Nepaisant to, kad santuoka ar partnerystė šiais laikais darosi vis mažiau populiari, gyvenimas be antrosios pusės vis dar yra stigmatizuojamas, tokie žmonės vertinami kaip „dar nesutikę tinkamo žmogaus“, jų gailimasi kaip vienišų. Ypač didelį spaudimą jie patiria per tokias šventes, kaip Valentino diena.
Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės vienumą vertina kaip galutinį tikslą, o ne kaip stotelę pakeliui į santuoką.
Jeruzalės Hebrajų universiteto profesorius dr. Elyakimas Kislevas savo tyrime nustatė, kad jei gyvenate vienas, nebūtina sieti savęs su vienišumo sąvoka ir jaustis nevykėliu. Jo manymu, gyvenimas be antrosios pusės gali būti privalumas, o ne nusivylimo priežastis.
„Faktas, kad daugelyje visuomenių pastebimas milžiniškas po vieną gyvenančių žmonių skaičiaus augimas ir mes turime pakeisti įvaizdį, kai vienas gyvenantis žmogus dažnai vertinamas kaip paliktas, nusivylęs ar mažesnės vertės“, – sako E. Kiselevas, kuris savo tyrimo išvadas aprašė knygoje apie gyvenimo be poros privalumus „Happy Singlehood: A Rising Acceptance and Celebration of Solo Living“.
Įvairūs tyrimai parodo, kad be poros gyvena vis daugiau žmonių ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Italijoje ir Švedijoje.
E. Kislevas mano, kad yra būdų, kaip vienišumo jausmą paversti gebėjimu pajusti stiprybę ir džiaugsmą bet kuriame gyvenimo etape.
Kur glūdi vienišumo šaknys
Jei norite išbristi iš vienišumo jausmo, svarbu nustatyti šio jausmo priežastį, pataria E. Kiselevas. Jis išskiria tokias vienišumo rūšis, kaip chroniškas vienišumas, socialinė izoliacija ir vienišumo pojūtis. Chronišką vienišumą Amerikos psichologų asociacija apibrėžia kaip ilgą laiką trunkantį vienišumą ar socialinę izoliaciją, kurie paveikia psichinę ir fizinę sveikatą. Tai gali paskatinti tokias sveikatos problemas, kaip nemiga ir širdies ligos, taip pat psichologinis stresas ir elgesio sutrikimai, sako Naujojo Džersio Terapijos centro medicinos direktorė dr. Indra Cidambi.
Vienišumo jausmą arba laikiną vienišumą sukelia subjektyvus pojūtis, kad esi ignoruojamas arba „neatitikimas tarp realaus ir norimo socialinių santykių lygio“, aiškina ekspertai.
„Vienuma nebūtinai sukelia vienišumo jausmą – šį jausmą sukelia vidinis vienatvės suvokimas“, – aiškina I. Cidambi.
Ankstesni tyrimai parodė, kad santuokoje gyvenantys asmenys gali jaustis tokie pat vieniši ir nelaimingi, kaip asmenys, kurie gyvena be poros.
„Ne kartą buvo įrodyta, kad susituokę žmonės gali jaustis labai vieniši ir nelaimingi santuokoje, kartais būtent todėl, kad yra atsidavę tik vienam žmogui ir nebepuoselėja kitų santykių“, – sako E. Kiselevas.
Užuot ieškoję vienišumo jausmo priežasčių, dauguma žmonių siekia visais įmanomais būdais užmegzti partnerystę, tačiau ilgainiui pamato, kad gyvendami poroje jaučiasi ne mažiau vieniši. Mokslininkai nuolat kartoja, kad vienišumo šaknys glūdi žmogaus viduje, o ne išorėje.
Kas suteikia laimės be poros gyvenantiems žmonėms
E. Kiselevas naudojo JAV surašymo biuro ir Europos socialinės apžvalgos programos duomenis. Jis tyrė santykių modelius daugiau nei 30-yje šalių ir atliko daugiau nei 140 apklausų, kuriose dalyvavo be poros gyvenantys asmenys Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje – 30-78 m. amžiaus, visų lyčių, seksualinių orientacijų, iš įvairių socialinių bei ekonominių ir etninių sluoksnių
Jis išsiaiškino, kad tai, ar vienišiai jaučiasi laimingi, ar nelaimingi, labiausiai priklauso nuo to, ar jie susitapatino su vienišo žmogaus stereotipu, ar nekreipia į jį dėmesio. „Nelaimingieji“ vienišiai gailėjosi savęs dėl to, kad taip ir nesutiko tinkamo žmogaus, baiminosi, kad teks pasenti vieniems, jautėsi taip, lyg gyvenimas eitų pro šalį.
