– Indre, kokia tavo istorija?
– Gimiau su dešinės kojos šlaunikaulio trūkumu, deformuota ir trumpa koja. Mano tėvams siūlė pjauti tą pėdą, kad tiesiog vėliau būtų galima dėti įprastą protezą, bet tėvai buvo labai jauni, jie nenorėjo dar daugiau operacijų, nenorėjo šalinti mano savitumo ir nusprendė palikti pėdą ir iš jos formuoti kelio sąnarį. 2000-aisiais man pirmai Lietuvoje amerikietis gydytojas atliko Van Ness tipo operaciją – iš dešinės kojos čiurnos sąnario buvo suformuotas kelio sąnarys, pėda apsukta 180 laipsnių kampu. Dvejų su puse metų žengiau pirmuosius žingsnius su pirmuoju protezu. Dabar geriausiai jaučiuosi šokinėdama ant vienos kojos, nes protezas dažnai pritrina žaizdas, skauda ir pavargstu, bet svarbiausia, kad galiu vaikščioti. Judėjimas išlieka gan ribotas, ypač nedraugauju su laiptais, vaikščiodama šlubčioju. Maratonų bėgti negaliu, bet pašokti mėgstu. Kadangi mano atvejis yra retas, protezų gamintojai, norėdami kuo geresnio rezultato, dažnai nepataiko ir man būna labai sunku priprasti vaikščioti. Iki pilnametystės valstybė finansuoja naujus protezus kas metus, po pilnametystės, kas tris. Norėčiau keisti ankščiau, nes nusinešioja ir tampa nebepatogūs, tada savotiškai kankinuosi. Į Lietuvą plūsta vis daugiau naujovių, kurios man dažniausiai netinka, nes koja neįprasta, bet tos, kurios tinka, kainuoja nemažus pinigus. Svajoju, kad gal kada atsiras rėmėjai, kurie padėtų man, bet esu susitaikiusi ir su dabartine situacija. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, bet aišku, kartais pavydžiu, kai užsienyje matau modernius ir stilingus protezus, pritaikytus vandeniui, bėgiojimui, aukštakulniams, o aš turiu vieną, skirtą visiems nuotykiams.
– Kaip sugalvojai apie fizinę negalią pradėti kalbėti garsiai, pasitelkti tam „Instagramą“?
– Mokiausi katalikiškoje gimnazijoje, kurioje buvo 20 procentų neįgalių vaikų. Ten augdama turėjau jaustis pilnavertiškai, tačiau visada buvau pasiklydusi tarp tų neįgalių ir sveikų vaikų. Nerasdavau sau vietos, buvau tarsi per vidurį, nes mano klasiokai žinojo, kad turėjau fizinę negalią, bet tiksliai nė nežinojo, kokią. Slėpdavausi, eidavau į miestą ar mokyklą su pėdkelnėmis, ilgesnėmis suknelėmis, platesniais džinsais, nes pati labai kompleksavau. Tėvai nenorėjo nereikalingo dėmesio, patyčių, tai tiesiog slėpiausi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad noriu kažko daugiau, noriu jaustis laisvesnė, vis bandydavau – nepavykdavo, nusivildavau savimi, aplinka. O tada prieš dvejus metus internete radau merginą, kuri savo diplominiam darbui ieškojo žmogaus, kuris buvo kitoks, galbūt turėjo randų ar negalią. Parašiau jai, pasidarėme fotosesiją, o tuomet per savo 20-ąjį gimtadienį įdėjau pirmąjį įrašą „Instagrame“ apie savo fizinę negalią, viešai paskelbiau, kad tokią turiu. Prisimenu, kad kai paskelbiau tą įrašą buvau su draugėmis, parašiau jį ir išjungusi internetą tris valandas labai verkiau. Man kilo vidinis atmetimas, tarsi džiaugiausi, tačiau smegenys mane spaudė. Buvo labai sunku psichologiškai, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad ryžausi žengti svarbų žingsnį. Vėliau viskas po truputį pradėjo rutuliotis, šią vasarą pirmą kartą pasirodžiau be protezo, buvo baisu, nes koja atrodo išties neįprastai, ji apsukta ir galbūt net atrodo neestetiškai, tačiau žiūriu į tuos randus ir jie man pasakoja mano istoriją, man tampa gražu. Kuo toliau, tuo labiau pamilstu tą koją.
– Pasakojai, kad tėvai tave labai saugojo nuo piktų replikų ir patyčių, tačiau paauglystėje pradėjai pykti ant mamos. Manei, kad jei nebūtų taip saugoję, tai ir pati negalvotum, kad tai kažkoks negeras dalykas, kurį reikia slėpti?
