Pasak E. Aukštakalnytės-Hansen, klajonės po svetimus kraštus ją subrandino kaip asmenybę ir padėjo atrasti save. Gyvendama Afrikoje, Kenijoje, moteris pradėjo rašyti, fotografuoti, filmuoti laukinę gamtą ir istorijos ženklus išsaugojusius žmones. Eglės kraityje – dvi knygos: „Mama Afrika“ ir „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“, o artimiausiu metu skaitytojus pasieks ir trečioji jos knyga.
– Esate aktorė, rašytoja, keliautoja, fotomenininkė. Kaip save pristatote važinėdama po pasaulį?
– Aktorė esu pagal profesiją, tačiau aktorine veikla jau seniai neužsiimu. Mano aktorystė kažkuria prasme pasireiškia pedagogikoje – gyvendama Šanchajuje amerikiečių mokykloje vedu aktorinio meistriškumo pamokas. Taip pat teko dirbti ir su kiniečių vaikais dramos studijoje. Šanchajuje madinga lavinti vaikus meno srityje, ten veikia įvairūs meno centrai. Šis amžiaus tarpsnis palankus aktorystei, nes ji skatina vaikų kūrybiškumą, jų laisvę, saviraišką, oratorinio meno sugebėjimus. Taip susiklostė, jog perduodu savo aktorystės patirtį kitiems.
Rašytoja aš savęs nepavadinčiau, nes mano knygos gimsta iš tam tikros patirties. Knygas leidžiu retai, bet į jas įdedu daug širdies, savo emocijų, patirties bei žinių. Šiuo metu, beje, taip pat rašau knygą – ji bus apie laukinę gamtą, safarį ir ekspedicijas į tolimus kraštus. Noriu, kad kiekvienas skaitytojas galėtų keliauti kartu su manimi, nors savo fantazijose... Man labai patinka dokumentinis rašymas, tada skaitytojas gali ne tik sužinoti, bet ir patirti, užuosti, pamatyti, pajausti kelionės detales.
Kad esu keliautoja – taip, tikrai, keliauti labai mėgstu ir turiu tokią galimybę. Mėgstu keliaujant tyrinėti naujas vietas, žmones, kultūras, istoriją, pojūčius, savotiškai kaupiu įspūdžius, kurių man niekada nebūna per daug. Esu keliautoja širdimi, tad man nebūtina išvykti į labai tolimą kelionę. Kelionės man leido atrasti dar vieną savo hobį – fotografavimą. Šis pomėgis teikia man didžiulį pasitenkinimą.
Fotografijos meno, beje, man teko mokytis dar studijuojant televizijos režisūrą, ten ši disciplina buvo dalis mokslų. Gyvenant Afrikoje, šį pomėgį atradau iš naujo. Mėgstu tobulinti savo fotografavimo įgūdžius mokantis iš garsių, žinomų laukinės gamtos fotografų, dažnai tenka kartu su jais ir keliauti. Laikui bėgant fotografija – akimirkos fiksavimas – tampa svarbia mano gyvenimo dalimi. Kitų metų planuose – nauja knyga ir fotografijų apie laukinę gamtą paroda.
– Jau daug metų negyvenate Lietuvoje. Ar sunku nuolat keisti šalis, gyvenamąją vietą?
– Aš visuomet, kur bebūčiau, stengiuosi būti tenykščio gyvenimo, kultūros, mentaliteto, papročių stebėtoja. Gyvenant svetur nelieka kitos išeities – tik prisitaikyti ir stengtis gerai jaustis.
Keisti gyvenamąją vietą buvo sunkiausia pirmą kartą. Tada mes su šeima iš Lietuvos išvažiavome į Rusijos gilumą, Jekaterinburgą. Tai buvo pats sudėtingiausia gyvenimo etapas, kai reikėjo atsisakyti visko čia, Lietuvoje, ir išvykti į nežinomybę. Vėliau tos kelionės ir kraustymasis iš vienos vietos į kitą tiesiog tapo gyvenimo dalimi.