„Laimingieji“ vienišiai, atvirkščiai, džiaugėsi vienatve, „prisiėmė atsakomybę už savo gyvenimą ir mėgavosi socialiniais ryšiais, kurie jiems kompensavo santuokos saitus“, – rašo E. Kiselevas. Kai kurie „laimingieji“ vienišiai mėgavosi gyvenimu be poros ir galimybe patirti daugiau įspūdžių gyvenime, pavyzdžiui, keliauti ar užsiimti mėgstama veikla. Pasak E. Kiselevo, jie jautė, kad veikla juos užpildo ir įgalina.
Kiti E. Kiselevo respondentai jautėsi laimingi, nes sąmoningai sukūrė tvirtą socialinį ratą kaip alternatyvą romantiniams santykiams. Jie dažniau leido laiką su draugais ir giminaičiais, bendravo su kaimynais.
Rezultatai parodė, kad našlės (-iai), išsiskyrę žmonės ir tie žmonės, kurie niekada nebuvo sukūrę šeimos, su draugais bendravo 45 proc. dažniau nei tie žmonės, kurie gyvena santuokoje.
„Paprastai be poros gyvenantys asmenys turi daugiau draugų nei gyvenantieji santuokoje“, – sako E. Kiselevas. Pasak jo, egzistuoja „godžios santuokos“ fenomenas, kai sutuoktiniai susitelkia tik vienas į kitą ir pamiršta draugus bei giminaičius. Kita vertus, vienišiai paprastai turi platų ratą draugų, kurie juos palaiko visose gyvenimo sferose.
Vieni vienišiai draugų ratą subūrė, nes kažkuriuo gyvenimo etapu jautėsi vieniši, o kiti patys pasirinko tokį gyvenimo būdą, kad turėtų daugiau laiko ir laisvės, nei galėtų turėti, jei gyventų su antrąja puse ir (arba) vaikais.
Tyrimas taip pat parodė, kad niekada santuokoje negyvenantiems žmonėms didesnė socializacija suteikia jausmą, kad jie „nepraleidžia svarbių dalykų“.
„Vienatvę palengvina tokie dalykai, kaip kokybiški santykiai su panašių pomėgių turinčiais žmonėmis, ryšys su šeima ir draugais bei maloni veikla“ , – sako I. Cidambi.
Stiprinti savigarbą
Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonių, kurie gyvena santuokoje ar ilgalaikėje partnerystėje, savivertė yra aukštesnė, tačiau, kaip parodė 2017 m. atliktas tyrimas, taip yra tik tuo atveju, jei santykiai funkcionalūs, stabilūs ir trunka bent metus ar ilgiau – kitu atveju savivertė mažėja.
„Kai kurie žmonės gali norėti gyventi partnerystėje ar santuokoje, tačiau jiems nepavyksta rasti antrosios pusės, – sako Cidambi. – Tai gali pakirsti savivertę, sukelti vienišumo jausmą ar net pastūmėti į depresiją.“
Kai kurie E. Kiselevo tyrime dalyvavę be poros gyvenantys žmonės jautė pasitenkinimą siekdami karjeros tikslų. Tiems vienišiams, kurie jautėsi nelaimingi dėl tokio savo gyvenimo būdo, arba kurie patys jį pasirinko, pasitikėjimą savimi stiprinti padėjo savo galimybių išnaudojimas, mėgavimasis vienatve ir laiko leidimas su draugais. Vienas tyrimas parodė, kad jie suvokė, jog būdami vieni turi didesnes asmeninio augimo galimybes.
Vienišius (-ė) nebūtinai turi jaustis vienišas (-a), toks gyvenimo būdas suteikia daugiau galimybių išsiaiškinti, kas patinka, susirasti naujų draugų ir atrasti naujas vietas.
„Be poros gyvenantys žmonės turėtų išnaudoti tokį savo statusą, – sako E. Kiselevas. – Galbūt nuskambės keistai, bet mes privalome investuoti į tą gyvenimo būdą, kurį patys pasirinkome. Panašiai kaip poros investuoja į savo santuoką – lankosi pas porų konsultantus, skaito knygas apie santykius ir stengiasi kokybiškai leisti laiką su partneriu (-e) – taip ir be poros gyvenantys žmonės turėtų taip daryti, kad gerai jaustųsi.“