– Mama kartais paatvirauja jaučianti kaltę, kad per daug mane slėpė, kad galbūt reikėjo rodyti atvirai. Aš manau, kad tėvai darė tai, ką jie turėjo daryti, jų niekas nemokė, jie patys buvo pasimetę ir nežinojo. Tas laikotarpis nebuvo tiek laisvas, kiek yra dabar, manau, kad būtų buvę pernelyg sunku. Net giminėje būdavo kreivų žvilgsnių, aišku, patys artimiausi žmonės mane visada labai mylėjo ir palaikė, jiems esu dėkinga. Mama mane labai palaiko, tiesiog ji visada labai jaudinasi ir nori, kad patirčiau kuo mažiau streso. Būna, kad pasipykstame, pavyzdžiui, aš jau noriu su protezu eiti į viešumą, o jis nelabai gražus, ji siūlo palaukti, gal atsiras, kas modernesnį protezą padarys, bet aš sakau, kad nėra ko laukti, nes aš lauksiu ir pralauksiu nežinia ko. Reikia eiti ir bandyti. Nors vakar ėjau į miestą su trumpa suknele ir išėjau iš namų drebėdama, pykino, buvo labai baisu, atrodė, kad visų akys į mane. Nors ir suprantu, kad negali visi į mane žiūrėti, o ir aš turbūt pati irgi žiūrėčiau, jei matyčiau kažką neįprasto.
– Vis dėlto, žingsnis po žingsnio ryžtiesi užsidėti vis trumpesnę suknelę ar pasirodyti be protezo, kas sunkiausia ryžtantis tam? Baisios tos aplinkinių reakcijos?
– Daugiausiai replikų susilaukdavau iš vaikinų, kai buvau santykiuose. Būdavo, kad sako „Ar gali nenusiimti protezo, koja atrodo labai negražiai/Kūnas atrodo ne taip įprastai, kaip pas kitas“, nes mano užpakalinė dalis irgi šiek tiek deformuota. Būdavo taip, kad jausdavausi nepilnavertė, dar ir nebuvau plona, tad visą laiką jaučiausi blogesnė už kitus. Dar kai pasižiūri „Instagrame“, kur visi tokie gražūs, nori ar nenori – tai pradeda veikti. Mano žingsneliai vyksta po truputį, aš labai noriu susidraugauti su savo šlubavimu, man tai kol kas vienas didžiausių iššūkių. Noriu vaikščioti laisvai, kad matytųsi mano koja. Norisi, kad žmonės pamatytų, kad protezai yra tokie gražūs ir modernūs. Man kol kas tokio neišeina gauti, nes jie labai brangūs. Gal su laiku atsiras kokie rėmėjai, gal susitaupysiu pati. Manau, kad visada reikia už save kovoti, jei nori kažko daugiau, ypač Lietuvoje. Tai liūdina, nes atrodo, kad užsienyje tokius žmones kaip tik labiau remia, nori jiems padėti, o Lietuvoje atrodo, kad nelabai nori padėti. Kiek turiu pažįstamų žmonių su negalia – jie sėdi tyliai ir galbūt bando kompensuoti viską savo protu, bet apie savo fizines problemas nešneka. Kartais ir pati galvoju, kad nesu tik neįgalus žmogus, esu įdomi ir kitais dalykais, tačiau vis tiek manau, kad tai yra mano dovana, kurią turiu iškelti kuo labiau.
– Teko girdėti, jog kai kuriuos labai erzina, kai su jais elgiasi tarsi kaip su itin trapiais, visko klausinėja, kitus atvirkščiai – nervina, jei bendraujama it niekur nieko, tarsi apsimestinai nepastebint negalios. Kaip yra tau?
– Norėčiau, kad žmonės elgtųsi su manimi natūraliai, nebijotų manęs klausti. Tai yra mano dalis, man apie tai kalbėti įdomu ir tai turbūt yra ta tema, kuria aš ir galiu daugiausiai pakalbėti. O susiduriant su naujais žmonėmis, jie labai bijo. Suprantu, kad jiems nejauku, nes jie nežino, kaip kalbėti apie tai, bet visada pasakau, kad jei kam įdomu – galiu laisvai kalbėti. Manau, kad reikalinga apie tai kalbėti. Visada nenorėjau, kad žmonės manęs gailėtų, man tai blogiausia, ko galiu sulaukti iš žmogaus, nes tada jaučiuosi silpna. Tokia jaustis nenoriu, mane tada apima pyktis, nes noriu jaustis stipria. Pastebėdavau, kad žmonės elgiasi su manim labai atsargiai, prisibijodavo, tada jausdavausi atstumta, tad man buvo labai sunku eiti vienai ten, kur yra daug žmonių. Eidama gatve skambindavau mamai, kad tik nebūčiau viena. Jei būdavau viena, man atrodė, kad į mane žiūri, piktai žiūrėdavau atgal, o tada manęs klausdavo, kodėl esu tokia rimta, ar negaliu atsipalaiduoti? Aš noriu, kad žmonės neišskirtų manęs, manau, kad aš ir pati jau ir pagailiu, ir apverkiu save, ir visko ten būna (juokiasi).
