1956-ųjų vasarą nedidelė grupė garsių žmonių susirinko Dartmuto koledže, esančiame Naujajame Hampšyre. Tarp jų buvo Claude’as Shannonas, informacijos teorijos pradininkas, ir Herbas Simonas, vienintelis asmuo žmonijos istorijoje, laimėjęs Nobelio ekonomikos premiją, kurią skiria Švedijos karališkoji mokslų akademija, ir Turingo apdovanojimą, kurį įteikia Skaičiavimo mašinų asociacija. Juos sukvietė jaunas mokslininkas Johnas McCarthy, norėjęs aptarti, kaip „priversti mašinas vartoti kalbą, kurti abstrakcijas ir koncepcijas“ bei „spręsti įvairiausias problemas, kurios kol kas įkandamos tik žmonėms“. Tai buvo pirmas akademikų susirinkimas, skirtas „dirbtiniam intelektui“ (šį terminą sugalvojo J. McCarthy) aptarti. Jo metu buvo suformuluotas savotiškas planas ateinantiems 60 metų, per kuriuos, deja, nebuvo padaryta ženklios pažangos, atitinkančios mokslininkų ambicijas.
Tiesa, Dartmuto koledže įvykęs susirinkimas nebuvo mašinų, galinčių mąstyti kaip žmonės, mokslinių tyrimų pradžia. Alanas Turingas (jo garbei pavadintas pirmiau minėtas apdovanojimas) jau anksčiau domėjosi šia sritimi, domėjosi ir Johnas von Neumannas, įkvėpęs J. McCarthy. 1956 m. netgi buvo sukurta keletas DI teorijų. Istorikai mano, kad viena iš priežasčių, kodėl J. McCarthy savo projektui pasiūlė žodžių junginį „dirbtinis intelektas“, buvo ta, jog šis terminas yra pakankamai platus, kad apimtų visas iki tol sukurtas teorijas, o klausimas, kuri iš jų yra geriausia, liktų atviras. Kai kurie mokslininkai pirmenybę teikė sistemoms, paremtoms faktų apie pasaulį derinimu su aksiomomis, pavyzdžiui, būdingoms geometrijai ir simbolinei logikai, atitinkamam atsakymui gauti. Kiti norėjo kurti sistemas, kuriose vieno įvykio tikimybė priklauso nuo nuolatos atnaujinamų daugelio kitų įvykių tikimybės.