Internetiniuose forumuose galima rasti ne vieną diskusiją apie mobiliųjų telefonų kopijas. Diskutuojančių išvada vienareikšmiška – tokių pirkti neapsimoka. Tačiau pasitaiko atvejų, kad tik prekei sugedus pasirodo, jog tai iš tiesų ne originalus telefonas, o pigi kiniška kopija.
„Radau skelbime, kad žmogus parduoda „Samsung s6“. Parašyta, kad įsigijo ir nepatiko, todėl parduoda pigiau nei parduotuvėje, už 300 eurų. Pagalvojau, kodėl nepataupius. O po kelių mėnesių telefonas pradėjo smarkiai strigti, todėl nunešiau jį į servisą. Ten pasakė, kad čia netikras Samsungas ir jie niekuo padėti negali“, – savo istorija internete dalinasi apgautas vartotojas.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) patvirtino, kad sulaukia vartotojų skundų dėl įsigytų neoriginalių prekių, tačiau jų nebūna labai daug.
Muitinės departamentas per praėjusius metus sulaikė 1916 vienetų suklastotų mobiliųjų telefonų ir jų dalių, o vien per šių metų sausio – spalio mėnesius jau sulaikyta 2551 vienetai tokios įrangos. Už suklastotų prekių gabenimą ir laikymą numatyta bauda nuo 289 iki 579 eur.
Gali ir sprogti
Paskambinus kelioms mobiliuosius telefonus taisančioms įmonėms, visos patvirtino, kad tokių atvejų, kai nusipirkus telefoną pasirodo, jog tai kopija, tikrai pasitaiko.
Telefonus taisančios įmonės „Screenshop.lt“ vadovas Darius Šultė sako, kad jų meistrai dažniausiai iš karto gali atskirti, ar telefonas originalus. Tačiau pasitaiko ir labai kokybiškai padirbtų telefonų, kurie priverčia sudvejoti net profesionalus, todėl, pašnekovo teigimu, paprastas žmogus nesunkiai gali apsigauti.
„Pas mus per rankas kasdien prakeliauja dešimtys telefonų, tai pasižiūrėję tam tikras vietas mes pamatom, ar telefonas padirbtas. Kaip pavyzdys yra ekranas, kurio bloga kokybė geriausiai matoma, nes ten nesugeba įdėti brangių detalių, kad būtų žema įrenginio savikaina. Bet esam matę ir labai kokybiškų, kur teko atsidaryti ir tik viduje pamatyti, kad tai yra kopija, konkrečiai nustatėme pagal lipdukus“, – pasakoja D. Šultė.
Įmonės vadovo teigimu, tokie telefonai tikrai nebus nei ilgaamžiai, nei labai kokybiški, be to, gali kelti net pavojų žmonių sveikatai.
„Pirmiausia, nusiperka tą daiktą, kuris yra visiškai nesertifikuotas. Jei Samsungas geba sproginėti, kuris yra sertifikuotas produktas, tai ką kalbėti apie kopijas. Sudedama iš neaiškių komponentų, kur neaišku nei iš ko, nei kas, nei kur surinkta. Ir grėsmės tokios, kad visada gali sugesti, o jei bus dedamos pačios pigiausios baterijos, jos gali sprogti įvykus kažkokiai reakcijai“, – teigia D. Šultė.
Pašnekovas priduria, kad sugedus tokiems telefonams, niekas jo jums netaisys, nes paprasčiausiai jiems negaminamos detalės.
„Mes esam griežtai prieš tuos visus klonus, nes tai yra visiškas šlamštas ir kaip tie žmonės susigundo pirkti tuos dalykus, mes niekaip nesuprantam. Kai reikia pataisyti, detalių niekur jiems nėra. Nusipirko žmogus ir jeigu jie suges, pinigai į balą“, – teigia D. Šultė.
Kaina skiriasi ir 10 kartų
Paskambinus nurodytu telefonu, pardavėjas teigė, kad iš pažiūros šis telefonas visiškai identiškas originalui ir patikino, kad juo tikrai galima naudotis ir jis greit nesuges.
„Atrodo taip pat, metalinis korpusas, viskas gerai ten. O specifikacijas patys matot skelbime, nieks ten nestringa, viskas gerai. Ir tikrai iškart nesuges“, – sakė vardu prisistatyti nepanorėjęs pardavėjas.
Paklaustas, ar telefonui sugedus jį taisys servise, kopijos pardavėjas pasakė: „O kodėl turėtų netaisyti? Normalus telefonas, viskas ten su juo gerai.“
Panašu, kad bent jau kalbant apie prekybą mobiliųjų telefonų kopijomis, rizika nėra labai didelė. Muitinės departamento vyriausioji inspektorė Indrė Ramanavičienė DELFI sako, kad ikiteisminiai tyrimai dėl padirbtų prekių pradedami tais atvejais, kai sulaikytų prekių vertė yra didesnė nei 9415 eur.
„Kadangi jūs domitės apie mobiliųjų telefonų, jų priedų ar dalių klastotes, tai jos dažniausiai yra siunčiamos nedideliais kiekiais, kartais vos po kelis vienetus, ir jų vertė paprastai neviršija aukščiau minėtų 9 415 eurų, todėl ikiteisminių tyrimų konkrečiai dėl šios prekių grupės gaminių sulaikymo pastaruoju metu muitinėje nėra pradėta“, – sako I. Ramanavičienė.
