Nors jau kuris laikas širdyje kirbėjo virpuliukas – pradėti naują knygą, bet vis svarstė ir abejojo: „Juk kartais priežasčių nepasitikėti savimi randi begalybę... Tačiau užklupta netikėto klausimo atsakiau, kad rašau knygas. Ir tą pačią akimirką nusprendžiau, jog naujame romane bus banglentės (juk aš jau senokai jas įsimylėjusi), neverta atidėlioti, atspirties tašką jau turiu, o rašysiu taip, kaip man labiausiai patinka – provokuojamai, jausmingai, – ir nė sekundės savimi nesuabejosiu.“
Pažadas sau buvo ištesėtas – ką tik knygynų lentynose nugulė romanas „Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus“. Jame trys iš pirmo žvilgsnio labai skirtingos moterys atranda draugystę, vasaros nuotykių jaudulį ir, svarbiausia, laisvę būti savimi. „Jei širdyje jauti meilę – tu turi viską!“ – teigia autorė. Tai – jau penktoji Anželikos knyga: neliko nepastebėtas pirmasis jos erotinis romanas „Nukarūnuoti karaliai“, ji yra populiarumo sulaukusio „Slapto sulieknėjusios merginos dienoraščio“ bendraautorė, o mados tinklaraščiui „Fmag“ rašyti pasakojimai sudėti į dvi knygas – „Netobula moteris“ ir „Moteris. Tu mano mūza“.
– Rašyti pradėjote, nes...
– Galbūt nuskambės neoriginaliai, bet nuo mažų dienų svajojau parašyti knygą. Dar vaikystėje įsimylėjau knygas, o pirmoji, palikusi ryškų įspūdį, – Farley Mowato „Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi“. Ilgai ją mėgdžiojau, namuose rašydavau ir piešdavau knygeles apie savo gyvūnus. Kai gimtosios Klaipėdos laikraštyje buvo paskelbtas vaikų rašinio apie augintinius konkursas, jau buvau gerokai įgudusi, tad paskubomis sukūriau pasakojimą apie katę Bagirą ir mūsų šunį Fėją.
Prisimenu, kaip didžiavausi, kai rašinys buvo išspausdintas, atsinešiau laikraštį į lietuvių kalbos pamoką. Ir toliau siunčiau eilėraščius į dienraštį, buvo smagu ne tik pamatyti juos išspausdintus, bet ir gauti užmokestį.
Neabejoju, artimi draugai patvirtintų, kad manęs visai nerašančios niekada net nematė. Jei kas paklausdavo, apie ką svajoju, visuomet atsakymas būdavo vienas – parašyti knygą. Dirbau administratore, studijavau universitete, laisvalaikiu mėgau sportuoti, keliauti. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir normali mergina.
Kai pasimatymo metu vaikinas paklausdavo apie svajones, turbūt turėdavau atsakyti, kad norėčiau sukurti sėkmingą verslą, užsidirbti milijoną, ištekėti ar nukeliauti į pasaulio kraštą, tačiau šiuos atsakymus prisimindavau tik tada, kai pasakydavau, jog noriu parašyti knygą. Dabar pagalvoju, kad kam nors galėjau pasirodyti kaip nukritusi iš mėnulio.
– Išvažiavote į Didžiąją Britaniją tik vasaros atostogų, vėliau vis grįždavote užsidirbti studijoms, bet čia likote gyventi. Kaip taip susiklostė?
– Iš pradžių nuvykau tik vienai vasarai – su mama dirbome mažame turistiniame miestelyje Anglijoje, norėjau patobulinti anglų kalbos žinias ir užsidirbti studijoms. Prieš grįždama į Lietuvą netikėtai nutariau aplankyti savo vaikystės draugę Jurgą, gyvenančią Liverpulyje. Savaitgalis prabėgo taip smagiai, kad po rudens sesijos išėjau akademinių atostogų, nuskridau pas ją ir įsidarbinau spaustuvėje. Kai pirmą sykį šaltą žiemos dieną atsidūriau atvirame uosto sandėlyje, pamaniau, jog tai agentūros, atsiuntusios mane čia dirbti, pokštas. Atsistojau ant palečių viršūnės ir paprašiau mane besišypsančią nufotografuoti. Po savaitės šypsenos nebeliko nė žymės, o aš iki šiol dėkoju savo angelui sargui, kad tais ankstyvais, žvarbiais rytais pakeliui į uostą nieko neatsitiko, nes į darbą eidavau per vieną pavojingiausių Liverpulio rajonų.
Tai buvo sunkiausias, bet kartu ir linksmiausias laikotarpis. Niekada nebuvau susidūrusi su tokiu dideliu fiziniu krūviu ir neviltimi, kad dirbu, kaip tada maniau, mane žeminantį darbą. Tačiau buvo linksma, nes su drauge net beprasmiškiausią situaciją paversdavome juoko burbulu. Dabar suprantu, jog tada gavau pačią tikriausią pamoką, kaip tapti dar atkaklesnei ir kantresnei, išmokau jausti pagarbą bet kokiai profesijai, užuot įsivaizdavusi, kad baigus universitetą man atsivers tik blizgančios modernių biurų durys.