Ar tai sudėtinga? Galbūt fiziškai sunku, kai tenka nuolat pakuoti ir išpakuoti daiktus, įsikurti naujoje vietoje. Tas užima nemažai laiko. Emocine prasme viskas priklauso nuo nusiteikimo, taip pat nuo aplinkos ir sutiktų žmonių. Man emociškai buvo labai sudėtinga išvykti iš Kenijos, nes ten aš jaučiausi labai sava.
Kas man leido taip gerai jausti Afrikoje? Pirmiausiai žmonės, jų tarpusavio santykiai. Gamta, klimatas Kenijoje taip pat nuostabūs, tai irgi lėmė komforto jausmą toje šalyje. Palikti Keniją ir išvykti į Šanchajų buvo labai sunku. Mieste, kuriame gyvena 24 milijonai žmonių, nebuvo taip sunku įsikurti, tačiau pritapti ir susirasti savo draugų ratą buvo nelengva. Ilgainiui tas keliavimas iš vienos šalies į kitą tapo mūsų šeimos gyvenimo būdu, ir tai mums visiems jau įprasta.
– Gyvendama svetur, pasinėrėte į knygų rašymą. Ar ši veikla jums tokia pat artima, kaip jūsų profesija?
– Rašymas man visada buvo prie širdies. Dar besimokydama mokykloje daug rašiau į vietos leidinius, net buvau gavusi Jaunojo korespondento apdovanojimą. Aktorystė, nors ja ir neužsiimu, man padeda kiekviename gyvenimo etape. Aktorinis menas – tai gili psichologinė kito žmogaus charakterio, būdo, poelgių, įpročių analizė ir meninis atspindys scenoje ar kine.
Tos žinios labai padeda bendraujant su labai įvairiais žmonėmis skirtinguose pasaulio kampeliuose. Potraukis rašyti tikriausiai pasireiškė kaip kūrybos troškimas ar saviraiškos poreikis. Kita vertus, daug keliaudama sukaupiau unikalios, neįkainojamos patirties ir įspūdžių. Norėjosi tuo pasidalinti.
Taip gyvenant Afrikoje gimė idėja parašyti ir išleisti knygą. Buvo kažkas nerealaus, kai mane, baltąją moterį, į savo tarpą priėmė ir leido susipažinti savo gyvenimo būdu masajų genties žmonės. Stebėjau jų gyvenimą, papročius, įvairias ceremonijas. Visa tai ir kiti įspūdžiai sugulė į pirmąją mano knygą „Mama Afrika“.
– Ar galite prisiminti laiką, praleistą tame žemyne? Ar Afrika vis dar traukia jus?
– Afrika mane nepaprastai traukia. Nebijau prisipažinti, jog Kenijoje liko dalis mano širdies. Ši šalis apdovanojo mūsų šeimą fantastiškais žmonėmis. Nairobyje tebėra mūsų namai, kuriuos patys su vyru pastatėme ir įrengėme. Tai yra gyva istorija, palikta ten. Visus tuos metus gyvenant Kenijoje mus supo patys nuostabiausi, lojaliausi mums žmonės.
Dažnai jie mums atstojo artimuosius ir šeimą plačiąja prasme. Afrikoje aš pažinau, kas yra žodžio svoris. Afrikoje taip paprastai žodžiais ten niekas nesibarsto. Jeigu paleidžia kokį piktą žodį, tai jis reiškia ne tik įžeidimą, bet ir blogą energiją, kurią tau siunčia. Geri žodžiai ten taip pat yra svarūs. Afrikoje išmokau nesišvaistyti žodžiais. Visi draugai mane pažįsta kaip svaraus žodžio žmogų.
Daugelis galvoja, kad atvykus į Afriką tave turi ištikti kultūrinis šokas. Neva ten kitokie žmonės, kitokia kultūra. Iš patirties galiu teigti, nepaisant lietuvių ir afrikiečių išvaizdos skirtumų, esame labai panašūs žmogiškomis vertybėmis ir pasaulėžiūra.