Advokatų kontoros „Juridicon“ advokatė dr. Rūta Lazauskaitė DELFI pripažįsta, kad dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo dažniausiai baudžiami padirbtų aprangos, avalynės, aksesuarų ir kosmetikos prekių pardavėjai, o dėl mobiliųjų telefonų ar jų dalių klastojimo baudžiami vienetai. Tačiau advokatė pabrėžia, kad dėl to kaltinti teisėsaugos institucijų nereikėtų.
„Neteisėtų prekių ženklų naudotojų atžvilgiu gali būti taikoma tiek civilinė, tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Tačiau suklastotų gaminių prekybos paplitimą, manytina, lemia ne „blogi“ teisės aktai ar „prastas“ teisėsaugos institucijų darbas, o nepakankamas pačių prekių ženklų savininkų aktyvumas ginant savo pažeistas teises“, – sako R. Lazauskaitė.
Pašnekovės teigimu, tokią situaciją greičiausiai nulemia prekybos persikėlimas į internetą, dėl kurio sunku nustatyti pažeidėjų asmenybę. Todėl telefonų gamintojai greičiausiai nesivargina kreiptis į teismą dėl to, kad kažkas pardavinėja jų gaminių kopijas.
Perka nebrandžios asmenybės
„Kitas veiksnys yra noras mėgdžioti. Yra ne vienas žmogus, kuris šukuoseną, rūbus, kartais net gyvenimo stilių renkasi pagal žymius aktorius, šou žvaigždes. Ypač tai būdinga paaugliams. Vyresnio amžiaus žmogus, rinkdamasis akivaizdžiai prastos kokybės prekę prie kurios pritaisytas žinomas ženklas, jis elgiasi savotiškai kaip paauglys, kuris dar nesugeba pats daryti sprendimų, todėl tiesiog mėgdžioja kitų sprendimus“, – aiškina G. Navaitis.
Tačiau psichologas abejoja, ar tokia pirkimo strategija yra protinga, ypač kalbant apie prastos kokybės buitinės technikos ar elektronikos prekių įsigijimą.
„Vienas mano pažįstamas pirko vasarinius batus turguje sakydamas, kad jų kaina yra tokia, kad jis geriau juos panešios vieną vasarą, juos išmes ir kitą vasarą nusipirks kitus batus. Bet kas atsitiko, jis tuos batus turėjo išmesti po mėnesio ir pirkti normalius. O elektronika, jei ji veiks mėnesį ar du, tai turbūt, kad ir kiek pigiai ji bekainuotų, išlaidos neapsimokės“, – sako G. Navaitis.
G. Navaitis aiškina, kad tokias prekes pardavinėjančių asmenų motyvas yra gana primityvus – tai finansinės naudos siekimas: „Sunkiai surasime kitą motyvą. Problema gali būti tame, kad tie žmonės nesugeba įvertinti rizikos. Nesugebėjimas vertinti rizikų yra būdingas tiems, kurie prekiauja tokiomis prekėmis.“
Kalbėdamas apie moralinį tokių prekių pardavėjų ir pirkėjų aspektą, G. Navaitis teigia, kad tokiems žmonėms sunku ramiai gyventi.
„Žmogus sukčiaujantis, apgaudinėjantis kitus, vargu ar gali gerai jaustis. Lygiai kaip ir pirkėjas, kuris įsitraukia į sukčiavimą. Jis yra sukčiavimo dalyvis. Ar jis tuo gali girtis, ar jis tuo gali didžiuotis, ar tai yra prestižas?“, – svarsto profesorius.
G. Navaičio įsitikinimu, lietuviai išlieka tolerantiški įvairioms nelegalioms veikloms ir visais būdais siekia sutaupyti, nes jiems trūksta pilietiškumo, jie siekia tik individualaus gėrio, tuo tarpu mažai galvoja apie valstybės ir aplinkinių gerovę. O kai mato nusikaltimus darančius žmones, skųsti jų nesiryžta, nes neįžvelgia tame asmeninės naudos.
„Lietuvos piliečiai sąlyginai mažai tapatinasi su valstybe. Jie vis dar nesuvokia, kad tai yra jų valstybė. Žmogus, kuris burba ant valdžios, yra savo vietoje. Bet tas, kuris nuoširdžiai diskutuoja, rūpinasi valstybės problemomis yra ne toks ir dažnas mūsų visuomenėje.
Bendrąja prasme tai yra pilietiškumo stoka. Nes pilietiškumas dažnai suvokiamas labai sudėtingai, o iš tikro jį galima nusakyti vienu sakiniu, tai suvokimas, kad tai yra mano valstybė. Jei turiu namą, sodą, rūpinuosi, kad jis būtų tvarkingas ir klestėtų. Lygiai taip pat pasakymas mano valstybė reiškia, kad aš ja rūpinuosi kaip savo, o ne esu žiūrintis iš šalies ir sakantis, čia jūs gerai padarėt, čia blogai“, – aiškina G. Navaitis.
Pasak profesoriaus, iš pilietiškumo stokos kyla didelė dalis gyventojų problemų, tuo pačiu ir tolerancija nusikalstamumui: „Kadangi nėra tapatinimosi ir atsakomybės už valstybę, visa kita yra išvestiniai dalykai. Tas pats žmogus gali būti pakankamai altruistiškas, negailėti pinigų labdarai, bet tai suvoks kaip savo individualią veiklą, o ne kovą už valstybės gerovę.“