– Trūksta lygiaverčio bendravimo?
– Taip. Aš ir pati turiu daug kompleksų. Kai eidavau pas psichologę, sakydavau, kad visi mane stebi, kalba apie mane. O ji sako: „Indre, pagalvok logiškai, juk negali visi žiūrėti, bent vienas žmogus į tave nežiūrės. Tada žiūrėk į tą žmogų“. Būna su draugėmis pašneku, kai jos sako: „pažiūrėk priaugau kelis kilogramus ar ant kojos matosi celiulitas“, bet raminu jas, kad visi žmonės turi kompleksų ir dėl kažko išgyvena, tai visiškai normalu ir nereikia to dalyko išpūsti, kad tai yra kažkas nenormalaus. Visi esame žmonės ir visi tai išgyvename. Anksčiau labai pykau ant visų, kad tokia esu, galvodavau, kodėl man taip, kodėl ne kitam? Maniau, kad tai labai didelis mano minusas ir galvodavau, kaip būtų, jei turėčiau abi sveikas kojas. Sapnuodavau, kaip po žolę braidau abejomis kojomis, o atsibudusi vienos nerasdavau. Tada pati labai blogai jausdavausi, o dabar stengiuosi apie tai negalvoti, manau, kad tai mano ypatingas dalykas.
– Minėjai socialinių tinklų įtaką, tad nė nekalbant apie fizinę negalią, ar sunku jaunai merginai bandyti atitikti visus tuos grožio standartus?
– Paauglystėje turėjau problemų su veido oda, nebuvau gražuolė, turėjau nelygius dantis ir labai kompleksavau, vengdavau kamerų, ištryniau beveik visas nuotraukas iš to meto, nes tiesiog negalėjau į save žiūrėti. Dabar kartais būna liūdna, nes per daug skubotai tai padariau, bet buvau savyje pasimetusi paauglė. Aš niekada nebuvau aukšta grakšti mergina, visada buvau žemesnė ir putlesnė. Kompleksavau, laikiausi įvairių dietų, rengdavausi laisvais rūbais, nes atrodė, kad pilvas iššoks ar kažkas pasimatys. O dabar tampu laisvesnė, galbūt dar ir dėl to, kad mano geriausia draugė – plius dydžio modelis, mano mama irgi nėra labai kūdutė. Moterys labai išlaisvėjo, pazvyzdžiui, deda nuotraukas, kaip atrodo realybėje, ir kaip „Instagrame“. Tai irgi labai padeda išlaisvėti ir man kuo toliau, tuo labiau į savo strijas ar pilvą žiūrint gražu tampa. Svarbiausia, kad esu sveika ir kad visų tų savo vadinamų trūkumų nesureikšminu. Aišku, būna tokių dienų, kai atsistoji prieš veidrodį ir negali žiūrėti. Čia man irgi labai padėjo psichologė, nes kai atėjau pas ją buvau po labai toksiškų santykių ir mano savivertė buvo labai nukritusi, negalėjau apie save pasakyti nė vieno gražaus žodžio. Eidama pas ją radau labai daug vidinių problemų su kuriomis tvarkiausi ir ji vėliau man pasakė, kad matosi, jog aš pražydau, žingsnis po žingsnio atsigavau. Dabar labai mėgstu žiūrėti į veidrodį, kas rytą einu pažiūrėti, kaip šiandien atrodau. Turiu tokį pratimą, jei pradedu save engti, nueinu prieš veidrodį ir paliečiu tą vietą, kuri man patinka ir pasakau, kodėl patinka. Pradžioje būna labai sunku, nes būna labai mažai dalykų, kurie patinka, bet kuo daugiau vardini ir žiūri į save, tuo daugiau jų atsiranda. Dabar iš esmės aš sau tikrai labai patinku ir jaučiuosi graži.
– Pasakojai, kad augdama neturėjai tą patį išgyvenančių merginų pavyzdžių, o kartais laikraščiuose perskaitydavai, kad visgi yra fizinę negalią turinčių moterų ir „jos net šeimą turi“. Augai manydama, kad šeimos sukurti tau tarsi nepriklauso?