– Antrojoje savo knygoje „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ aprašėte gyvenimą šioje šalyje. Kaip Kinija pakeitė jus, jūsų požiūrį į pasaulį?
– Kinija yra pragmatiška šalis. Ir žmonių santykiai ten yra pragmatiški. Nors su kinais esame labiau panašūs nei su afrikiečiais, tačiau kardinaliai skiriamės savo mąstysena, gyvenimo būdu ir logika, taip pat bendravimo įgūdžiais. Iš tiesų esame du skirtingi pasauliai. Viskuo – savo pasaulėžiūra, mentalitetu, tikėjimu, vertybėmis. Net ir žodis „mama“, kuris daugelyje kalbų ir reiškia mamą, pas kinus virsta arkliu.
– Ar galite palyginti pažintų šalių ir kultūrų žmones? Kokios šalies kultūrą ir žmones buvo sunkiausia suprasti?
– Sunkiausia buvo suprasti kinus. Jie, nors ir stengiasi būti draugiški, tačiau elgiasi taip siekdami asmeninės naudos. Jiems įdomu viskas, kas vakarietiška madoje, mene, technologijose ir t.t. Kinams užsieniečiai reikalingi tam, kad pasisemtų žinių ir patirties. Draugystė ir tarpusavio ryšiai grindžiami taip pat labai pragmatiškai. Todėl daug artimų draugų Kinijoje nesuradome.
Daugiau bendraujame ir draugaujame su užsieniečiais. Mano knyga „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ ir yra apie tai, kaip žmones suveda ir išskiria įpročiai, kaip kultūra, mentalitetas sąlygoja žmonių mąstymą, elgesį, tarpusavio bendravimą. Suvokti kinus nebuvo paprasta. Kinija yra valstybė, kuri keičiasi milžinišku tempu. Tai reiškia, jog ne tik išoriškai ten viskas keičiasi, bet ir patys žmonės progresuoja, lavėja, keičiasi į gerąją pusę. Labai smagu tai stebėti.
– Jei žmogus nori būti laimingas, jis privalo nuolat keistis. Ar šis kinų išminčiaus Konfucijaus posakis netampa mums iššūkiu?
– Iš tikrųjų, keistis reikia nuolat! Tą pastebėjau ir to išmokau Kinijoje. Aišku, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kultūrų žmogus pripranta prie susikurto gerbūvio, pasiekęs socialinio ar ekonominio komforto zoną, ir dažniausiai nenori rizikuoti ką nors keisti. Daugeliui atrodo, kad nereikia jokių pokyčių, nes ir taip gerai. Galvoja – jeigu išeisiu iš komforto zonos, kas bus? Kai kurie bijo nežinomybės, nes tai asocijuojasi su nepastovumu, gyvenimo disbalansu.
O štai kinai, kaip žmonės, yra pastovūs savo vertybėse, tačiau jie nebijo keistis. Tiesiog gyvenimas, tempas, konkurencinės kova juos priverčia keistis, kad ir verslo srityje. Jei nepavyksta parduoti daržovių, kinas pardavinės vamzdžius, jei šių neperka, tada jis dar ką nors sugalvos, pardavinės malūnsparnius... Jie privalo keistis, kad galėtų išgyventi.
Aš manau, kad ta idiliška gerovės būsena yra pakankamai reliatyvi. Dėl to nereikia bijoti keistis ir keisti savo gyvenimo. Tik nuolatiniuose ieškojimuose ir pokyčiuose tu atrandi didžiąją dalį savęs. Tas pastovumas užmuša daugelio kūrybiškumą, novatoriškumą. Mano manymu, laimė yra ne pastovume, o nuolatinėse paieškose ir naujuose atradimuose ar praradimuose. Tai priduoda gyvenimui skonio.
– Jūs labai daug keliaujate. Ar dar yra šalių, kurių neaplankėte?
