Tikriausiai jau visi žino, kad tekstūruotos plytelės ir trinkelės yra skirtos regėjimo negalią turintiems žmonėms. Jie įvairius gumbelius ir linijas jaučia per batus arba naudodami baltąsias lazdeles. Kai kurie šunys-vedliai taip pat yra apmokyti sekti šiais takais. Tokia tekstūruota danga naudojama ir gatvėse, ir kai kuriuose pastatuose – traukinių stotyse, oro uostuose, kiek rečiau – prekybos centruose ir viešbučiuose.
Tai – japono Seiichi Miyake išradimas. Jis liūdnai klausėsi savo draugo, kuris pasakojo apie jį lėtai paliekantį regėjimą. Ankantis vyras guodėsi, kad jam sunku susigaudyti viešose erdvėse ir jis bijo paklysti. Nuolat liesdamas pastatų sienas ar gatvės apšvietimo stulpus jis atrodo keistai ir tarsi šaukiasi bėdos. Ši istorija pastūmėjo Miyake sukurti plyteles, kurias galima pajausti. Buvo 1965 metai, tačiau niekas nenorėjo investuoti į šią idėją. Miyake į tekstūruotą dangą investavo savo pinigus ir jam pavyko – 1967 metais tokia danga pasirodė Okajamos mieste, o tada išplito po visą Japoniją.
Praėjus keliems dešimtmečiams, tokią dangą ėmė diegti JAV, Jungtinė Karalystė ir kiti Europos miestai. Neregiai tuo džiaugėsi. Jiems nesunku pajausti paviršiaus nelygumus, todėl dabar jiems buvo lengviau susigaudyti gatvėse ir viešose erdvėse. Tačiau buvo ir priešininkų, kurie teigė, kad tekstūruoti šaligatviai prastai atrodo ir net gali pargriauti.
Įprastai tiesios iškilios linijos ar grioveliai nurodo taką, kuriuo reikėtų eiti, o gumbeliai perspėja apie pavojų. Gumbuotos trinkelės dažnai klojamos prieš pėsčiųjų perėjas, palei platformos kraštus geležinkelio ir metro stotyse. Tačiau problema kartais yra tai, kad skirtingose vietose naudojami skirtingi raštai. Pavyzdžiui, gumbeliai kartais reiškia ne pavojų, o tiesiog tako išsiskyrimą ir kelias šakas.
Tikriausiai dar liko klausimas, kam tos ryškios spalvos, jei tekstūruota danga yra skirta regėjimo negalią turintiems žmonėms. Iš tiesų, viskas labai paprasta. Regėjimo negalia nėra tik aklumas. Ryškus kontrastas tarp tekstūruotos ir lygios dangos padeda tiems, kurie tik neprimato – ryškias spalvas prastai matantiems žmonėms tiesiog lengviau pastebėti. Tačiau ryškios spalvos naudojamos ne visur. Dėl estetinių priežasčių priešais viešbučius ar kai kuriuos turistų traukos objektus pasirenkamos prie aplinkos derančios tekstūruotos dangos spalvos.