Dirbtinis intelektas (DI) – viena labiausiai diskusijas šiandien keliančių temų. Kokias profesijas dirbtinis intelektas pakeis? Ar dirbtinis intelektas pranoks savo kūrėją? Ar jis gali turėti jausmus, emocijas ir lytį? O gal robotas gali būti psichopatas?
Tuo tarpu mokslas jau šiandien žvelgia į priekį ir svarsto, kaip reikės pasiruošti perėjimui iš 4-tosios į 5-tąją pramonės revoliuciją, kurioje žmogaus ir DI bendradarbiavimas užims kertinę vietą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pasak Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) mokslininkų, ateityje, Pramonės 5.0 metu, bus ieškoma ir daugybės kitokių atsakymų. Tarp jų – koks ryšys bus tarp racionalumo ir žmogiškumo? Koks yra žmogaus ir DI tarpusavio santykis, priimant kolektyvinės gerovės sprendimus? Kokios yra svarbiausios žmogiškosios kompetencijos, reikalingos bendradarbiaujant su DI?
Šiandieninės ekonomikos šaknys – racionalizme
XVIII amžiuje Europos kultūrinėje raidoje pradėjo dominuoti mechanistinis ir biologinis materializmas. Gydytojas ir filosofas J. O. de La Mettrie (1748) apibūdino žmogų kaip mašiną (L‘homme machine). Pastarasis mąstymas, anot J. Bruneckienės, davė pagrindą racionalizmui, eliminuojančiam individo pažiūras, tradicijas, paveldėtus vaizdinius.
„Jei tokia mąstymo filosofija pažiūrėtumėme į šalies ekonomiką, tai ekonomikos subjektas, remdamasis racionaliais sprendimais, veikia rinkoje ir elgiasi racionaliai. Racionalieji veikėjai ribotų išteklių kontekste nėra naujiena, tai - neoklasikinės ekonomikos pagrindas“, – teigia KTU profesorė.
Tokia filosofija, pasak jos, plačiai naudojama šiandieninėje ekonomikoje. Racionaliais sprendimais grindžiamos įmonių, viešųjų institucijų veiklos strateginiuose, investiciniuose ir verslo planuose, įvairių projektų socio-ekonominiuose vertinimuose, pavieniai asmenys dažnai pasikliauja racionaliais skaičiavimais užsibrėžtam rezultatui pasiekti.
Ekonominiams reiškiniams paaiškinti naudojamos įvairios subjektų racionalumą ir savanaudiškumą akcentuojančios teorijos: racionalaus pasirinkimo, lošimų, racionalios, planuotos elgsenos, Adamo Smito „Nematomos rankos“ teorijos.
DI ir žmogus – viena komanda
Anot KTU EVF mokslininkų, ne paslaptis, kad didžiausias iššūkis, pasitinkant 5-tąją arba neuroninę pramonės revoliuciją, yra DI ir žmogaus komandos sinergija, kuomet DI yra susipynęs su žmogaus smegenimis ir dirba kaip bendradarbiai. Pramonės 5.0 revoliucija sujungs žmogų ir mašiną, o siekiant padidinti efektyvumą, toliau bus išnaudojamas žmogaus protas ir kūrybiškumas, derinant procesą su intelektualiomis sistemomis.
Pasak mokslininkų, DI veikimo principas yra labai sudėtingas, imituojantis mūsų smegenų veiklą.
„Žmogaus smegenys, siekdamos atlikti tikslų judesį, dirba intensyviai, eliminuodami ar sumažindami informacinį triukšmą ir ieško racionalaus raumenų veiksmo. Tai svarbu ir priimant veiklos sprendimus. Todėl gebėjimas padidinti racionalumą ar tikslumą šiandien vis daugiau sulaukia visuomenės ar jos grupių pripažinimo“,– teigia KTU EVF profesorius Robertas Jucevičius.
