Kodėl renkamės nematyti?
Musteikos kaimo bitininko–drevininko, vieno iš nedaugelio Lietuvoje likusių klumpdirbių, paskutinio Lietuvos rimoriaus, kuris siuva senovinius pakinktus, ir daugelį kitų išskirtinių istorijų tiek vaizdu, tiek ir raštu papasakojusi G. Bakūnaitė sako, kad Lietuvoje jos kuriamo žanro pavadinimo kol kas nėra. Angliškai šis žanras vadinasi „storytelling“, tačiau kalbininkai kol kas nėra vieningai sutarę, kaip tai reikėtų vadinti lietuviškai. Juokdamasi žurnalistė save vadina pasakore ir sako, jog už šią savo žurnalistinio kelio kryptį yra dėkinga šviesaus atminimo dėstytojui Aurelijui Katkevičiui.
Kalbėdama apie jautrių ir išskirtinių žmonių istorijų pasakojimą G. Bakūnaitė pastebi, kad sunkiausia pažvelgti už savo socialinio burbulo. „Kartais tikrai pasirenkame atsiriboti, užsimerkti. Vadovaujamės logika – ko nematau, nežinau, dėl to širdies neskauda. Susikuriame tam tikrus savo burbulus, kuriuose viskas švaru, gražu, ramu ir gera. Pavyzdžiui, man kartais atrodo, kad žmonės vengia savižudybių, gyvenimo su įvairiomis negaliomis, sunkiomis ligomis sergančių vaikų temų. Lyg tai būtų kažkieno kito, toli esanti, ne mūsų problema.
Tai kiekvieno pasirinkimas. Tik reikėtų atsiminti, kad jeigu pasirinkau nematyti, nereiškia, kad to nėra. Man patinka suprasti, kokioje aplinkoje aš gyvenu, kad pasaulis nesibaigia ties mano namų slenksčiu, feisbuko siena ar miesto riba“, – svarstė pašnekovė bei pridūrė, kad dirbant žurnalistinį darbą nelieka galimybės nematyti nepatogių, žiaurių ar liūdnų dalykų.
Net ir girdėdama apie itin skausmingus savo išgyvenimus pasakojančius žmones Gintarė sakosi niekada neatsiribojanti. Kiekvieną istoriją ji išklauso ir, kaip pati sako, įsileidžia į save. Vis dėlto kai kurios net ir prieš eilę metų jos aprašytos istorijos iki šiol nepalieka ramybėje.
„Būna tokių situacijų, kai dar kurį laiką gyveni su žmonių istorijomis, jų bėdomis. Labai gerai pamenu pokalbį su avarijoje dešimtmetės dukters netekusiais tėvais. Jie ilgai kovojo teismuose, nes mama buvo pasiųsta į kaltinamųjų suolą. Baisi situacija ir nepaprasto šiltumo žmonės. Ir dabar kartas nuo karto apie juos pagalvoju, paseku, kaip jiems sekasi.
Žinoma, pradžioje būdavo visko, kartais per stipriai įsitraukdavau, ilgą laiką nešiodavausi tą informaciją su savimi. Vienintelis kelias to išvengti – laikas sau, bandymas išsiaiškinti, o kas aš esu, ką aš darau, kodėl darau ir kur yra ta riba, ties kuria prasideda kitų žmonių gyvenimas. Prisiliesti prie savo straipsnių herojų kasdienybės ir į ją įsitraukti, parsivežti namo, lyg tai būtų mano – du skirtingi dalykai. Man atrodo, kad antrasis kelias neturėtų būti žurnalisto kelias, kad ir apie kokią jautrią istoriją bekalbėtume – būtina išlaikyti kritišką požiūrį gaunamai informacijai, suvokti, kad situaciją matai tik vieno žmogaus akimis“, – sakė ji.
Viešumo baimė
„Delfi“ projekto „Išlikę“ kūrėja įsitikinusi, kad žurnalisto darbas yra išklausyti žmogų ir perteikti jo istoriją, emocijas bei išgyvenimus taip, kad yra, neįvedant korekcijų ir nebandant įsikišti. Vis dėlto pasitaiko ir atvejų kai žurnalistės skaitytojai paskambina ir nori papasakoti jiems nutikusią istoriją, pasidalinti, tačiau po pokalbio paaiškėja, kad svarbiausia tam žmogui buvo išsipasakoti.
„Man atrodo, kad žmonės pasakoja tai, ką labai nori papasakoti, tik vėliau kartais išsigąsta viešumo. Galbūt ne visada įsivaizduoja, kokią didelę auditoriją jų pasakojimas pasieks, kai bus išpublikuotas „Delfi“. Gal ne visada įvertina, kad gali būti įvairių, nebūtinai teigiamų reakcijų.
Žmogui, kuris dalijasi savo asmenine patirtimi, asmenine informacija stengiuosi nepakenkti. Daug saugiklių turime reglamentuotų įstatymais. Bet jei žmogus kažką pasako įrašui, nemėginu ir nenoriu jo cenzūruoti. Svarbiausios ir įdomiausios pokalbio vietos visada patenka į mano tekstus ar vaizdo siužetus“, – apie savo darbo specifiką kalbėjo „Delfi“ žurnalistė.
Širdį veriantys išgyvenimai
Pašnekovė pasakojo iki šiol negalinti pamiršti ir kito savo projekto „Karys be uniformos“ herojaus, atsargos kario Algimanto. Jis tarnavo spec. pajėgose ir vienos tarptautinės misijos metu susprogus automobiliui buvo stipriai sužalotas, neteko kojos. Vyrui prireikė daug laiko atsigauti, atsistatyti, sutvirtėti, bet pasiduoti jam neleido bendražygiai. Dabar jis plaukioja, laipioja alpinistine sienele.
„Tokios istorijos man yra įrodymas, kad žmogus yra labai stiprus sutvėrimas ir nė pats nežino, kur yra jo galimybių ribos. Tai įkvepia ir leidžia įvertinti tai, ką kasdienybėje pamirštame. Mums kartais atrodo, kad kojos, rankos, sveikata yra duotybė, savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra, tuo reikia džiaugtis.
Dar viena tokių istorijų buvo apie vyrą, gyvenantį oro uoste. Jis pats parašė mums laišką. Sutarėme susitikti Vilniaus oro uoste. Visiškai nežinojau, ką rasiu, ar tai bus istorija, kurią publikuosime. Galbūt žmogus susigalvojo, gal juokauja, galėjo būti visaip. Bet iš tiesų jis ten nakvodavo. Tąkart išlindo visa puokštė sisteminių problemų – pasirodo, kad mano pašnekovas buvo dalinai darbingas dėl psichikos negalios. Darbdaviai tokius žmones priima nenoriai, o ir patiems jiems sunku integruotis, kartais kelia nepagrįstus reikalavimus, turi labai didelius lūkesčius“, – ne vieną išskirtinę istoriją prisiminė G. Bakūnaitė.
Ji nuogąstauja, kad neretai pradėjus narplioti tarsi paraštėse likusio žmogaus gyvenimo istoriją paaiškėja sistemos klaidos, žmonių abejingumo kaina. Pastaruoju atveju jos rašinio herojus turėdavo pragyventi vos už 83 eurus ir buvo likęs be jokios pagalbos. Po „Delfi“ publikacijos Irmantui buvo pasiūlytas darbas. Gintarė džiaugiasi, jog ši ir kitos jos istorijos atkreipia dėmesį bei pasakoja apie išgyvenimus tų, kurie neretai būna neišgirsti.
Daugiau išskirtinių „Išlikę“ pasakojimų galite pamatyti čia.