– Andre, jūsų nereikia pristatinėti kino gurmanams. Esate „Pasakos“ kino teatro direktorė, festivalio „Šeršėliafam“ organizatorė. Na, ir apskritai kino pasaulyje esate daug nuveikusi. Žinau, kad dirbote prie Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
– Manau, kad tikrai dar galima ir bus galima pristatinėti, nes mano darbas dažniausiai yra „už kadro“ ir tikrai nemanau, kad visi žmonės žino, ką aš ar kiti, dirbantys „už kadro“ veikiame.
– Labai įdomu, o ką gi jūs veikiate „už kadro“?
– Turiu galvoje, kad dažniausiai matome žmones, kurie yra ekrane ar daug kalba apie savo veiklą žiniasklaidoje. Dažniausiai dirbdama kino teatre „Pasaka“ kartu su kolegomis akcentuojame filmus, o ne žmones, kurie dirba kino teatre. Dėmesio centre yra filmai, o ne mes.
– Esate iš nedidelio miestelio, Kupiškio. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo kinas?
– Kupiškyje nebuvo kino teatro. Mano vienintelis kino šaltinis buvo „Elito kino“ laidos per LRT ir Sauliaus Macaičio kino recenzijos „Lietuvos ryte“. Aš nebuvau mačiusi daugybės filmų, bet perskaitydavau tas recenzijas po dešimt kartų. Labai gerai žinojau, kas kada įvyko filme „Šokėjas tamsoje“.
– Kodėl skaitėte recenzijas?
– Kadangi nebuvo galimybės tų filmų pamatyti, o man jie buvo įdomūs, tai bandydavau juos pamatyti per kito žmogaus pasakojimą.
– Dėkui S. Macaičiui už tokią puikią galimybę dabar kino pasaulyje turėti Andrę Balžekienę. O paskui tuos filmus žiūrėjote?
– Kai kuriuos. Čia buvo toks labiau paaugliškas sprendimas, ką daryti, kada tavo miestelyje nėra kino teatro. Jo nėra iki šiol, tai aš labai linkėčiau Kupiškiui šią problemą kuo greičiau išspręsti. Žinoma, per tą laiką atsirado daugiau galimybių žiūrėti namuose.
– Kodėl turėdama tokią aistrą kinui stojote į žurnalistiką?
– Iš tikrųjų, aš turėjau didesnę aistrą fotografijai ir galvojau, kad stojant į žurnalistiką man pavyks suderinti šiuos dalykus. Žurnalistikos institute iškart pakliuvau į amžinatilsį dėstytojo Skirmanto Valiulio globą. Dauguma kino pasaulyje šiuo metu dirbančių žmonių tikrai perėjo Skirmanto Valiulio mokyklą. Meilė kinui atsirado iš šio dėstytojo paskaitų. Pamenu, jis man vieną dieną paskambino ir pasakė, kad kino laida Lietuvos televizijoje su Izolda Keidošiūte ieško žurnalistės. Pasiūlė pabandyti. Taip atsidūriau kine: iš pradžių kino žurnalistikoje, o po to daugiau ir organizaciniuose dalykuose. Festivalyje „Kino pavasaris“ buvau atsakinga už viešuosius ryšius. Kai prieš dešimt metų bičiuliai kūrė kino teatrą „Pasaka“, nuėjau ten dirbti kaip komunikacijos atstovė ir programos sudarytoja.
– Pasirinkote užkadrinį kino pasaulį. Kodėl nėjote į kūrėjus?
– Manau, kad kūrybos yra ir darbe, kurį aš darau.
– Žinoma, nė kiek neabejoju. Augote labai kūrybiškoje šeimoje. Jūsų brolis – dainininkas Justinas Jarutis. Nekilo noras pačiai kurti kiną?
– Nežinau, kaip dėl kino, bet gyvenimas juk dar nesibaigė. Manyčiau, kad viskas dar prieš akis. Šiuo metu sritis, kurioje aš esu, matyt, man buvo jaukiausia ir saugiausia. Žinoma, tų kūrybinių proveržių yra. Paminėjote mano brolį, tai kelioms jo dainoms esu parašiusi žodžius. Tokių kūrybinių taškelių prisigalvoju.
– Kūryba jūsų gyvenime nuolat. Esate išleidusi knygą vaikams?
