Visas Žemėje esantis auksas susidarė prieš milijardus metų įvykus neutroninių žvaigždžių susidūrimui. Harvard-Smithsonian astrofizikos centro Kembridže (Masačiusetsas, JAV) mokslininkai atskleidė, kad mūsų planetoje esanti didžioji dalis aukso ir kitų sunkiųjų elementų susidarė susidūrus neutroninėms žvaigždėms – supertankioms kadaise sprogusių, už Saulę 1,4-9 kartus masyvesnių žvaigždžių branduolių liekanoms.
Tyrėjų kolektyvas birželį stebėjo toli nuo Saulės sistemos vykusį trumpalaikį (0,2 s trukmės) gama spindulių žybsnį GRB 130603B, po kurio žybsnio vietoje susidarė liktinis, keletą parų trukęs infraraudonųjų spindulių švytėjimas. Mokslininkai mano, kad ten susidūrė dvi neutroninės žvaigždės. Po katastrofos liko medžiagos debesis, kuriame, kaip manoma, apstu ką tik susidariusių sunkiųjų metalų – taip pat ir aukso.
„Mūsų vertinimu, susidūrus dviem neutroninėms žvaigždėms, susidariusio aukso masė turėtų prilygti apie 10 mėnulių“, - tvirtina tyrimui vadovavęs Edo Bergeris. Mėnulio masė - 7.347 x 1022 kg arba 1,2 proc. Žemės masės. Tad dviejų neutroninių žvaigždžių susidūrimas, įvykęs už 3,9 mlrd. šviesmečių, sutvėrė 10 mėnulių aukso. Nemažai?
Įprastai gama žybsniai būna dviejų tipų – ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Birželio 3 d. užregistruotas GRB 130603B buvo trumpalaikis. Tačiau po žybsnio likusio infraraudonojo švytėjimo ryškumas ir elgesys nebuvo panašus į tokį, kokį sukelia didžiuliu greičiu skriejančios dalelės, įsirėžiančios į aplink pasitaikiusią medžiagą. Žybsnio vieta švytėjo taip, tarsi švytėjimą skleistų egzotiški radioaktyvūs elementai. Tokius sukuria neutronų turtinga medžiaga, kuri į kosmosą išmetama susidūrus neutroninėms žvaigždėms. Susidarę sunkieji radioaktyvūs elementai skyla – iš čia ir infraraudonųjų spindulių švytėjimas. Būtent tokį ir stebėjo astronomų komanda.
„Ieškojome „rūkstančio dūmelio“, kuris susietų mūsų stebėtą trumpalaikį gama žybsnį ir neutroninių žvaigždžių susidūrimo galimybę, - paaiškino vienas iš tyrimo bendraautorių Wen-fai Fongas. – Tokiu „rūkstančiu dūmeliu“ galima laikyti radioaktyvųjį GRB 130603B švytėjimą“.
Tyrėjų komandos skaičiavimais, gama žybsnio metu į kosmosą buvo išmesta maždaug viena šimtoji Saulės masės medžiagos. Dalis jos – auksas. Atsižvelgiant į tai, kiek aukso sukuriama per vieną trumpalaikį gama žybsnį ir kiek tokių žybsnių galėjo būti įvykę per visą visatos egzistavimą, labai tikėtina, kad visas kosmose (taip pat ir Žemėje) esantis auksas gali būti kildinamas būtent iš tokio tipo gama žybsnių.
Beje, o kiek aukso yra Žemėje? Kadangi didžioji jo dalis tebeslūgso planetos plutoje (ir mums kol kas nepasiekiama), manoma, kad per visą žmonijos istoriją homo sapiens sugebėjo išgauti tik apie 172 tūkst. tonų aukso. Tiek pakaktų išlieti aukso kubą su 20,7 m kraštinėmis, rašo „Universetoday.com“. Kitais vertinimais, aukso žmonija yra radusi ir išgavusi kiek mažiau arba kiek daugiau, tačiau esmės tai nekeičia – Žemės plutoje esantis auksas ne toks jau ir prieinamas... Tai – viena iš priežasčių, kodėl auksas toks vertingas.
Ar pastarosiomis savaitėmis pasaulio rinkose rekordiškai smukusią aukso vertę kilstels žinia, jog visas sulig paskutiniu gramu aukso Žemėje susidarė prieš milijardus metų kažkur toli Visatoje susidūrus mirusioms žvaigždėms?
„Perfrazavus garsiąją Carlo Sagano frazę, visi mes esame žvaigždžių medžiaga, o mūsų papuošalai – susidūrusių žvaigždžių medžiaga“, - šmaikščiai apibendrina E. Bergeris.