– Kokios buvo jūsų pirmosios mintys ir veiksmai vasario 24-osios rytą?
– Dvi savaites iki tos dienos jutau, kad kažkas artinasi. Prisimenu savo nerimastingas mintis tomis dienomis. Dar prieš prasidedant karui, šia tema diskutavome su Oleksijumi ir pažįstamais. Negalėjau tuo patikėti iki pat pabaigos. Vasario 23 dieną aptarėme, ką darysime ir sutarėme, kad pirmiausia liksime Kijeve, nes čia Oleksijus turės galimybę mus apsaugoti.
Tada pirmą kartą gyvenime patyriau tokią neįtikėtiną baimę. Visų pirma bijojau dėl savo sūnaus. Tokiomis akimirkomis visos mamos galvoja tik apie tai, kaip apsaugoti savo vaiką.
Pirmąsias 10 minučių buvo beprotiška – kai nežinai, ką daryti. Apėmė panika, o vyras pasakė: „Mane iškvietė į kabinetą“. Keista, bet buvau nusiteikusi gana optimistiškai ir pietums nuėjau virti sūnui sriubos, o paskui planavau vestis jį į baseiną. Tai buvo labai „optimistiškas“ scenarijus.
Laimei, sūnus užmigo invazijos pradžioje, kai buvo labai garsūs sprogimai. Ryte perspėjau, kad neišsigąstų, jei išgirstų sprogimą, ir žinotų, kad mūsų oro gynyba veikia.
Tada susirinkau reikalingiausius dokumentus ir daiktus. Oleksijus pasakė, kad neateis nakvoti. Po pietų paskambino ir pasakė, kad rusų kariai turi mūsų adresą ir tuo pasinaudos. Pasakė, kad turiu susiruošti per 10 minučių ir važiuoti į Vakarus. Spėjau apsirengti, paėmiau sūnų ir išvažiavome.
Keliaujant galutinio tikslo planai keitėsi kelis kartus. Prisimenu labai ilgas eiles prekybos centruose. Degalinėje pavyko paimti tik batoną ir krūvą ledinukų. Vaiko laimė neturėjo ribų, kai daviau jam saldainių. Jis buvo laimingas, tai mane nuramino.
Oleksijus periodiškai rašė, davė nurodymus – kur ir kaip judėti.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas nuo vasario 24 d.?
– Kaip ir kiekvienam ukrainiečiui. Dabar gyvename šalyje, kurioje vyksta plataus masto karas, ir tai yra visiškai kitoks gyvenimas nei šalyje, kurioje tvyro taika.
– Kaip jūsų sūnus reaguoja į karą?
– Sašai yra 6 metai. Paaiškinau jam, kodėl buvome priversti išeiti, kodėl ilgai nesimatome su tėčiu, kodėl jis neina į darželį, kodėl negalime daryti to, ką paprastai darydavome. Aiškinau, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir nori užimti mūsų teritorijas, pabrėždama, kad mūsų kariuomenė mus saugo. Apskritai nuo sūnaus nieko neslepiame.
– Kokių dalykų iš prieškarinio gyvenimo pasiilgstate labiausiai?
– Labiausiai pasiilgau baisių naujienų nebuvimo ir galimybės keliauti su visa šeima.
– Ką reiškia būti Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjo žmona, kai vyksta karas?
– Tiesą sakant, tai tas pats kaip apskritai būti Oleksijaus Arestovičiaus žmona. Jokia pozicija jo kaip žmogaus nekeičia, todėl nejaučiu jokio specifinio diskomforto ar atvirkščiai. Skirtumas yra tik laikas, kurį jis skiria darbui.
– Ar su vyru aptariate karinę veiklą?
– Taip, bet šių pokalbių iniciatorė esu aš.
– Nepaisant to, kad esate viena iš nedaugelio žmonių, kurie savo vyrą pažįsta geriau nei bet kas jo aplinkoje, ar per karą atradote kokių nors jo savybių, kurios buvo netikėtos net jums?
– Dar kartą įsitikinau, kad mano vyras gali atlaikyti didelį psichologinį ir fizinį stresą ir, nepaisant to, išlikti ramus ir pasitikintis savimi, veikti ryžtingai, adekvačiai situacijai. Mano saugumo jausmo raktas yra netikėtumų nebuvimas. Bet noriu pabrėžti, kad karas padidino jo empatiją. Labai didžiuojuosi, kad Oleksijus šiuo sunkiu metu skatina žmones užjausti, būti gailestingais ir priimti.