– Tai yra istorija. Ji vadinasi „Tučių šeima gamtinėja“. Išleista prieš trejus metus. Rašymas buvo mano gyvenimo dalis nuo pat mokyklos laikų ir poezijos rašymas (juokiasi).
– Kodėl staiga nusijuokėte?
– Man atrodo, kad paauglystėje daug kas užsiima įvairiausiais dalykais. Esu laimėjusi net antrą vietą filologų konkurse.
– Su poezija?
– Su poezija. Šita knygelė atsirado iš pamatymo, kiek daug laiko praleidžiame ekranuose. Panorau sukurti istoriją apie tai, kaip šeima gali nuo to atsiriboti ir šiek tiek pailsėti.
– Supratau – žmogus dirbantis ekrane ir prie ekranų nutarė vaikus mokyti žvelgti į gamtą?
– Aš turiu gana balansuotą požiūrį į ekraną ir jau keleri metai prie lovos nėra jokių telefonų. Stengiuosi, kada tik galiu, į jį nežiūrėti.
– Jūs vienas iš svarbiausių žmonių Arūno Matelio kino postprodukcijoje.
– Aš labai norėčiau, kad jūs sumažintumėte tuos apibūdinimus, nes tikrai taip nėra.
– Gerai. Papasakokite, ką ten veikėte. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, Arūnas Matelis. Ką ten darė Andrė?
– Apie šį filmą man papasakojo mano draugė Aistė Stonytė, kuri man pasiūlė kažką prie jo nuveikti. Kai tik jį pamačiau, iškart supratau, kad yra taip – arba tu įsimyli filmą, arba ne. Viskas yra labai paprasta.
– Su Arūno filmu, man atrodo, nutiko taip, kad visi jį įsimylėjo.
– Jį tikrai įsimylėjo daug žmonių. Ne visi žinojo, kad Arūnas Matelis paauglystėje labai daug važinėjo dviračiu ir jo aistra dviračių sportui yra iki šiol. Esu dėkinga šiam filmui dėl dviejų dalykų: jis ir mane atvedė į dviračių sportą. Aš nusipirkau dviratį ir važinėju juo dažniau nei prieš tai. Stebėdama dviratininkus per žinias daugiau suprantu apie ką viskas čia yra. Filmas pasakoja labai įdomią istoriją apie tai, kaip kartais tie, kurie nebūna dėmesio centre, iš tikrųjų, yra ne mažiau svarbūs. Mes turėtume dažniau į juos atsigręžti. Šiam filmui mes darėme komunikaciją. Žmonių kalba tai reiškia, kad režisierius sukuria filmą, tada jis turi patekti į kino teatrus ir atkreipti dėmesį visam tam informacijos sraute, kuriame mes gyvename. Tikrai matau tame didelę prasmę: įsigilinti į filmo šerdį, galvoti, kam jis galėtų patikti.
– Kaip jūs apsibrėžiate filmo auditoriją?
– Aš pasakyčiau, kad protingi žmonės tam tikrai turi taisykles, bet aš visą laiką kliaujuosi vidiniu jausmu. Be abejo, tu pagalvoji, kam tai galėtų būti įdomu, kokia tai amžiaus grupė, vyrai ar moterys. Labai lemia ir tai, ką tu pajauti, pasižiūrėjęs tą filmą.
– O ką jūs pajautėte?
– Kad pralaimėjimas nėra pralaimėjimas. Nesvarbu titulas, tu turi savo asmeninę misiją ir tikslą.
– Jūs esate sakiusi, kad lyderystė yra ne pasiekimai, o tai, kaip mes bendraujame su kitais.
– Taip, aš manau, kad mes per dažnai kalbame apie tai, ką žmonės yra nuveikę, bet per mažai apie tai, kaip jie tai pasiekė. Man, tiek dirbant su savo kolegomis, tiek bendraujant su šeima, yra svarbu santykis. Galbūt rinkčiausi turėti mažiau, bet gerame ryšyje su aplinka ar pasauliu negu turėti daugiau, bet eiti su pykčiu ar kažkokia kova.
– Pereikime prie festivalio „Šeršėliafam“. Jame keliate problemas.
