Ne vieną kartą pelnėme pasaulinį dėmesį, o mūsų turimos kompetencijos buvo viešai pagirtos. Tačiau norėčiau iškelti klausimą – ar tai yra sąmoninga, tvari ir ilgalaikė mūsų inovacijų politikos dalis? Deja, taip neatrodo. Valstybė investuoja į užsienio kompanijų pritraukimą, kurios „ištraukia“ IT studentus iš akademinio kelio ir čia pat praranda investicijas kitoje vietoje.
International Telecommunication Union teigia, kad 2014 m. Lietuva užėmė 16 vietą pasaulyje pagal IT įgūdžius. ZDnet rašo, kad 13 iš 20 didžiausių IT kompanijų Baltijos šalyse buvo įsikūrusios Lietuvoje. IDG Connect prognozuoja, kad artimiausiais metais Rytų ir Centrinės Europos debesų kompiuterijos rinka augs 20%, o Lietuva yra šio renesanso smaigalyje. 2015 metais „Bloomberg“ savo parengtame inovacijų indekse pažymėjo, kad Lietuva užima 8 vietą pasaulyje pagal išsilavinimą. „Forbes“ antrina, kad Lietuvos pranašumas - daugiakalbis technologinis talentas. Portalas DELFI pastebi, kad užsienio kompanijas traukia jauni ir įgudę specialistai (iš Building a Capital Markets Union: Challenges and Opportunities for Business konferencijos), agentūra „Investuok Lietuvoje“ pritaria, kad IT specialistų gausa yra vienas esminių šalies patrauklumo veiksnių užsienio investuotojams.
Ir visa tai, matyt, yra tiesa, nes tarptautinės ir patyrusios kompanijos, tokios kaip „Barclays“,„Bentley Systems“, „Nasdaq“, „Tieto“ ar „Western Union“ neinvestuotų Lietuvoje, jei būtų kitaip. Turbūt nedrąsu ir gal net pavojinga būtų Lietuvoje kritikuoti krepšinį. Tikiuosi, kad informacinės technologijos dar netapo „n-tąja religija“ ir bet kas, polemizuojantis šia tema, nebus pasmerktas.
Neapleidžia neramus jausmas, kad pasaulinė Lietuvos sėkmė yra daugiau inercijos ir sėkmingo tokių agentūrų kaip „Investuok Lietuvoje“ daugiamečio darbo rezultatas, o ne ilgalaikės strategijos dalis. Ar esame kūrėjų, ar pagalbininkų šalis? Ar rengiame kvalifikuotus specialistus, ar aptarnaujantį personalą? Ar mūsų nacionalinis verslas ir ateinančios užsienio kompanijos yra pasiruošusios priimti aukščiausios kvalifikacijos specialistus? Ar mūsų universitetai ir mokslinių tyrimų institutai yra pasirengę tokius specialistus parengti?
Ar Lietuvoje veikiantis verslas yra inovatyvus?
Kaip teigiama Europos Komisijos 2014 m. Inovacijų sąjungos pažangos ataskaitoje, „Lietuva, kartu su Graikija, Latvija ir Malta yra priskiriama prie vidutinio pajėgumo sistemų, kurioje stiprų vaidmenį atlieka žemės ūkis ir žemo žinių intensyvumo paslaugos. Apibendrinus – nėra tvirtos koreliacijos tarp vykdomo mokslo ir deklaruojamos technologinės Lietuvos specializacijos, o kritinės masės problema išlieka aktuali ieškant prioritetų. Patentavimo veikla šalyje yra itin žema ir neatskleidžia jokios reikšmingos technologinės specializacijos“.
Šiuo metu vyksta daug ginčų, ar patentavimo veikla yra tinkamas rodiklis stebėti šalies moksliškumo ir inovatyvumo lygį, ar patentavimas turi vykti daugiau mokslo, ar verslo sektoriuje. Tačiau dėl vieno galima sutarti: daugiau patentų – daugiau išradimų ir inovacijų. Palyginus patentavimo veiklą Lietuvoje, 2012 m. verslas patentavo 4,5 patentus, viešasis sektorius (universitetai, mokslinių tyrimų institutai, ligoninės) 2,5 patentus. Jei palygintumėm tai su pavyzdine inovacijų sistema, pavyzdžiui, Suomija – vaizdas radikaliai kitoks. Suomijos verslas 2012 m. patentavo 483,6 patentus, o viešasis sektorius – 3,2 patentus. Santykis skiriasi 84 kartus ir tai papildo teiginį, kad Lietuvos technologinis verslas vis dar nėra inovatyvus tarptautiniu mastu, nėra kuriantis, o beieškantis savos krypties. Lietuvoje esančios tarptautinės kompanijos – daugiau aptarnaujančios, nei aptarnaujamos.
