Jos įsitikinimu, esminė problema, trukdanti moterims siekti savo svajonių gyvenimo – nepasiruošimas priimti savęs tokios, kokia esi.
„Eilę metų pati save slėpiau nuo savęs. Gyvenimas daug kartų beldėsi į širdį ir rodė, kad jau laikas lįsti iš apkasų. Vieną dieną nusprendžiau surizikuoti. Išėjau iš gerai apmokamo samdomo darbo. Per du mėnesius susipažinau su savimi iš naujo ir pradėjau savo verslą.
Ar buvo lengva? Tikrai ne. Ar buvo verta? Dar ir kaip! Ar mano kelionė į save baigėsi? Ne. Ar ji kada nors baigsis?“ – klausia saviugdos programų moterims autorė.
Šiemet vyksiančioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ ji žada pasidalinti savo pokyčių patirtimi bei pateikti argumentus, kodėl pokyčio tėkmėje svarbiausia atsigręžti į patį save.
– Su kokiomis problemomis į jus dažniausiai kreipiasi moterys, norėdamos inicijuoti pokyčius savo gyvenime?
– Problemos dažniausiai būna skirtingos ir individualios, bet priežastis – ta pati. Moterys neleidžia sau būti savimi. Namai, vaikai, verslai, įvairios veiklos – jos taip išvargina save, kad praranda savąjį aš. Ima tenkinti visų kitų, bet ne savo norus, ir, žinoma, dėl to jaučia nuolatinį energijos trūkumą. Nusibrėžti asmenines savo ribas yra sunku, kai nežinai, kas esi. Ypač, jei esi žuvis, bet šokinėji medyje, ir manai, kad taip gyventi yra normalu.
Kai darbas tavęs neveža, kai jame savęs negali pilnai realizuoti, greitai iššvaistai energiją, net jei kartą per savaitę jos pasikrauni jogos ar šokių treniruočių metu. To nepakanka, kad jaustumeisi gerai.
Viena mano klientė daug metų save įtikinėjo, kad jai patinka buhalterija. Baigė mokslus, sėkmingai dirbo įmonėse, užėmė vyr. buhalterės pareigas, gerai uždirbo. Tačiau jos akyse nebuvo džiaugsmo. Tas darbas paprasčiausiai jos nevežė, ir tai teko pripažinti. Negi dar 10 metų reikės daužyti galvą į sieną, stengiantis įtikinti save, kad viskas gerai? Geriau ankštus batus pakeiskime į naujus, su kuriais galėtume nueiti toliau, į ten, kur norime. Ši klientė sukūrė nedidelį, bet savo verslą, kuriame yra laiminga darydama kitas moteris laimingomis.
– Jūsų pastebėjimu, noras keistis atsiranda kokiame nors konkrečiame moters brandos etape?
– Mano praktikoje, dažniausiai tai vyksta 25–45 metų intervale. Tiesa, yra buvę atvejų, kai sulaukiau ir labai jaunų, ne pagal savo amžių subrendusių 20–mečių. Visgi, manau, kad ne amžius, o tam tikri lūžio taškai paskatina jas ieškoti sprendimo.
Pavyzdžiui, jos nebegali dirbti to darbo, kurį dirbo iki tol. Įvyksta santykių krizė – atsiranda jausmas, kad nebegali sugyventi su savo antrąja puse. Būna, kad moterys pameta save iš principo. Nebežino, ko nori – viskas blogai. Prie to dar prisideda ir nemiga, atsiranda depresijos požymių. Tarsi, darbas yra, profesija yra, vaikai yra, bet... Nedžiugina!
Dažnai taip nutinka dėl to, jog jos pradeda daryti viską už visus – ir už save, ir už vyrą, ir už vaiką. Virsta superherojėmis, kurios įsivaizduoja, kad gali viską, nors tai daro tai ne iš meilės, o verčiamos pareigos ir patiriamos įtampos. Nenuostabu, kad tuomet kyla pyktis ant tėvų, kai jie skambina ir prašo: dukryt, gal dar gali užvežti tą ir aną. Tu neturi laiko, bet jie yra pripratę, kad būsi ta, kuri atvažiuos bet kada.
Nervina, kad maisto pirkimas ir ruoša – tik tavo pareiga? Bet ar ne tu pripratinai vyrą prie tokio buities režimo? Taip, tau greičiau nupirkti pačiai, jis gi nežinia, ką nupirks. Tai kodėl tada pyksti, kad niekas tau nepadeda, nors viską pati prisiėmei ant savo pečių?
Bet mes gi liksim nevalgę – teisinasi. Tada klausiu – bet ar tikrai? Jei jūsų vyras tris vakarus liks nevalgęs, ketvirtą vakarą jis galbūt jus pakvies vakarienės. Gal pasitraukime iš vyro pozicijos namuose ir leiskime jam veikti? Moterys net nesuvokia dažnai, kad tai jos atėmė iš vyro jėgą viską pasidarydamos pačios...
Beje, kalbant apie tai, viena mano klientė neseniai pasidalino savo patirtimi. Mūsų užsiėmimų pradžioje ji nuogąstavo, jog supratusi, kas ji yra iš tikrųjų, nebegalės toliau gyventi šeimoje. Juokėsi, kad su tokia laukine vyras tikrai nesusitvarkys. Tačiau įvyko priešingai. Ji atsipalaidavo, jų santykiuose atsirado daugiau šėliojimo, romantikos, vyras pradėjo rodyti daugiau iniciatyvos.
– Ką patartumėte toms, kurios klaustų, kaip gyvenimo tėkmėje neprarasti santykio su savimi?
– Manau, kad svarbiausia nuolat laikyti ranką ant pulso, t. y. klausti savęs, kas man patinka, kuo noriu būti, kokios yra kertinės mano vertybės. Be šio supratimo tave gali mėtyti, kur nori. Gali ištekėti ne už to vyro, patekti ne į tą darbą, bendrauti ne su tais draugais...
Kai žinai savo vertybes, lengva nustatyti ribas, sunkiau pamesti save.
Pavyzdžiui, aš žinau, kad man svarbiausia yra šeima, ir visi mano sprendimai remiasi į tai. Joks darbdavys manęs neįtikins, kad turiu dirbti viršvalandžius ar skraidyti į komandiruotes po kelis kartus savaitėje. Man būna lengva pasakyti – ačiū, bet šitas pasiūlymas ne man. Tačiau, jei nežinau savo vertybių, tai ir skraidau po visą pasaulį, pykstu ant savęs, ant vyro, kuris nesupranta, kodėl man reikia skraidyti, ant darbdavio, kuris nesupranta, kad aš pervargusi, turiu problemų šeimoje...
Todėl visą laiką pabrėžiu, jog sėkmingo ir laimingo gyvenimo sąlyga – nuoširdi akistata su savimi, su tuo, kas tau svarbu. Nors pokyčio kelias ir nebus lengvas, teks sau į daug ką atsakyti, keistis, ieškoti naujų sprendimų, visgi, juo eiti verta. Atvirumas ir sąmoningumas atveria daug naujų galimybių veikti tai, ką nori iš tikrųjų.