Vėliau Anglijoje teko atlikti įvairiausius darbus, atostogas imdavau tam, kad grįžčiau į sesijas Mykolo Romerio universitete. Magistro darbą parašiau pasinaudojusi viešbučio, kuriame dirbau barmene ir padavėja, darnaus vystymo ir socialinės atsakomybės programa, ją pateikiau kaip pavyzdį, kurio principus galėtų taikyti Lietuvoje veikiančios bendrovės.
Manęs laukė praktika Londone, po jos ketinau su svaria rekomendacija ieškoti darbo Vilniuje. Paskutinį vakarą Liverpulyje bičiulė pakvietė į dvigubą pasimatymą – jos draugas atsivedė savo draugą. Pažintis buvo lemtinga: po praktikos Londone grįžau į Liverpulį – miestą, į kurį visiems kartojau niekada negrįšianti. Pamaniau, jei santykiai nesiklostys, prarasiu tik porą mėnesių... Tačiau nuojauta neapgavo – jau prabėgo septyneri metai, kaip su Christopheriu esame kartu. Drauge su mumis visą šį laiką – ir Jorkšyro terjerė Poppy, kurią nusipirkome vos įsikūrę Liverpulyje. Prieš keletą metų iš šio didmiesčio išsikraustėme į pirmuosius savo namus užmiestyje arčiau Česterio, už poros mėnesių čia gimė sūnus Harrisonas Rokas.
Šiuo metu esu mama. Prieš vaiko gimimą dirbau didelėje įmonėje, buvau atsakinga už atlyginimų ataskaitas ir įdarbinimo formalumus. Netrukus Harrisonui Rokui sukaks treji, tada vėl galėsiu išbandyti save ir pasiryžti naujo darbo paieškoms. Net neabejoju, kad lengva nebus, bet juk nesu pirma mama, grįžtanti po pertraukos, ir nesame pirma šeima, kuri vaiką augina be senelių ar kitų artimųjų pagalbos.
– Kaip subrendo impulsas pagaliau įgyvendinti vaikystės svajonę parašyti knygą?
– Kol grįžusi į Liverpulį dairiausi darbo, atsirado laiko prisėsti prie seno savo rankraščio. Pamenu, buvo parašyta gal keturiasdešimt puslapių. Pradžioje ištryniau didžiąją dalį teksto, liko vienuolika pirmųjų puslapių ir pradėjau iš naujo.
Tuo metu didžiausią įspūdį man buvo palikęs Mike’o Gayle’o romanas „Mano svajonių mergina“ (jį gimtadienio proga padovanojo draugė, kuri pakvietė į dvigubą pasimatymą), labai patiko Valérie Tasso knyga „Nimfomanės užrašai“ (pačiupau paskutinę oro uoste prieš skrydį). Susimąsčiau, kad Lietuvoje knygynuose visada išsirinkdavau ką nors rimtesnio, kritikų rekomenduoto, tačiau niekada neaptikau lietuvių autoriaus, kuris rašytų paprastai ir lengvai, ką galėčiau skaityti per pietų pertrauką, autobuse, lėktuve, kad skaitant netrukdytų nei šurmuliuojantys aplinkiniai, nei miesto triukšmas. Juk kartais po intensyvios dienos ir lėkimo visiems norisi tik vieno – kad tą akimirką, kai bus atversta knyga, išsijungtų kasdienės įtampos mygtukas...
– Taip jau sutapo, kad jūsų debiutinis erotinis romanas „Nukarūnuoti karaliai“ pasirodė prieš penkerius metus, kai visą pasaulį, o ir Lietuvą, įtraukė E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“...
– Rašydama pirmą romaną stengiausi nieko neskaityti, kad netrukdytų, tad apie „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ sužinojau tik tada, kai rankraštį jau buvau baigusi. Mano draugas užsiminė apie romaną, kuriuo žavėjosi jo kolegės. Iš smalsumo jį nusipirkau, pradėjau skaityti ir nebaigiau, nes daug ką galėjau atspėti. Prieš išsiųsdama rankraštį leidėjams nesuklydau, kad būsiu lyginama su šia autore, – buvau pristatoma kaip pirmoji tokio žanro autorė lietuvė. Nors kas skaitė „Nukarūnuotus karalius“, turbūt pastebėjo, jog panašumų tarp šių knygų būtų sunku rasti, nebent tik tai, kad abiejose yra nemažai erotikos.
– Nesibaiminote, kaip bus priimtos atviros scenos?
– Erotiškos knygos scenos tikrai nėra provokuojančios ar šokiruojančios. Jei panaršytumėte po kokio populiaraus portalo komentarus, pamatytumėte, kad jų turinys daug nešvankesnis nei visos kartu sudėtos erotiškų knygų scenos.
– Kažkada teko skaityti vieno rašytojo prisipažinimą, kad gali tikėtis meilės romano sėkmės, jei pavyksta erotinė scena...
