Tokias planetas greičiausiai visiškai dengia vandenynas, o sauso paviršiaus nėra. Ilgą laiką buvo manoma, kad tokios planetos tikrai negali tikti gyvybei – paviršiaus uolienų nebuvimas neleistų išsiskirti anglies dvideginiui ar metanui, todėl jų atmosfera sunkiai sulaikytų šilumą ir jos būtų arba ledinės, arba apgaubtos verdančiais vandens garais. Bet dabar naujo skaitmeninio modelio rezultatai leidžia daryti kitokias išvadas.
Įvertinus vandenyno cheminės sudėties kitimą, medžiagų apykaitą tarp atmosferos, vandenyno ir po juo esančios mantijos, bei skirtingų tipų vandens ledo formavimąsi, nustatyta, jog pradinė atmosferos cheminė sudėtis gali išlikti daugiau nei milijardą metų.
Pasirodo, didelis slėgis vandenyno dugne neleidžia cheminės medžiagoms judėti iš vandenyno į mantiją ir atgal, todėl planetos atmosfera ir vandenynas yra kone uždara sistema. Jų cheminė sudėtis praktiškai nekinta po pirmųjų kelių dešimčių milijonų metų, kai baigiasi planetos formavimosi ir vandens surinkimo etapas. Anglies dioksidas, susiformavęs atmosferoje ir vandenyne, nenusėda pastarojo dugne, o pasklinda atmosferoje ir suformuoja 0,2-20 atmosferų slėgį.
Šis intervalas kaip tyčia yra pats tinkamiausias gyvybinės zonos praplėtimui, taigi planeta gali išlikti neužšalusi ir neperkaitusi plačiame atstumų nuo žvaigždės intervale. Šį rezultatą tyrėjai patikrino, apjungę cheminės evoliucijos modelį su planetinių sistemų orbitų modeliais; taip paaiškėjo, kad gyvybei tinkama temperatūra planetos vandenyne gali išlikti daugiau nei milijardą metų. Žemėje per tiek laiko gyvybė atsirado, taigi tas pat galėjo įvykti ir kitose planetose.