„Skamba ironiškai, bet dar 1949 metais žurnalas „Popular Mechanics“ prognozavo, kad ateityje kompiuteriai svers ne daugiau nei 1,5 tonos. Tokia prognozė skambėjo išties drastiškai, mat pirmieji kompiuteriai buvo milžiniški – jie užimdavo visą patalpą. Šiandien milijonus kartų galingesnius įrenginius kiekvienas mūsų galime įsidėti į rankinę ar kuprinę. Taigi tam tikra prasme prognozė pasitvirtino, kompiuteriai išties sveria mažiau. Maždaug tūkstantį kartų mažiau“, – pranešime spaudai sako „Telia“ kompiuterių ekspertas Simonas Tilindis.
Kadangi pirmieji kompiuteriai buvo tokie dideli ir nepraktiški, būta ir daugiau klaidingų spėlionių apie jų perspektyvas. Štai 1943 metais IBM prezidentas Thomas Watsonas pareiškė: „Aš manau, kad pasaulinėje rinkoje yra poreikis maždaug penkiems kompiuteriams.“ Žinoma, omenyje jis turėjo didžiules ir itin galingas skaičiavimo mašinas, bet net ir superkompiuterių šiuo metu pasaulyje yra šimtai. Tad kaip keitėsi pasaulinė kompiuterių rinka nuo pirmojo parduoto kompiuterio iki šiandien?
Planus sujaukė Antrasis pasaulinis karas
K. Zuse gaminti kompiuterį Z4 pradėjo dar 1942 metais, o pagrindinis jo siekis buvo sukurti masinei prekybai skirtą įrenginį. Po dvejų metų prie šio kompiuterio gamybos prisidėjo jau per dvidešimt žmonių, tačiau medžiagų stygius ir tragiška situacija kariaujančioje Vokietijoje pakreipė įvykius visai kita linkme. K. Zuse teko skubiai evakuotis iš kone kasdien bombarduojamo Berlyno ir 1945-ųjų kovą jis su savo nėščia žmona ir neužbaigtu Z4 kompiuteriu išvyko į nedidelį miestelį Bavarijoje. Kompiuterį vyras paslėpė daržinėje, o svarbiausias jo iššūkis buvo išgyventi ir išlaikyti šeimą.
Nepaisant sunkumų, per kelerius metus jam pavyko užbaigti Z4, o 1949-aisiais jį aplankė ir kompiuterį įvertino matematikas Eduardas Stiefelis iš Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche „ETH Zurich“. Šiam suformulavus diferencialinę lygtį, K. Zuse mitriai ją suprogramavo ir Z4 pateikė sprendimą. Tai paliko įspūdį E. Stiefeliui, kuris nusprendė kompiuterį užsakyti mokslinių tyrimų institutui, kuriame dirbo. Formaliai sandoris buvo įtvirtintas 1950 metų liepos 12 dieną, o pats kompiuteris „ETH Zurich“ pasiekė tų metų rugsėjį.
Skaičiuojama, kad atstatyti kompiuterį K. Zusei kainavo apie 60 tūkst. Vokietijos markių, o „ETH Zurich“ už pirkinį paklojo apie 100 tūkst. Vokietijos markių (palyginimui, tuo metu vidutinis darbo užmokestis sudarė apie 180 Vokietijos markių per mėnesį). Šis sandoris kompiuterio kūrėjui buvo itin pelningas, ir po jo vyras įsteigė savo vardo kompaniją „Zuse KG“, kuri dar gerą dešimtmetį gamino ir pardavinėjo kompiuterius. Deja, nuo 1961-ųjų kompaniją užklupo finansiniai sunkumai, o dar po kelerių metų ji buvo parduota.
Lietuvių iškilimas
Kol K. Zuse sprendė finansinius iššūkius, sovietų okupuotoje Lietuvoje virė darbas: čia buvo kuriamas pirmas lietuviškas kompiuteris „Rūta“, oficialiai dienos šviesą išvydęs 1962 metų pabaigoje. Kaip pasakoja „Rūtos“ projekto vadovas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto docentas Gintautas Grigas, idėja kurti tokią skaičiavimo mašiną kilo bandant pataisyti sovietų sukurto įrenginio spragas.
„Maskviečiai nukopijavo vieną amerikiečių mašiną, bet tai nepasiteisino, kadangi rusiškos elektroninės lempos ir jų lizdai buvo prastos kokybės ir nepatikimi. Tą kompiuterį atidavė mums, vilniečiams, kad mes išsiaiškintumėme, kodėl jis nepatikimai veikia ir jį patobulintume. Mes pusę elektroninių lempų pakeitėme diodais, atlikome kitus pakeitimus ir kompiuterio patikimumas padidėjo, bet esmės tai nepakeitė. Matote, elektroninė lempa veikia apie 1000 valandų, o kompiuteryje yra apie 2000 lempų, tai reiškia, kad kas pusvalandį kokia nors lempa nustoja veikti.
Net jei pasieksime, kad gedimas įvyks ne kas pusvalandį, o kas valandą, – maža iš to nauda. Taigi nusprendėme kurti naują, modernesnį, nebe lempinį, o tranzistorinį kompiuterį. Darbus teko pradėti nuo nulio, nes šios elektronikos veikimo principai yra visai kitokie“, – prisimena G. Grigas.
