Jurginų kiemelis yra ir Ukmergės rajone, Rečionių kaime. Jo įkūrėja – šachmatų trenerė Virginija Savickienė – ne tik augina jurginus, bet ir siuvinėja paveikslus.
Jurginus V. Savickienė prižiūrimoje sodyboje augina jau penktus metus. O viskas prasidėjo nuo to, kad, moteriai pradėjus dirbti šachmatų trenere, vasarą atsirado daug laisvo laiko, nes, kaip ir visi pedagogai, ji turi du mėnesius atostogų.
„Vis galvojau, kuo čia užsiimti. Draugai iš Kauno, daug metų auginantys jurginus, tinkamus skynimui, pasiūlė ir man pamėginti“, – prisimena moteris.
Skirtingų veislių – šimtai
Taip Virginijos kieme atsirado pirmieji 200 kelmų raudonų jurginų. Po metų augo tie patys raudoni jurginai ir jau gal 50 skirtingų veislių, o kitais metais – dar daugiau.
Dabar darže yra beveik tūkstantis kelmų ir 300–400 skirtingų veislių jurginų. „Tiksliai suskaičiuoti visada pritrūksta laiko“, – sako Virginija. Iš viso jurginai užima apie 11 arų. Jurginų sode Virginijos įrengtas takelis-suktukas veda prie jaukaus arbatos stalelio.
Augintojos teigimu, nors jurginai žydi nuo vasaros vidurio iki pirmųjų šalnų, jiems dėmesio skirti reikia ištisus metus.
Vasarą ravi 2–3 kartus. Laistyti taip pat reikėtų, bet neturi tam sąlygų. Pasak Virginijos, pirmuosius savo raudonus jurginus išgeni beveik kasdien, kad būtų tvirti iki 50 cm kotai. O kitiems jurginams reikia nuskabyti nužydėjusius žiedus, kad gausiau žydėtų.
Nukasus jurginus, džiovinamos ir įvertinamos šaknys. „Susirašau, kokių šaknų bus pardavimui“, – paaiškina šachmatų trenerė.
Rūsyje, kur sandėliuojamos šaknys, jas reikia nuolat peržiūrėti – išmesti pūvančias šaknis, gelbėti perdaug džiūstančias.
Iki sausio mėnesio Virginija ieško ir užsako naujų žiedų iš Lietuvos, Latvijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų jurginų augintojų. O nuo vasario iki balandžio vyksta šaknų dalijimas ir siuntimas pirkėjams.
Smagiausia – laukimas
Po Jurginių, balandžio 23 d., prasideda šių gėlių gumbų sodinimo darbai.
Pasak moters, smagiausias laikas yra laukimas, kol sužydės naujai įsigyti jurginai. Pasitaiko, kad ir nesudygsta ar pirmais metais jurginai neatitinka nei savo ūgio, nei žiedų dydžių. „Būna ir kad visiškai netokie išauga, kokius pirkau“, – patirtimi dalijasi Virginija. O taip nutinka dėl to, kad net ir patyrę augintojai kartais klysta parduodami šaknis.
Pavyzdžiui, floristų numylėtus jurginus „Cafe aut lait“ Virginijai pavyko užsiveisti tik šiais metais, o anksčiau trejus metus iš eilės nusipirkdavo vis ne tuos.
Kai jurginai neatitinka veislių, kartu su kitais augintojais pagal nuotraukas ieško tikrųjų vardų, o jei neranda – jurginai taip ir lieka bevardžiais.
Vasarą, kai prasideda jurginų žydėjimas, šachmatų trenerė beveik kas vakarą 3–4 valandas praleidžia tarp gėlių. Tačiau ne vien dirba, o ir mėgaujasi. „Būna dienos, skirtos dirbti, bet būna, kada ten važiuoju tiesiog pabūti, išgerti arbatos.“
Jurginų karalius
Kaip ir pas visus augintojus, taip ir Virginijos sode yra mylimiausi jurginai arba tie, su kuriais nepavyksta niekaip susidraugauti, kurie pasodinti silpnai auga arba per žiemą neišsilaiko šaknys. Virginijos numylėtiniai yra tamsialapiai ir tamsios vyšnios spalvos „Black jack“.