DI naudojamas plačiai ir daugelyje sričių ir tinka idealiai, pradedant nuo finansų, marketingo, ekonominės analizės ir baigiant medicina bei karo pramone: ieško optimalaus tikslo pasiekimo kelio (pvz. šachmatų mašina „Deep Blue“), savarankiškai pildo duomenų bazę, atpažįsta šablonus ir adekvačiai reaguoja (pvz. medicininės ekspertinės sistemos, skirtos susirgimų diagnostikai ir konsultacijų suteikimui), charakterizuoja atributus (pvz. veido atpažinimo sistema, ypač ištobulėjusios po rugsėjo 11 d. teroristinės atakos JAV), modeliuoja galimus įvykių vystymosi variantus ir t.t.
„Taigi, DI, dirbdamas racionalumo, savikontrolės ir apibrėžtos preferencijos kontekste, ieško ir randa sprendimą, tikėtina, racionalų“, – sako J. Bruneckienė.
Racionalių sprendimų paradoksai
„Kodėl šiandien, kur beveik visose gyvenimo srityse mus supa ir mums arba už mus dirba technologijos, o mūsų smegenų veikla ieško racionalaus sprendimo, ekonomikoje mes matome daug neracionalių sprendimų kolektyvinės gerovės prasme?“, – retoriškai klausia J. Bruneckienė.
Atsakymo, anot jos, reikėtų ieškoti ir mūsų vertybėse, mąstymų ir įsitikinimų filosofijoje.
„Mes galime sukurti ir apmokyti DI priimti racionalų sprendimą, tačiau nustačius jam tam tikrus savanaudiškus pasirinkimus, jis mums pateiks racionalų, tačiau kolektyvinės gerovės aspektu galimai iracionalų sprendimą“, – sako profesorė.
Spąstai esą glūdi pasirinkimuose, kuriuos mes patys ir nustatome. O jeigu dirbtinis intelektas ir pateiks racionalų sprendimą kolektyvinės gerovės aspektu, profesorės nuomone, sprendimo priėmėjas, remdamasis savo individualiai suvokiamu racionalumu ir mąstymo filosofija (pvz. liberaliosiomis, kapitalistinėmis ar socialistinėmis pažiūromis), gali priimti kolektyvinės gerovės prasme iracionalų sprendimą.
Ji pabrėžia, kad šiandien itin daug dėmesio skiriant DI, reikėtų nepamiršti savo, ne tik kaip racionalaus, bet ir jausmus, emocijas, socialinius ryšius ir vertybes turinčio žmogaus – rezultatų interpretuotojo ir galutinio sprendimų priėmėjo – vaidmens. Ji įsitikinusi, kad būtina skirti daugiau dėmesio žmogaus kompetencijoms ir pasirengimui dirbti drauge su DI ir robotais.
„Akcentas turėtų būti dedamas ne tik technologiniam raštingumui ir profesinėms žinioms, bet ir žmogaus emocinio intelekto kompetencijoms, reikalingoms bendradarbiauti su dirbtiniu intelektu sinergijos pasiekimui“, – sako profesorė.
Svarbi ašis – emocinis intelektas
Tyrimais nustatyta, kad emocinis intelektas (EI) efektyviai leidžia spręsti kompleksiškas, netipines problemas, kurių savarankiškai spręsti nepajėgūs robotai, leidžia suvokti problemas skirtingų sričių aspektais, bendrauti ir bendradarbiauti tarpkultūrinėje komandoje, savarankiškai ir kritiškai mąstyti, įtaigiai komunikuoti ir reprezentuoti.
Visa tai, anot KTU mokslininkų, yra ateities lyderių kompetencijos, leisiančios kurti bendrąją sinergiją bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu.
„Įrodyta, kad siekiant profesinės sėkmės, žmogaus intelekto koeficientas nėra lemiamas veiksnys. Labai svarbios yra kompetencijos ir įgūdžiai, kuriems būtinas aukštas EI, dažnai lemiantis socialinę ir profesinę individų sėkmę“, – teigia KTU EVF lektorė Ineta Zykienė.
„Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek stipriai EI lemia žmogaus sėkmę gyvenime, tačiau turimi duomenys leidžia tvirtinti, kad jis tai leidžia priimti sumanius sprendimus“, – lektorę papildo KTU EVF profesorius Robertas Jucevičius.
Gebėjimas vertinti DI pasiūlytą sprendimą per žmogaus kompetencijų ir įgūdžių prizmę, anot tyrėjų, leis mums geriau pasiruošti bendradarbiavimui su dirbtiniu intelektu ne tik kolektyvinės gerovės kontekste.
Pagrindiniai vartotojai – „millenials‘ai“
Šiuolaikinė karta, X, Y arba „millenials‘ai“, yra arba bus pagrindiniai DI kūrėjai ir vartotojai, pasižymintys technologiniu raštingumu, informaciniu žingeidumu, analitiniu mąstymu, racionaliu protu, drąsa reikšti savo nuomonę, tačiau, pabrėžia mokslininkai, mažėjančiais socialiniais – emociniais gebėjimais.
Nors DI tenkina šiuolaikinės kartos poreikius (pvz., galimybę gauti atsakymą „čia ir dabar“), tačiau bendradarbiavimas su juo priimant sprendimus ar interpretuojant rezultatus, reikalauja ne tik profesinių, bet ir EI kompetencijų.
„Pasak žymaus žmogaus smegenų ir elgesio tyrinėtojo Danielio Golemano, EI yra gebėjimas pagrįsti savo poelgius, valdyti emocijas, mokėjimas motyvuoti save ir aplinkinius, gebėjimas bendrauti, nesitenkinti pasiektu rezultatu, nepasiduoti nevilčiai, trukdančiai blaiviai mąstyti bei įsijausti į kito padėtį“, – teigia I. Zykienė.
„Iš žmogaus ir DI bendradarbiavimo laukiama ne tik racionalių, bet ir tam tikra atsakomybe grindžiamų – sumanių sprendimų. EI turėjimas yra DI kūrėjo ir sprendimų priėmėjo atsakomybė“, – teigia R. Jucevičius.
Namų darbai, kurios reikia paruošti
Remdamasi daugelio mokslininkų tyrimais, I. Zykienė teigia, jog pagrindinius EI gebėjimus svarbu suformuoti dar vaikystėje. Geriausiai, anot jos, tai ugdoma šeimoje.
„Tyrimai rodo, kad emocinį intelektą sparčiausiai leidžia vystyti bei lavinti santykių šeimoje kultūra. Būtent šeimoje įgyti šio intelekto įgūdžiai užtikrina geresnę žmogaus vidinę harmoniją, leidžia būti atviresniems išorinės aplinkos pokyčiams ir pan. Tai reiškia, kad aukštas EI padeda subalansuoti asmeninę atsakomybę su priimamais sprendimais“, – aiškina I. Zykienė.
Emocinio intelekto kūrime labai svarbus ir švietimo ir mokymo institucijų vaidmuo. Socialines kompetencijas ugdančių darbo metodų ir tarpdisciplininio mokymosi integravimas į mokymo procesą, nuolatinio mokymosi kaip vertybės formavimas, bendradarbiavimo tinklų tarp švietimo įstaigų ir vaikus bei paauglius auginančių šeimų kūrimas, emocinio intelekto sukuriamų kompetencijų svarbos viešinimas – tai tik pirminiai namų darbai, kuriuos mes, pasak KTU mokslininkų, jau turėjome būti paruošę, pasitinkant ne tik 4-tąją, bet ir 5-tąją pramonės revoliucijas.
„Konkrečios srities profesionalas, nuolat lavinantis EI įgūdžius ir sprendimų priėmime bendradarbiaujantis su DI – kertinė ateities valstybės sąlyga“, – KTU mokslininkų įžvalgas apibendrina J. Bruneckienė.