Daugelis pasaulio šalių išgauna sulą pramoniniu būdu ir iš to užsidirba nemažai pelno. Kanada, Šiaurės Amerika garsėja savo klevų sula, mūsų kaimynai latviai ir baltarusiai taip pat jau senokai išgauna sulą dideliais kiekiais ir sėkmingai ją parduoda.
Kodėl lietuviai neskuba pasinaudoti šia galimybe? Toks klausimas nuolat kirbėjo ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) profesoriaus emerito Vlado Vilimo galvoje. Prieš keletą metų kartu su Miškų ir ekologijos fakulteto kolegomis, studentais ir magistrais jis ėmėsi savo sukurtos sulos leidimo įrangos tyrimų.
Profesorius V. Vilimas sutiko su DELFI pasidalinti sulos leidimo paslaptimis ir planais.
– Kodėl iš viso susidomėjote sulos leidimu?
– Esu kilęs iš kaimo Šiaurės Lietuvoje. Ten pavasaris be beržų sulos būdavo neįsivaizduojamas. Sula būdavo išgaunama tradiciniu būdu – medinis latakėlis ir kibiras. Turbūt neatsitiktinai beržas atsirado ir mano sodyboje Kauno rajone, kur tapau invaziniu gyvūnu. Žinoma, tik apsigyvenęs kaimiškoje vietovėje skubėjau pasisodinti ir beržą. Laikas bėga greit. Po keturių dešimtmečių atkreipiau dėmesį, kad mano sodintas berželis jau tikras beržas. Tad nusprendžiau pasidalinti jo turtu.
– Taip ir kilo idėja sukurti specialią sulos leidimo įrangą? Nuo ko pirmiausia pradėjote?
– Įranga, kurią patentavau nors ir nesudėtinga tačiau, norint patentą įgyvendinti reikėjo nemažai padirbėti. Pirmiausia reikėjo pasigaminti prietaiso prototipą, įsitikinti jo efektyvumu. Čia susidūriau su finansinėmis problemomis. Vien prietaiso pagrindinių detalių gamybai, pasirodo, reikalingos plastmasės liejimo formos, kurių kaina tuomet buvo kelios dešimtis tūkstančių litų.
Finansinės paramos Lietuvoje šiam reikalui gauti nepavyko. Bet pasisekė – ją suteikė emigrantai. Turbūt jie, žiūrėdami į viską tarsi iš šalies, per atstumą, geriau matė naujos verslo šakos perspektyvas Lietuvoje. Gamybiniams tyrimams Kauno urėdija Sitkūnų girininkijoje skyrė porą sklypų – apie 150 brandžių medžių. Į tyrimus įsijungė ASU Miškų ir ekologijos fakulteto magistrai, vadovaujami fakulteto dekano prof. Edmundo Bartkevičiaus.
Jau tyrimų pradžioje teko spręsti, kaip išlaikyti išgauto produkto kokybę iki realizacijos. Šios problemos sprendimui Žemės ūkio ministerija skyrė lėšų Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijai. Laboratorijos moksliniai darbuotojai, vadovaujami prof. P. Viškelio, vykdė biocheminį išgauto produkto vertinimą, laikymo parametrų modeliavimą.
Atlikus sulos leidimo įrangos prototipo tyrimus, pradėjome prietaiso gamybą. Šiuo reikalu dabar užsiima įsteigta mažoji bendrija „Ekosula“.
– Kaip atrodo prietaisas sulai leisti?
– Gaminamas sulos leidimo prietaisas gana paprastas. Jis yra plastikinis, susideda iš implanto, dviejų vamzdelių, 10 litrų talpos indo ir dviejų dangtelių.
Kai indas jau yra pilnas, skystis pro šią skylutę žarnele kyla į viršų iki tol, kol jo paviršius susilygina su skysčio, ištekančio iš medžio kamieno, lygiu. Susilyginus skysčių paviršiams, sula nustoja tekėti į rinkimo indą (tai – dviejų susisiekiančių indų principas).
Visa mūsų veikla per šiuos metus ir buvo nukreipta į tai, kad sukurtume mokslu pagrįstus sulos gavybos ir realizacijos technologijos pagrindus. Sulos išgavimas iš medžio yra pagrindinis dalykas, toliau – žaliavinės produkcijos surinkimas ir realizacija. Mus domina tik ekologiška produkcija, kuri taip pat kelia specifinius reikalavimus išgavimo įrangai.
Sulos resursai ypač Šiaurės Lietuvoje yra labai dideli. Įsisavindami bent dalį jų lengvai pasiektume Baltarusijos lygį, kur kasmet sulos surenkama apie 20 tūkstančių tonų. Tai – bazė naujai verslo šakai.
Kol kas valstybės požiūris į sulos leidimo verslą gana rezervuotas. Apie jokias programas ir paramą pradedantiesiems sulos verslą nekalbama. Sulos perdirbėjų pajėgumai jau siekia apie tūkstantį tonų per metus. Telieka sureguliuoti teisinę bazę. Šiuo reikalu taip pat dirbama.
– Kokie medžiai tinkami sulos leidimui?
– Kalbant apie pramoninį sulos išgavimą – medynai turėtų būti brandūs (apie 60 metų), vietovė neužpelkėjusi. Būtų gerai, kad pats medynas būtų išsidėstęs arčiau privažiavimo kelių ir atitiktų ekologijos reikalavimus – atstumas iki dirbamų laukų ir nuo magistralinių kelių turėtų būti ne mažesnis kaip 50 m.
– Ar sulos leidimas nekenkia medžiui?
– Sulos leidimo poveikis medžiui taip pat tiriamas. Pastebėjome, kad medžio, iš kurio leidžiame sulą, kamiene nuo skylės vertikaliai aukštyn susidaro apie 1 metro patamsėjęs ruožas, bet nustatėme, kad tai nėra puvinys, greičiausia tai – oksidacijos pasekmė. Tačiau dėl to suprastėja beržo mediena. Beržų mediena naudojama baldams, fanerai gaminti. Tam galimai netiks beržo, iš kurio buvo leidžiama sula, dalis kamieno. Tačiau žinant, kad iš brandaus medžio per sezoną galima išgauti apie 150 litrų sulos, o per penkis sulos leidimo metus prieš kertant medį būtų išgaunama apie 750 litrų, pajamos už išgautą sulą apie 2 kartus viršytų pajamas už nukirstą medieną.