– Taip. Prieš 12 metų prasidėjęs festivalis bandė užpildyti vakuumą, kad moterų režisierių kūryba nebuvo pristatoma didžiuosiuose festivaliuose. Jos kurdavo filmus, bet jų pamatyti nelabai buvo galima. Festivalis sugalvotas kaip erdvė parodyti, ką kuria režisierės moterys. Per tą laiką situacija pasikeitė tiek pasauliniuose, tiek Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose. Ieškodami savo identiteto, kai moterų režisierių kūryba jau reprezentuojama, galvojame, kad esame daugiau kaip forumas, vieta pokalbiui ne tik apie moterų režisierių kūrybą, bet apskritai apie moterų padėtį.
– Problematiką kine?
– Ir kine, bet jis yra tik atsispyrimo priemonė. Kinas mums padeda apie kažką kalbėti.
– Esate sakiusi, kad į europinį kiną daugiau eina moterys. Vadinasi, moterys kine yra linkusios ieškoti daugiau problematikos. Europinis kinas yra apie problematiką, amerikietiškas – daugiau apie malonumą.
– Komerciniai filmai, kurie turi mažiau problematikos, turi daugiau malonumo, veiksmo, garso. Dažniausiai jie nėra režisuojami moterų ir negalime daryti išvados, kad taip yra dėl to, jog jos to nenori.
Tiksliai nepasakysiu prieš kiek metų, man atrodo, prieš penkerius ar šešerius Kathryn Bigelow tapo pirmąja moterimi, gavusia Oskarą už karinio filmo režisūrą. Dabar sakytume apie jos filmą, kad jis labai moteriškas? Kalbant apie auditoriją, tai kino industrijoje dirbantys žmonės turi pasakymą, kad kino kasas daro moterys. Toks nelabai gražus pasakymas, reiškiantis, kad jos yra atsakingos į ką bus perkami bilietai. Kino teatre „Pasaka“ pastebime, kad moteriška auditorija vyrauja nuo 50-mties iki 90-mties procentų.
– Kodėl ėmėtės tokio sudėtingo žingsnio, reprezentuoti europinį kiną? Juk daug sunkiau jį parduoti.
– Bet įdomiau. Aišku, viską generalizuojame, nes yra puikaus holivudinio ir amerikietiško kino. Apskritai, Europos režisierių sukuriamas autorinis kinas dažnai yra tas, kurio tu nepamirši. Kaip ir su Arūno Matelio filmu – tu pamatai, įsimyli ir nori, kad tokių dalykų būtų daugiau. Atsakymas labai paprastas – vieni mėgsta atidaryti dideles parduotuves, o kiti butikus.
– Tai jūs turite butiką?
– Mes turime butiką.
– Kokie trys kino filmai yra jums svarbiausi?
– Į šį klausimą visada labai sunku atsakyti. Manau, tam kad filmas taptų svarbiausiu, ne kartą turi jį pasižiūrėti ir ilgą laiką su tavimi jis turi likti. Todėl filmai, kuriuos mačiau pastaruoju metu, nėra svarbiausi. Be abejo, mane labai traukia dokumentika – gebėjimas papasakoti istoriją taip, kad tu nebegalvoji ar ji tikra, ar ne. Iš tiesų, geriausiai prisimenu ir ilgiausiai manyje lieka visai šeimai ir vaikams sukurti filmai. Nesvarbu, kiek žiūrėčiau suaugusiems skirtų filmų esu pagalvojusi, kad po jų dažniausiai yra liūdna nuotaika. Po vaikams ir visai šeimai skirtų filmų – nuo ekrano atsirauki niūnuodamas dainas ir galvodamas, kaip viskas gali būti gerai. Tokie filmai kaip „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“, „Muzikos garsai“ visada yra mano mylimiausių filmų sąraše.
– Šiandien apie jus sužinojau įdomų dalyką – Vilniaus senamiestyje, namuose ant stogo auginate bites.
– Taip. Tai skamba šiek tiek neįtikinamai, bet mes su vyru turime tris avilius ant namo stogo Užupyje. Tos bitės puikiai gyvena jau ne vienerius metus. Miesto bičių medus labai skiriasi nuo bet kokio kito medaus dėl miesto augalų. Medus niekada nesikristalizuoja, nesukietėja. Žodžiu, svajonių medus.
– O kodėl jis nesikristalizuoja?
