„Pakilome, mes pakilome!“, – tokie žodžiai buvo ištarti 1969 metų liepos 16 dieną, kai Saturnas V, aukštesnė nei Laisvės statula ir galingiausia kada nors pastatyta raketa, įjungė savo variklius. Nuo to momento misija „Apollo 11” tapo istorijos dalimi.
Dar gyvi įgulos nariai, Buzzas Aldrinas ir Michaelas Collinsas, antradienį susitiko prie tos pačios starto aikštelės ir pradėjo savaitę truksiančius renginius, skirtus misijai „Apollo 11“ paminėti, rašo BNS.
Jų vadas ir pirmas ant Mėnulio paviršiaus žengęs žmogus Neilas Armstrongas mirė 2012 metais. 89 metų B. Aldrinas ir 88 metų M. Collinsas antradienį susitiko lygiai 9 val. 32 min. vietos (16 val. 32 min. Lietuvos) laiku prie Kennedy kosmoso centro starto aikštelės 39A.
„Mes trys buvome tik milžiniško technologinio ledkalnio viršūnė“, – prieš keletą metų žiniakslaidai sakė M. Collinsas. Anot jo, „Apollo 11“ įgula pajuto G-jėgos spaudimą ir dar daugiau. „Mes jutome viso pasaulio svorį ant savo pečių. Visi mus stebėjo. Mums buvo neramu, kad kažkaip susimausime“.
Kaip rašo „CBS News“, tai nieko keisto, mat visas pasaulis tikrai juos stebėjo. Tai buvo amerikietiškos galimybės ir pasididžiavimo simbolis: įgula privalėjo įgyvendinti tai, ką prieš 8 metus piliečiams pažadėjo prezidentas John F. Kennedy – žmogus bus nuskraidintas į Mėnulį, ten išsilaipins ir saugiai bus sugrąžintas į Žemę.
Skrido be kuro
Trijų dienų kelionė, gyva transliacija iš Mėnulio bei įveikti 240 000 mylių atgal į Žemę: toks iššūkis laukė astronautų. M. Collinsas liko orbitoje aplink Mėnulį, modulyje „Columbia“, kuris buvo vienintelė astronautų priemonė sugrįžti atgal į Žemę.
„Jie žinojo, aš žinojau, kad jei jie dėl kokios nors priežasties negalės pakilti, aš nieko negalėsiu padaryti, – gegužės mėnesį per vieną šiai progai skirtų renginių Niujorke žurnalistams sakė M. Collinsas. – (Modulyje) „Columbia“ neturėjau nusileidimo įrangos, nebūčiau galėjęs nusileisti ir jų išgelbėti.“
Kol M. Collinsas vienas sukosi orbitoje, N. Armstrongas ir B. Aldrinas nusileidinėjo ant Mėnulio paviršiaus, tačiau jų autopilotas suprojektavo nusileidimą krateryje.
„Tai buvo labai didelis krateris“, – 2005 metais sakė N. Armstrongas. „Statūs šlaitai, padengti labai dideliais akmenimis, maždaug automobilio dydžio. Tai nebuvo vieta, kurioje norėjome pabandyti pirmą kartą nusileisti“, – neslepė astronautas.
N. Armstrongas, kuris perėmė „Apollo 11” valdymą, turėjo improvizuoti. Degulų buvo tik vienai minutei, per kurią astronautas turėjo surasti nusileidimui saugią vietą.
Legendinio skrydžio direktorius Gene Kranz buvo atsakingas už misijos priežiūrą iš Hiustono Misijų kontrolės centro. „Tai buvo tarsi automobilio vairavimas, kai bakas tuščias“, – sakė G. Kranz.
„Įtampą buvo galima justi ore", – sakė Charlie Duke, kuris taip pat buvo Misijos kontrolėje. Jis buvo tas asmuo, kuris sakė N. Armstrongui, kad astronautas skrido ne su kuro likučiais, o su likučių likučiais.
Ch. Duke sakė, kad Hiustone įtampa buvo tokia didelė, kad visoje patalpoje buvo mirtina tyla. „Aš niekada negirdėjau, kad Misijos kontrolė būtų tokia tyli. Įtampa buvo tarsi apčiuopiama“, – pamena jis.
Rekomendavo aplankyti Mėnulį
Galiausiai N. Armstrongas pastebėjo lygų reljefą: „Mes pagaliau nusileidome ir niekas tiksliai nežino, kiek turėjome kuro“, – sakė jis.
„Houston, čia „Ramybės bazė“. „Erelis“ nusileido.“
„Supratome, „Ramybe“. Mes jus girdime Žemėje. Čia krūva vaikinų, kurie net pamėlę. Mes vėl kvėpuojame. Ačiū jums labai“, –tokie žodžiai skambėjo Hiustone, tik astronautams nusileidus Mėnulyje.
Vėliau žiniasklaidai Ch. Duke sakė, kad tai, ką N. Armstrongas padarė reaguodamas į iškilusias problemas, buvo neįtikėtina.
Taip neįtikėtina, kad tikriausiai kiekvienas žmogus yra matęs tą vaizdą, kaip du vyrai žengia pirmuosius žingsnius ant Mėnulio paviršiaus. Tuo metu Žemėje net šeši šimtai milijonų žmonių tuos žingsnius stebėjo it užhipnotizuoti.
Ch. Duke vėliau teigė, kad tas momentas suartino amerikiečius, ypač atsižvelgiant į to dešimtmečio neramumus. Tačiau dalis misijos dalyvių, pavyzdžiui skrydžio vadovas G. Kranz, dar sunkiai gali suvokti, kad jiems tai pavyko.
N. Armstrongas ir B. Aldrinas ant Mėnulio paviršiaus praleido beveik dieną. Dulkės, kurias jie sukėlė, paliko jų kostiumus purvinus.
„Tas paviršius buvo tobulas saulės šviesoje. Beveik visas pilkas. Tai tikrai įdomi vieta, rekomenduoju ją aplankyti“, – juokavo N. Armstrongas.
Neaiški ateitis
Nei JAV, nei kokia nors kita šalis nuo 1972 metų, kai įvyko paskutinė „Apollo“ misija, nesugebėjo vėl nusiųsti žmonių į Mėnulį.
JAV prezidentas George'as Bushas žadėjo tai padaryti 1989 metais, jo sūnus prezidentas George'as W. Bushas – 2004-aisiais, tuo pačiu žadėdamas ir nusiųsti žmonių į Marsą.
Tačiau abu jie susidūrė su Kongreso nenoru finansuoti šių žygių, visuomenės nuomonei reikšmingai pasikeitus nuo Šaltojo karo piko laikų.
2017 metais į valdžią atėjęs prezidentas Donaldas Trumpas savo ruožtu atnaujino lenktynes dėl Mėnulio pakartotinio užkariavimo ir skrydžio į Marsą. Tačiau kosmoso agentūroje tai sukėlė neramumų.
Praėjusią savaitę NASA administratorius Jimas Bridenstine'as atleido pilotuojamų kosminių skrydžių direkcijos vadovą Billą Gerstenmaierį, tikriausiai dėl nesutarimų D. Trumpo nustatyto ultimatumo iki 2024-ųjų grąžinti amerikietį į Mėnulį klausimu.
Penkeri metai atrodo mažai tikėtinas terminas, nes šiuo metu nėra parengtų ar užbaigtų raketų, kapsulių ar nusileidimo aparatų.
„Neturime daug laiko švaistymui; jei norime turėti naują vadovybę, tai turi įvykti dabar“, – praėjusią savaitę televizijai C-SPAN sakė J. Bridenstine'as.