Ar mūsų universitetai pasirengę tapti talentų kalvėmis?
Analizuojant mūsų gebėjimą rengti užsienio žiniasklaidos liaupsinamus specialistus, o tuo labiau – tokių specialistų mokytojus, prieš akis iškyla kitoks vaizdas arba Lietuvos inovacijų politikos spraga.
Universitetai, rengiantys pasauliniu mastu konkuruojančius IT specialistus, turi būti stiprios „mokyklos“, siekiančios aukštų akademinių standartų, savo moksline veikla atpažįstamos ir pripažįstamos globaliai. 2015 m. MOSTA atlikto Lietuvos mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo rezultatai atskleidė, jog universitetuose turime nacionaliniu mastu stiprių informatikos srityje veikiančių mokslinių tyrimų padalinių. Tarptautiniai ekspertai, praleidę kelias savaites vertindami Lietuvos universitetus, taip pat pateikė išvadas, jog Lietuvai yra būtina turėti aktyvius ir tematiškai sutelktus informatikos mokslus. Tuo pačiu jie pastebėjo, jog Lietuva, atrodo, nepasinaudoja galimybe nukreipti savo turimą mokslinį IT potencialą ekonominės gerovės ir tarptautinio pripažinimo link. Mokslinio potencialo mažėjimą taip pat rodo publikacijų skaičius, kai bendras Lietuvos mokslininkų tarptautinių publikacijų skaičius paskutinį penkmetį augo, IT tematikos mažėjo. 2010 m. jų buvo 159, o 2014 m. – 110. Žvelgiant į mokslinių tyrimų institucijose dirbančių IT mokslininkų amžiaus piramidę – jų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, atrodo, kad vyksta kartų kaita. Didžiausios grupės yra iki 40 metų ir virš 60 metų, kai normalios distribucijos atveju vidurinioji grupė turėtų būti didžiausia, o pastarosios – vienodai mažesnės.
IT studentų skaičius kasmet didėja, 2010 m. į pirmosios pakopos studijas buvo priimti 5416 pirmakursiai, o 2015 m. jau 7637 – taip rodo MOSTA parengta bendrojo priėmimo apžvalga. Baigusiųjų studijas įsidarbinamumas yra rekordiškai aukštas. Per vienerių metų laikotarpį nuo studijų baigimo, 89% bakalauro laipsnį ir net 93% įgijusių absolventų įsidarbina. Tai yra aukštas rodiklis, lyginant su 65,7% bendru šalies užimtumo lygiu. Dėl milžiniškos paklausos, net nebaigę studijų, bet studijuojantys tampa paklausiais darbo rinkoje.
Tai, kad studentai iškrenta iš studijų arba patys jas nutraukia yra natūralus reiškinys, vykstantis dėl įvairių asmeninių ir institucinių priežasčių. Vidutiniškai 2014 – 2015 m. studijas nutraukė 13,5% bakalauro ir 14,3% magistro studentų. Jei pažvelgtumėm į IT pirmosios pakopos studijų kryptis, pastebėtumėm, kad iškritimas yra didesnis už vidurkį – 16,8%. Daugiausiai bakalauro studijų nutraukia informatikai – 20,4%. Analizuojant antrosios pakopos studijas iškritimo dalis didėja. Apie 20% magistrantų nutraukia studijas, o žvelgiant atskirai į informacines sistemas – net 34,4%.
IT mokslo daktarų (informatikos inžinerijos ir informatikos studijų krypčių) skaičius nuosekliai mažėja. 2011 metais bendrai Lietuvoje studijavo 170 doktorantų, 2013 metais – 142, o 2015 metais tik 132. Per šį laikotarpį tiesioginės užsienio investicijos į IT sektorių išaugo apie 70%, o doktorantų skaičius krito beveik penktadaliu.
