių išsidėstymo liniją atkartojanti nauja, 40 m ilgio, iki 3 m aukščio gelžbetoninė sienelė. Nauja sienelė papildomai buvo pritvirtinta inkarais (40 vnt.), o tam, kad už sienelės nesikauptų vanduo buvo paliktos angos pro kurias jis nusidrenuos į atvirkštinio filtro grunto sluoksnį.
Sutvarkius rostverkus laiptuota gabionų struktūra buvo pratęsta nuo apačios iki pat gynybinės sienos pagrindo, perlipant žemutinį, naujai įrengtą, ir senąjį viršutinį rostverkus.
„Tvarkybos darbus sunkino nepavydėtinos klimatinės sąlygos, tačiau siekiant laiku užbaigti darbus buvo dirbama tiek pučiant smarkiam vėjui, tiek lyjant lietui ar sningant, tiek dieną, tiek naktį. Iš viso prie projekto nuolatos (kurį laiką net trimis pamainomis) dirbo kelios dešimtys žmonių“, sunkų šaltąjį metų periodą prisimena A. Šiukšta.
Ant gabionų – augalinis sluoksnis
Baigus formuoti skaldos pagalba reljefą tinkladėžės buvo užpiltos 15 cm storio augalinio grunto sluoksniu. Jį sutrombavus buvo paklotas ir prie laiptuotai išdėstytų gabionų prikabintas geotekstilinis tinklas. Pakartotinai užpylus 5 cm storio augalinį sluoksnį buvo paklota specialiai užauginta velėna.
„Auginant velėną buvo užsėtas geromis šaknų sistemos savybėmis pasižymintis daugiamečių varpinių žolių mišinys iš nendrinio eraičino, raudonojo šakniastiebinio eraičino, pievinės miglės ir daugiametės svidrės“, – aiškina A. Šiukšta.
Tam, kad speciali žolinė danga nesunyktų, buvo įrengta savarankiška laistymo sistema. Ji sausesniais laikotarpiais grunte palaikys reikiamą drėgmę. Vanduo laistymui bus imamas iš Vilnelės upės.
Prisimindamas baigiamąjį darbų etapą – šlaito velėnavimą – A. Šiukšta papasakoja ir vieną linksmesnį faktą: „Darbus apsunkino dažnas varnų apsilankymas: jos pulkais nuolat pešiojo velėną ieškodamos žolinėje dangoje besislapstančių sliekų. Kalno tvarkytojams vis reikėjo atsodinėti išpešiotas vietas, kol „varnų užkandis“ išseko arba numigravo gilyn“.
Atlikti tyrimai
Dar iki pradedant Gedimino kalno piliakalnio šiaurės vakarinio šlaito tvarkybos darbų projekto rengimą buvo peržiūrėta ankstesnių 1955-1997 m. geologinių tyrimų medžiaga ir atlikti 2016-2017 m. papildomi būtini tyrimai.
Ankstesnių tyrimų medžiagos kalne netrūksta. Plote, kuriame vyko tvarkybos darbai dar anksčiau buvo išgręžta 49 vnt. gręžinių (šiaurės vakariniame šlaite, jo papėdėje ir viršutinėje aikštelėje, šalia vakarinio šlaito). Gręžinių gylis nuo 2,0 iki 40,0 m, dažniausiai 4-10 m. Visų jų medžiaga buvo išanalizuota, rengiamas detalus gręžinių žemėlapis.
„Iš viso Gedimino kalno piliakalnyje per 1955-1997 m. laikotarpį išgręžti 1023 gręžiniai, iš kurių 628 gręžinių medžiaga yra išlikusi, deja bet jų pasiskirstymas piliakalnio teritorijoje yra netolygus ir realią inžinerinę geologinę informaciją teikia apie 200-300 gręžinių“, – teigia V. Račkauskas.
2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje atlikus kalno hidrogeologinės situacijos įvertinimą nustatytos nuošliaužų susidarymo priežastys. Taip pat, nustatytos tikslios pažeisto šlaito ploto ribos, įvertinta dviejų rostverkų, esančių viršutinėje šlaito dalyje būklė.
2016-2017 m. siekiant papildomai patikslinti ir išsiaiškinti šlaito būklę buvo atlikti geofizikiniai tyrimai (Lietuvos geologijos tarnyba, Lenkijos geologijos institutas), geotechninis zondavimas ir gręžinių gręžimas (UAB „InGeo“; UAB „Geotestus“), geodeziniai matavimai, atliktas šiaurės vakarų šlaito stabilumo modeliavimas (ASU), tirtos grunto sudėties, fizikinės ir mechaninės savybės (VU Chemijos ir geomokslų fakultetas). Įvertinta ir šlaitą remiančios atraminės sienos būklė, jos mūro stiprumas ir stabilumas (VŠĮ Statybos ir projektavimo sisteminimo centras).
Priešistorė
Po 2016 m. įvykusių net kelių nuošliaužų deformuotas šlaito plotas sudarė 3 tūkst. m². Pirmiausiai buvo atlikti reikalingi tyrimai, imtasi šalinti avarijos grėsmę atliekant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito rostverkų papildomą inkaravimą, įdiegta ir šlaitų bei statinių stabilumo stebėjimo sistema.
Tyrimai parodė, jog pagrindinė kalno problema – vanduo ir gruntas, o nuoslankos formuojasi technogeninio grunto sluoksnyje, kuris atsirado 1985-1990 m. ant Gedimino kalno šlaitų siekiant atkurti pilies gynybinės sienos perimetrą užpylus 6 tūkstančius m3 grunto. Vietomis jo storis siekia net 3 metrus. Toks supiltinis gruntas yra priskiriamas prie labai silpnų gruntų, turi daug organinės medžiagos, plytų nuolaužų ir kitų statybinių atliekų. Jis yra labai imlus drėgmei, lengvai įmirksta ir tuomet ima slinkti, kaip pliuri masė. Architektas Ričardas Stulpinas vaizdžiai tą masę palygina su „skysta manų koše“.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbai kainavo 3 mln. eurų. Pagal sutartį atliktiems darbams yra suteikiama iki 10 metų garantija. Gabionų tinklams yra suteikta 120 metų garantija.