– Miesto centre augalai dažniausiai – gėlės, kurių nektaro savybės kitokios. Tai yra hobis, kuris kažkada buvo daugiau nei hobis. Prieš kelerius metus bandėme išvystyti medaus prekės ženklą „Balžeko bitės“. Mano vyro senelis Jonas Balžekas buvo ilgametis bitininkų sąjungos prezidentas, parašęs ne vieną knygą apie bites. Jam mirus, mano ir vyro troškimas buvo išsaugoti jo palikimą. Padariusi tai kelerius metus, kad ir kiek daug širdies į tai įdėjau, supratau, kad labiau kūrybiškos sritys kaip kinas, mane traukia labiau.
– Bet jūs valgote savo medų?
– Taip, ir mūsų draugai.
– Ar jūs vieninteliai Vilniuje taip auginate bites?
– Ant viešbučio „Kempinski“ stogo yra aviliai ir žinau, kad viešbučio svečiai valgo tą medų nuo jų stogo. Manau, kad šis judėjimas galėtų labiau išplisti. Artimiausiu metu bandysime kažką dėl to daryti, nes kiti Europos miestai kaip Kopenhaga ar Paryžius, turi daugiau žmonių, pačiame centre auginančių bites. Bitės labai prisideda prie mūsų planetos gėrio.
– Jūsų pačios gyvenimas. Sakėte, kad viską padarėte atvirkščiai nei kiti – su vyru apsigyvenote kartu, susilaukėte dukrytės, tuomet tuokėtės vieną kartą, vėliau ir antrą. Kodėl?
– Čia tik atgal žiūrint galima atsakyti.
– Tai dabar jau galite pasakyti.
– Tuo metu darai, kaip tau atrodo. Nežinau atsakymo, tiesiog taip įvyko. Kaip sako, vaikelis atsirado anksčiau nei žiedelis. Aš manau, kad nuo to nei blogiau, nei geriau. Mūsų dukra turėjo galimybę sudalyvauti abejose mūsų vestuvėse – tiek civilinėje, tiek bažnytinėje santuokoje. Tai yra visai džiugu vaikui, kad galės tai prisiminti.
– Jūs labai gražiai pati esate pasakiusi, kad tekėjote būdama visiškai tikra, jog norite su tuo žmogumi gyventi.
– O kas teka kitaip? (juokiasi).
– Jūs abu su vyru esate Lietuvos šaulių sąjungos nariai.
– Taip, jis anksčiau įstojo, aš – pernai metų kovo 11-tąją.
– Kodėl?
– Lietuvos šaulių sąjunga duoda tam tikrą paketą išgyvenimo žinių, kad galėtume pasirūpinti savimi, šeima ir aplinkiniais. Kartu tokios organizacijos leidžia būti bendruomenėje per įvairius susitikimus, šventes, tam tikras veiklas. Apskritai, tu gali geriau suprasti žmones, su kuriais dalijiesi tėvyne. Buvimas su žmonėmis bendruomenėje, supratimas, kad visi turime panašias vertybes, tai man yra labai artima ir svarbu. Galų gale, jeigu Lietuvos šaulių sąjunga bus įgalinta veikti atėjus blogai dienai, tai mes vis tiek turėsime, būdami bendruomenėje, daugiau žinių ir supratimo, kaip nepasimesti.
– Ką moterys daro Lietuvos šaulių sąjungoje?
– Tą patį, ką ir vyrai. Jos šaudo, orientuojasi, daro įvairias pilietines iniciatyvas. Asmeniškai man, dalis su ginklais nėra artima, todėl labiau linkstu į pilietinio ugdymo kampą. Ilgą laiką dvejojau stoti į tą sąjungą dėl to, kad man nepatinka, ką savimi komunikuoja ginklai. Suprantu, kad tai yra reikalinga priemonė blogiausiam atvejui ir vertinu tuos, kurie labai atsakingai moka ginklais naudotis.
– Ar tai kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą?
– Manau, kad taip. Prieš įstojant dvejojau, ar tikrai galiu vadovautis tomis vertybėmis, kurias Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis mums prisakęs. Viena jų – tęsėk žodį – man labai svarbus. Vis dėlto, jeigu kažkam prižadi ir nepadarai, tai netinkamas ne tik šaulio, tačiau ir bet kurio žmogaus bruožas. Kai priklausai kažkokiai organizacijai, tai atsakomybės yra dar daugiau.