– Kaip šiuo sunkiu metu palaikote savo vyrą?
– Aš visada esu jo pusėje.
– Ar yra kokių nors tradicijų, kurių vis dar laikotės?
– Dažnai kartu žiūrime serialą „Draugai“. Ši tradicija gyvuoja nuo mūsų santykių pradžios. Jau 100 kartų peržiūrėjome visas serijas, bet kiekvieną kartą su malonumu vėl įsijungiame.
– Ar per karą pasikeitė santykiai su vyru?
– Prasidėjus plataus masto invazijai, kurį laiką nesimatėme. Buvo dienų, kai apskritai nebuvau tikra, ar dar kada nors pasimatysime, todėl dabar bet koks laikas, praleistas kartu su šeima, yra pripildytas suvokimo apie jo vertę.
– Ar jūsų santykiuose šiuo metu yra vietos romantikai?
– Tam tikri ritualai yra svarbūs mūsų asmeniniame gyvenime. Nepaisant karo, stengiamės rasti laiko vieni kitiems. Galime susitikti gražioje vietoje ir kartu papietauti. Romantikos yra visame kame – nuo apsikabinimų iki nuoširdžių pokalbių.
– Kaip kovojate su nerimu, apatija ir atidėto gyvenimo sindromu? Kas jums neleidžia palūžti?
– Nesu tas žmogus, kuris netenka sveiko proto, pasiduoda apatijai ar palūžta. Tai visai ne mano prigimtis. Atvirkščiai, sunkiais laikais susikaupiu ir veikiu labai gerai. Aš, kaip ir bet kuris žmogus, turiu patirties, be to, puikiai išmanau psichologiją ir moku greitai susitvarkyti.
– Ką pakeisite savo gyvenime po karo?
– Prieš karą laikiausi gana kategoriškos nuomonės apie tinkamą mitybą. Karas juos ištaisė. Pirmomis dienomis džiaugdavausi, kad turiu bent kuo pamaitinti vaiką. Tada, neturėdamas įprastų produktų ir padorių sąlygų gaminti, supratau, kad turiu dvi išeitis – išlaikyti arba nuleisti kartelę ir mėgautis tuo, ką turiu. Pasirinkau antrą variantą. Žinoma, aš vis dar laikausi sveikos mitybos, bet maistas nebėra mano griežtos kontrolės sritis.
– Kokią matote Ukrainos ateitį?
– Aš matau Ukrainą kaip laisvą, stiprią ir savarankišką valstybę. Šalį kuria joje gyvenantys žmonės, o aš be galo tikiu ukrainiečiais. Yra toks posakis: „Valia ar mirtis“. Ukrainiečiai renkasi laisvę ir yra pasirengę už ją sumokėti savo gyvybėmis. Priešas aukoja gyvybę už netikrą idėją, tačiau nė viena ukrainiečio mirtis nenueina veltui – tai kaina už laimingą ir laisvą ateitį ateinančioms kartoms, kurios gyvens šioje teritorijoje. Šios akistatos rezultatas bus bene geriausia dovana mūsų vaikams, kurie paveldės didelės pergalės istoriją ir drąsą.
– Jūsų vyras šiandien yra vienas populiariausių žiniasklaidos veikėjų. Dėl reguliarių transliacijų „YouTube“ jam skiriama daug dėmesio, įskaitant moterų auditoriją. Ar jums sunku prisitaikyti prie tokio vyro populiarumo? Kaip reaguojate į padidėjusį plačiųjų masių dėmesį?
– Vyro populiarumas organiškai įsiliejo į mūsų kasdienybę nuo tada, kai susipažinome. Visiškai sąmoningai nusprendžiau savo gyvenimą sieti būtent su tokiu žmogumi, tad adaptacijos procesas jau seniai praėjo. O tai, kad daug dėmesio jam skiria moteriška ir, mano nuomone, ne mažiau ir vyriškoji publika, mane džiugina. Kuo daugiau žmonių jausis pasitikintys ir informuoti, tuo geriau.
– Ar galvojote apie žengimą į viešąją erdvę ir tapti žiniasklaidos asmenybe?
– Prieš įeidami į viešąją erdvę, reikia savęs paklausti: „O kam?“ Kai žinosiu atsakymą į šį klausimą arba iškils poreikis, galbūt.