– Taip, visada maniau, kad kaip gali kažkoks vaikinas žiūrėti į mane, kai aplink yra tiek daug gražių ir sveikų moterų? O aš turiu ir psichologinių problemų, ir fizinę negalią. Visada jaučiausi taip, tarsi kam į mane žiūrėti, jei yra kitų? Aišku, aš pati suvokiu, kad ne kiekvienam vaikinui gautųsi su manimi sukurti santykius. Man dažnai sakydavo, kad esu tiesiog per stipri turėtiems vaikinams, tad jie tiesiog jaučiasi silpnesni už mane, nelabai žino, kaip su manimi bendrauti. Buvau jiems per daug subrendusi. Ir savo draugų rate nesu tokia, kuri labai mėgtų nuotykius, esu ramesnė, apžiūriu ir vertinu viską, mėgstu gilius pokalbius. Kartais ir dabar pagalvoju, o jei nepavyks sukurti santykių? Labai noriu šeimos ir vaikų, nes augau didelėje mylinčioje šeimoje, pas mus visada dešimt žmonių susirenka, tad kartais baisu, kad liksiu viena. Paauglystėje visada labai slėpdavau savo negalią, tik ilgiau pabendravusi tai pasakydavau, bet pristatydavau tai kaip didžiulį trūkumą, savo gėdą. Vėliau buvo laikotarpis, kai specialiai sakydavau, nes labai tikrindavau vaikinus, o dabar kai taip laisvai šneku ir net nėra ko slėpti, tai atrodo, kad tų vaikinų tikrai yra ir gaunu daug dėmesio. Draugės sako, kad su fizine negalia gaunu daugiau dėmesio nei jos, kas būtų jei negalios nebūtų? (juokiasi). Iš tiesų tai geras dalykas, nes tikrai daug blogų žmonių atkrenta, kurie nori tik pasinaudoti. Dėl to labai džiaugiuosi, nes jaunystėje neteko patirti didžiulių širdies sudaužymų.
– Minėjai, kad vis dėlto teko išgyventi toksiškus santykius?
– Paskutiniai santykiai mane labai palaužė, stipriai išgyvenau, kaip tik išsiskyriau per Kūčias ir buvo labai sunku. Man draugė tuomet pasakė, kad atsigausiu ir aš supratau kad kiekvieni santykiai, kurie baigiasi, padaro mane dar stipresne, nes kažko pasimokau ir kartais norisi ir tam žmogui įrodyti, ir svarbiausia sau pačiai, kad galiu daugiau. Vėliau būna labai gera, kai matai kaip atsigauni po visko ir gali savimi pasidžiaugti, kad nebeverki, o darai dalykus dėl savęs. Man tai būna didžiulis spyris į užpakalį.
– Rašei, kad tavo požiūris į moterį labai keitėsi, koks jis yra dabar?
– Mano močiutė paauglystėje viena iš Moldavijos atvyko į Lietuvą, ji visada labai puoselėjo šeimos židinį. Iš jos daug ko išmokau, ji gyveno dėl savo šeimos ir man tai visada buvo labai gražu. Pas ją visada galėjau ateiti pasiguosti, ji buvo labai graži savo natūralumu. Man tai moteryje labai patinka, manau, kad moteris yra graži ne savo makiažu ar drabužiais, o savo darbais ir moteriškumu, nuoširdumu, kad galima būtų prie jos visada prisiglausti. Man patinka, kai moteris aktyviai reiškiasi, aš pati tai gan daug darau, bet tuo pačiu norisi ir švelnumo, estetikos. Mano močiutė ir mano mama – man didžiausias pavyzdys. Neseniai pažįstama fotografė man atsiuntė vienos užsienietės nuotraukas, jai yra neišsivysčiusi koja ir ranka, o ji tokia graži, žiūriu į ją – tokia spindinti. Norisi daugiau tokių pamatyti. Manau, kad „Instagrame“ yra per daug netikrumo, norisi, kad moterys rodytų daugiau savęs ir savo istorijų, o ne visų tų reklamų. Tai įkvepia pačiai daryti ir nesustoti savo gyvenime.
– O ką nori veikti gyvenime? Kokie tavo tikslai?
– Baigiau kosmetologijos studijas, bet manęs tai nelabai traukia. Norėčiau kurti, man labai patinka rašyti eiles, būna, kad sėdžiu ir prasideda minčių lietus, kai norisi rašyti ir rašyti. Dar domina drabužių dizainas, kūryba. Dabar esu savęs paieškose. Pašneku ir su savo draugais, kad visi pasimetę, nes galimybių labai daug, bet lengva jose save pamesti. Reikia susidėlioti prioritetus, tad juos dabar ir dėlioju.