„Rūtos“ kūrimo darbai truko dvejus metus, o gautas rezultatas pranoko visus lūkesčius. Kitaip nei daugelis to meto mašinų, kurios užimdavo visą kambarį, „Rūta“ buvo santykinai nedidelė – maždaug 2 metrų aukščio ir tokio paties pločio. Šalia stovėjo virtuvinės spintelės dydžio „įvedimo įrenginys“.
Tiesa, ir jos paskirtis buvo ne moksliniai tyrimai ar sudėtingi skaičiavimai, o įmonių buhalterinė ir veiklos apskaita. Pavyzdžiui, lietuvių sukurtas kompiuteris skaičiuodavo gamyklose pagamintas detales, darbo efektyvumą ir panašius dalykus. Visa ši informacija buvo laikoma savotiškose išorinėse laikmenose – perfokortose.
„Mūsų sukurta skaičiavimo mašina buvo ypatinga ne tik savo dydžiu, bet ir tuo, kad jos valdymui nereikėjo jokių specifinių žinių ar išsilavinimo. Paprastai sakant, ji veikė maždaug kaip skaičiuotuvas. Be to, kitaip nei didelėms skaičiavimo mašinoms, kurios nuolat gedo ir prie kurių nuolat turėjo budėti inžinieriai, „Rūtai“ nereikėjo nuolatinio inžinerinio aptarnavimo“, – sako G. Grigas.
„Rūtos“ procesorius per sekundę galėjo atlikti 2,5 tūkst. operacijų. Palyginimui, šiandien vidutinio kompiuterio procesorius per sekundę atlieka dešimtis milijardų operacijų.
Per 11 metų lietuviai pagamino net 701 „Rūtos“ egzempliorių, šios mašinos buvo eksportuojamos į įvairias Sovietų Sąjungos bloko šalis – Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, Rytų Vokietiją. Kaip pastebi G. Grigas, svarbus „Rūtos“ nuopelnas tas, kad ji davė pradžią skaičiavimo mašinų pramonei Lietuvoje, lietuviai tapo tokių mašinų gamybos lyderiais Sovietų Sąjungoje. Pirmąją „Rūtą“ vėliau pakeitė didesnis ir galingesnis modelis – „Rūta 110“, lietuviai sukūrė ir gamino daug kitų skaičiavimo mašinų.
Kompiuteriai – vis mažesni, lengvesni, bet galingesni
Pirmieji pilnos komplektacijos, namų vartotojams skirti kompiuteriai prekyboje pasirodė dar po gero dešimtmečio, tačiau tikrasis kompiuterių bumas prasidėjo po 1991-ųjų, kuomet pasaulinis žiniatinklis (World Wide Web, WWW) tapo prieinamas visiems žmonėms.
1996 metais pasaulyje buvo parduota 70,9 mln. asmeninių kompiuterių, 2000-aisiais – jau 134,7 milijono, dar po penkerių metų pardavimai pasiekė 218,5 milijono. Rekordiniai kompiuterių gamintojams buvo 2011-ieji, kuomet visame pasaulyje buvo parduota net 365,4 mln. kompiuterių. Nuo tada pardavimai kasmet mažėja, tiesa, pastaraisiais metais kritimas nuslopo. Antai 2018 metais, „Gartner“ duomenimis, pasaulyje parduota 259,4 mln. kompiuterių – 1,3 proc. mažiau nei ankstesniais metais.
Kaip pastebi S. Tilindis, šiuo metu pasaulyje pagal kompiuterių pardavimus pirmauja „Lenovo“, antroje vietoje yra „Hewlett-Packard“, trečioje – „Dell“. Lietuvos trejetukas atrodo taip: „Lenovo“, „Asus“, „Hewlett-Packard“.
„Pirmasis veiksnys, skatinantis kompiuterių tobulėjimą ir gamintojų konkurenciją, yra tai, kad jų komponentai tampa vis mažesni, juose telpa vis daugiau gigabaitų, gigahercų, jie labiau taupo bateriją. Tai leidžia pagaminti plonesnius, lengvesnius, patrauklesnius kompiuterius, kurie be įkrovimo gali veikti ištisą dieną. Jei prieš dešimtmetį vidutinis nešiojamasis kompiuteris svėrė apie 3 kilogramus, tai šiandien ypač populiarūs „ultrabook“ tipo kompiuteriai jau sveria apie 1 kilogramą. Atitinkamai keičiasi ir kompiuterio naudojimas: anksčiau dažniausiai tai būdavo namuose dulkes renkantis įrenginys, o dabar kompiuteris patogiai keliauja su savo savininku į kavinę, kelionę, darbą ir panašiai“, – teigia S. Tilindis.
Antrasis kompiuterių rinką keičiantis veiksnys – auganti žaidimų rinka. Beje, žaidimų kūrėjai visada būdavo tie, kurie mesdavo iššūkį kompiuterių gamintojams: kasmet išleidžiami vis didesnių pajėgumų reikalaujantys žaidimai, kuriems reikia didesnės procesoriaus spartos, galingesnio grafikos procesoriaus, daugiau operatyvinės atminties, daugiau vietos kietajame diske, spartesnio ir mažesnės delsos interneto ryšio. Kompiuterių gamintojus tai skatina greičiau kurti ir žmonėms pasiūlyti inovacijas, o žmonės už kokybiškas pramogas linkę plačiau atverti savo pinigines.