– Nesu tuo visiškai tikra... Bet jei erotinė scena įkvėpė aistringam vakarui su mylimuoju, romanas ne tik pavyko, bet ir pranoko lūkesčius.
– Sulaukusi pirmosios knygos sėkmės nebegalėjote nerašyti?
– Norėjau trumpam stabtelėti, bet gavau Modestos Žukauskaitės laišką, ji ieškojo, kas galėtų padėti parašyti sveikos gyvensenos vadovą. Kadangi ši tema man artima, pasiūliau drauge sukurti knygą, kuri ne įpareigotų, o įkvėptų moteris ryžtis pokyčiams – kartu ir parašėme „Slaptą sulieknėjusios merginos dienoraštį“. Tuo pačiu metu gavau pasiūlymą rašyti internetiniam žurnalui, jame ėmiau dalintis trumpais romantiškais laiškais skaitytojams. Vėliau iš jų atsirado dvi knygos – „Netobula moteris“ ir „Moteris. Tu mano mūza“.
– Viename interviu rašymą palyginote su sportu, nes puikių rezultatų nebus be drausmės ir pasiaukojimo. Kokio jūs laikotės ritualo?
– Stengiuosi rasti būdų išlaviruoti tarp šeimos ir rašymo. Dažniausiai knygai skiriu laiką ankstyvais rytais, kai visi dar miega, o rimčiau prisėdu vėlyvais vakarais. Visada klausausi muzikos. Kai rašiau pastarąją knygą, prieš sėsdama prie kompiuterio pasidarydavau kavos ir perskaitydavau porą Fiodoro Dostojevskio puslapių, vos po kelių minučių tapdavau žvalesnė ir būdavau pasiruošusi tęsti visiškai kitokį romaną. O rašymas vakarais tapo puikia proga trumpam atitrūkti nuo kasdienės rutinos, susitelkti ties knygos veikėjais. Visada iš anksto suplanuodavau, kiek puslapių turėčiau parašyti, kad rankraštis neįstrigtų ir judėtų pirmyn. Knygos rašymas buvo savotiška pertraukėlė tik sau. Man patinka, kad kartais galiu visiškai atitrūkti nuo įprastos aplinkos, juk kasdienybėje dažniausiai viskas vyksta ne taip, kaip suplanuota, – mažiau spontaniškumo ar įvairovės, o knygoje viskas mano rankose.
– Paminėjote, jog naujoji knyga prasidėjo nuo minties, kad joje bus vietos banglentėms, – šį vandens sportą esate pamėgusi jūs, bangų svaigulį pajunta ir romano herojės.
– Ne atsitiktinumas ir tai, kad knygos pavadinimas „Mano širdis plaka tarp žemės ir dangaus“ susijęs su banglentėmis, nes tik atsistojus ant banglentės išsitrina kasdienybė ir pradedi laukti stipresnės bangos, kuri kilstelėtų tarp žemės ir dangaus. Kiekvieną sykį palikdama pajūrį jaučiu, kaip einu beveik neprisiliesdama prie smėlio, nes širdies nebeslegia nė viena įkyri, beprasmė mintis.
Tad jūra įkvėpė šią knygą. Skriedama banglente pajuntu visišką ramybę ir paprastą laimę tiesiog būti ir padėkoti už viską, ką šiandien turiu. Jei kartais jaučiate, jog jūsų kasdienybėje trūksta aistros, siūlau išbandyti banglentes ar kokį kitą pomėgį, kurį vis atidėliojate.
– Kiekvienas romano skyrius prasideda dainos žodžiais – tai užuomina, kur nuneš pasakojimas?
– Jie gali pasufleruoti įvykių reikšmę ar tapti to skyriaus melodija, juk neretai knygas skaitome ir tyliai klausomės muzikos. Kartu tai gali būti dar viena proga skaitytojui atsipalaiduoti ir prasiblaškyti, kad būtų smalsu spėlioti, kas nutiks toliau.
– Kokius meilės romanus šiuo metu graibsto anglės?
– Erotiškų meilės romanų gerbėjai graibsto naujos autorės iš Londono Chloé Esposito trilogiją „Bad“, „Mad“ ir „Dangerous“ (lietuviškai išleista pirmoji dalis pavadinimu „Klasta Sicilijoj“ – aut. past.). Nors ši rašytoja sulaukia prieštaringų vertinimų, manau, skaitytojus patraukia savitas jos knygų rašymo stilius, nenusaldinta pagrindinė herojė, visiškai neprognozuojami siužeto vingiai ir smagus humoro prieskonis. Pamenu, kai populiarumo piką pasiekusi Davido Nichollso „One day“ („Viena diena“) buvo skaitoma visur, kasdien pastebėdavau žmones su šia knyga ir negalėdavau atsistebėti, kaip tokiai daugybei galėjo patikti ši meilės istorija.
– Jūsų gyvenimo draugas yra velsietis – jis nesmalsauja, apie ką rašo mylimoji?
– Visuomet jam pasakoju, apie ką rašau, kartais ir su smulkiomis detalėmis. Juk panorus visada galima išsiversti pasitelkus „Google“ programą, o vertimas nebūtinai bus tikslus!