– Kuo daugiau keliauji, tuo labiau suvoki, kad dar daug ko nepamatei. Juk pasaulis toks didelis ir įdomus! Dabar mano kelionių planuose yra Aliaska, Antarktida, Naujoji Zelandija, Centrinės Amerikos šalys, tokios, kaip Panama, Gvatemala. Norėčiau nuvykti į Mongoliją.
– Šiuo metu atostogaujate Lietuvoje. Kokie jausmai ir mintys jus apima savo gimtinėje? Kaip čia jaučiasi jūsų sūnus ir vyras?
– Apima geri jausmai. Lietuva yra nuostabi šalis, turinti puikų klimatą, švarų orą, labai saugi visomis prasmėmis. Tai tiesiog ramus Dievo užkampis, apsaugotas nuo gamtos stichijų, nuo kitokių neramumų. Lietuva graži, žalia, todėl tikiuosi, kad visi tie medkirčiai, kertantys medžius miestuose, suvoks, jog tai yra didelis mūsų turtas. Juk medis lietuviui visada buvo brolis, todėl labai graudu žiūrėti, kaip miestuose, parkuose, miškuose kertami medžiai. Kartais mane nuvilia siauras politikų mąstymas, nesirūpinimas tauta ir lėtas progresas. Kai kurie procesai valstybinėje plotmėje vyksta labai lėtai. Turi ateiti nauja karta politikų, kurie imtųsi didesnių iššūkių, svarių ir svarbių reformų. Lietuviai kaip žmonės yra labai darbštūs, išsilavinę, kūrybingi, o pati valstybė kaip sraigė labai lėtai juda pirmyn. Vis tik gerai, kad pirmyn!
Į Lietuvą kiekvienas metais grįžtame su džiaugsmu. Sūnus Mikas puikiai kalba lietuviškai, jis čia atvažiavęs leidžia laiką pas senelius, būna su draugais. Jis yra didelis Lietuvos patriotas, būdamas pusiau lietuvis. Ir vyrui, ir sūnui labai patinka mūsų šalies gamta, žmonės, čia turime daug puikių draugų, su kuriais būna labai smagu susitikti ir pabendrauti.
– Kokiu keliu suka jūsų vienturtis sūnus? Kokie jo pasirinkimai gyvenime?
– Mikas yra studentas, jis pasirinko studijas Bostono (JAV) universitete. Nei mamos profesija, nei tėčio verslininko kelias jo nesuviliojo – Mikas pasirinko tai, kas jam buvo arčiausiai širdies – mediciną. Jis ketina tapti gydytoju, svajoja baigęs mokslus grįžti darbuotis į Afriką. Šiuo metu sūnus studijuoja priešmedicininius žmogaus fiziologijjos mokslus, pagal studentų mainų programą yra išvykęs į Naujosios Zelandijos Oaklando universitetą.
Mikas turi nuostabią vaikystės patirtį, kai mūsų šeima gyveno Afrikoje. Ten reikėjo išmokti dalintis, nes matė visko – ir skurdą, ir bendravimą tarp skirtingų rasių, išsilavinimo, religijų, turtinės padėties vaikų. Jis matė ir ten vykstančius neramumus, suvokė, kaip svarbu nesikliauti vien asmenine gerove.
Galbūt todėl, jog jo vaikystė buvo labai turtinga, Mikas nori atiduoti Afrikai duoklę – gyventi ir gydyti ten žmones. Sūnus yra idealistas, labai altruistiškos sielos žmogus. Gyvenant Šanchajuje Mikas suvokė, jog jaunas žmogus šiuolaikiniame pasaulyje turi labai plačias galimybes, tačiau konkurencinė kova yra nepaprastai didelė.
Jis supranta, jog reikia turėti labai aiškius tikslus ir žinoti, ko siekia. Labai džiaugiamės, jog jis užaugo toks protingas ir sumanus, motyvuotas, socialiai atsakingas ir siekiantis savo užsibrėžtų tikslų.
– Dėkoju už pokalbį.