Viskas teisingai – studentai noriai renkasi IT studijas ir šis skaičius didėja (tiesa, ne taip sparčiai, kaip to reikalauja IT verslo plėtra Lietuvoje), tačiau tik dešimtadalis iš jų pasirenka magistro studijas ir tik 1,7% pasirenka doktorantūrą. Tik tokia dalis studentų, baigę doktorantūrą, galės tapti taip reikalingų specialistų mokytojais, kurs išradimus, kels Lietuvos mokslinį potencialą, galės auginti naują, save pavaduojančią kartą. Žinoma, visa tai kalbant apie akademinį pasaulį.
Ar galime spręsti situaciją?
Tuomet kur slypi problema? Dažniausiai verslas kaltina mokslą, kad nesugeba atliepti rinkos poreikių. Mokslas kaltina verslą nesugebėjimu bendradarbiauti ir kantriai laukti rezultato. Tačiau verslas ir mokslas sutaria, kartu kaltindami valdžios sektorių, kad nėra geros strategijos jiems padėti dirbti kartu. Greitas (teisingiau būtų sakyti per greitas) IT studentų įsidarbinamumas ir patrauklūs atlyginimai yra teigiamas reiškinys. Tai, kad vis didesnė jų dalis nebaigia studijų – neigiamas. Ar patrauklius atlyginimai nebaigusiems studijų yra problemos dalis? Ar bakalauro kvalifikacinis laipsnis nėra jau toks būtinas gauti darbo vietą? O magistro – tuo labiau? Valstybė investuoja į užsienio kompanijų pritraukimą, kurios „ištraukia“ IT studentus iš akademinio kelio ir čia pat praranda investicijas kitoje vietoje. Nes studentai taip pat yra investicija, tiek per skirtą studento krepšelį, tiek per inovacinį potencialą, kuriuo taptų baigę studijas. Ir visą tai yra suderintos inovacijų politikos nebuvimo rezultatas.
Kokie galimi sprendimai? Žinoma, galime nieko nedaryti ir mėgautis aplankiusia sėkme. Galime tikėtis, kad milžinišką IT talentų poreikį privataus sektoriaus kompanijos ims spręsti pačios – pagal savo poreikius mokys vos pradmenis turinčius jaunuolius arba tiesiog importuos kvalifikuotą darbo jėgą iš svetur. Nemanau, kad tai yra ilgalaikė strategija, leisianti tęsti pradėtą proveržį ir išsilaikyti vis nuožmiau konkuruojančiame globaliame pasaulyje. Tuo labiau nemanau, kad tai atitinka mūsų puoselėjamą viziją apie sumanią visuomenę, sumanią ekonomiką ir sumanų valdymą – atvirą, kūrybingą ir atsakingą žmogų (Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“). Galime orientuotis į mokslinius tyrimus atliekančių kompanijų pritraukimą, kurios paprašytų iš universitetų aukščiausio lygio specialistų, galime kurti bendras didžiųjų IT kompanijų doktorantūros programas su universitetais, galime sudaryti specialias sąlygas IT studentams pabaigti studijas ir nepabėgti paskui patrauklius atlyginimus, galime formuoti pasitikėjimą mūsų IT mokslu ir jo gebėjimais spręsti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautines problemas.
Nesirūpindami IT „mokyklų“ išlaikymu ir stiprinimu universitetuose, nesukursime tvarios sistemos, gebančios prisitaikyti prie didėjančio ar mažėjančio investicijų srauto iš užsienio, sistemos gebančios kurti inovacijas, o ne tik jas aptarnauti, sistemos, kuri palaikytų kūrybingą ir besimokančią visuomenę. Nenoriu, kad užsienio kompanijų srautas į Lietuvą mažėtų ar sustotų, pasikartosiu, kad tai yra puikaus kolegų iš „Investuok Lietuvoje“ darbo rezultatai, tik norėčiau, kad Lietuva būtų pajėgi pati tokias kompanijas steigti. Išties, yra ne vienas instrumentas, leidžiantis siekti tvarios ir ilgalaikės inovacijų politikos.