Vieną rugpjūčio savaitgalį jurginų augintoja pirmą kartą surengė atviro kiemelio dienas, kurių metu lankytojai balsavo už labiausiai patikusį jurginą. „Ir būtent šis juodukas visus sužavėjo – buvo išrinktas jurginų karaliumi“, – džiaugėsi moteris.
Šiemet ji pasodino daug jurginų, pavadintų žmonių vardais, tad kiemelyje galima rasti jurginus „Irena“, „Rasa“, „Barbara“, „Elvyra“, „Skudurinė Onutė“ ir kitokiais vardais.
Juos sugalvojo ne pati. Pasirodo, tai tokia augintojų tradicija. Selekcininkai, išvesdami naujas veisles, suteikia vardus. Lietuvių augintojų dažnai būna lietuviški jurginų vardai, pavyzdžiui, „Birštonas“, „Tumas-Vaižgantas“, „Žalčio karūna“. O užsienio augintojų pavadinimai – anglų kalba, pavyzdžiui, „Litlle Robert“, „Diana’s memory“ ir t. t.
Siuvinėjimas tapo ritualu
Dar viena Virginijos mėgstama veikla – siuvinėjimas, į kurią netikėtai įsitraukė prieš septynerius metus.
„Iki tol vienintelis hobis buvo skaityti knygas“, – tvirtina Virginija. Viskas prasidėjo juokų forma. „Kai manęs kas paklausdavo ar mezgu, neriu ar dar ką darau iš rankdarbių, atsakydavau, kad nieko nemoku“, – prisimena ji. Mokykloje per darbų pamokas, sako, buvusi ta, kuriai niekas nesisekė, tik dėl vieno darbo, išsiuvinėto kryželiu, mokytoja pagyrė.
Vyras ir padovanojo Kalėdoms siuvinėjimo kryželiu rinkinuką. „Taip rinkinukas po rinkinuko, kol siuvinėjimas tapo savotišku ritualu“, – sako Virginija. Kiekvieną rytą po pasivaikščiojimo su šunimi ji nuo 6 iki 7 valandos siuvinėja, kol išgeria arbatą. O tada – kita veikla. Vakare, po darbų, vėl kokią valandą ar dvi siuvinėja.
Surengė mini parodą
„Vienu metu visada siuvinėju du darbus: ryte – didesnis siuvinys, pritvirtintas ant specialaus rėmo, o vakare – kas nors paprastesnio ant lankelio“, – pasakoja Virginija.
Siuvinėjimo rinkinius ji renkasi pagal nuotaiką: „Būna, kad nusiperki ir, kol ateina jo eilė siuvinėti, rinkinys visai nebepatinka, tad guli dėžėje ir laukia – gal kada nors...“ Darbų moteris neparduoda, tik dovanoja arba jie lieka namuose. Per atviro kiemelio dienas Virginija surengė mini parodą, kad paveikslai užpildytų kiemo erdves. Jų suskaičiavo 18. Dar 9 kalėdiniai burbulai, atvirukai, kiti papuošimai – išdovanoti. Greta saviškių Virginija surengė ir savo draugės Anelės Stancikienės tapytų paveikslų parodą.
Virginija gyvena tarp trijų vyrų – sūnums jau 18 ir 16 metų. Šeima palaiko visuose darbuose ir hobiuose, padeda ir ūkyje, ir namuose. „Kol vaikai buvo maži, tiek laiko hobiams neturėjau, o dabar galiu visiškai save realizuoti, kur tik sugalvoju“, – dalijosi patirtimi šachmatininkė.