Tiesą sakant, šis superkondensatorius turėtų būti vadinamas biosuperkondensatoriumi. Arba, jei tas pavadinimas per trumpas, nano-biosuperkondensatoriumi. Mat jis ne tik yra stebėtinai mažas, bet dar ir naudos žmogaus kraujo chemiją, kad pasiektų maksimalų potencialą.
Sukurti ypatingai mažą superkondensatorių nėra lengva ir mokslininkams teko pasitelkti ypatingus origami metodus, kad tai pasiektų. Sukurti tokį kondensatorių, kurį būtų saugu naudoti žmogaus kūne – dar sunkiau. Mat žmogaus organizmas nėra labai svetingas tokiems svetimkūniams, ypač medžiagoms, iš kurių įprastai gaminami kondensatoriai.
Mažyčio biosuperkondensatoriaus gamyba prasideda nuo polimerų sluoksnio, kuris yra suslegiamas tarp šviesai jautrios medžiagos, izoliacinės medžiagos ir ypatingų elektrodų.
Pastarieji yra pagaminti iš kito elektrai laidaus polimero PEDOT:PSS, mat įprasti metaliniai elektrodai žmogaus kūne greitai būtų pažeisti korozijos. Tuomet šis skirtingų medžiagų sumuštinis yra lankstomas tarsi origami popierius.
Rezultatas – biosuperkondensatorius, kurio tūris – 0,001 mm3. Šis elektronikos komponentas yra mažesnis už dulkę, bet pasižymi tokia įtampa kaip AAA standarto baterija.
Šis superkondensatorius efektyviausiai veikia žmogaus kraujyje, kur net po 16 valandų išsaugo 70 proc. savo talpos. Kam to reikia? Na, mokslininkai kuria įvairius medicininius jutiklius, kuriems reikės energijos. Kada nors tokie nano-biosuperkondensatoriai tieks energiją vėžinių ląstelių ieškantiems implantams.