Apie patirtus nuotykius, gyvenimą pakeitusią meilę ir netikėtai pradėtą naują karjerą Živilė papasakojo „Delfi Moterims“.
– Živile, trumpai papasakokite apie save. Kaip atsidūrėte Amerikoje? Kuo iki tol užsiėmėte gyvendama Lietuvoje?
– Esu gimusi ir augusi Lietuvoje, Kaune, tačiau vėliau persikėliau į Vilnių. Kai 2008 metais prasidėjo krizė, sostinėje dirbau su komerciniu nekilnojamuoju turtu (NT). Darbas be galo patiko, man gerai sekėsi ir emigruoti tikrai neturėjau jokių planų. Tačiau bankams pradėjus bankrutuoti, ateitis atrodė niūriai ir naujų sandorių nebenusimatė. Be to, Lietuvoje man visuomet buvo sunkoka ištverti žiemą, tad nusprendžiau trims mėnesiams skristi į Majamį. Ten jau buvau buvusi, žinojau, kad nebus problemų su kalba. Apsigyvenau netoli vandenyno ir galvojau, kad taip šiltai praleidusi žiemą grįšiu į Lietuvą, bet planai labai netikėtai pasikeitė.
– Planus pakeitė pažintis su būsimu vyru? Papasakokite, kaip judu susitikote.
– Taip, Majamyje sutikau savo būsimą vyrą Keną, ir viskas pasikeitė. Tuo metu jis lankėsi pas draugą Floridoje ir svečiavosi Majamyje, Saut Biče (South Beach), kur tuo metu gyvenau aš, ir mes susitikome. Galiu pasakyti, kad iš karto buvau apžavėta – jis buvo be galo įdomus, daug keliavęs, sportiškas, labai lengvai mezgėsi pokalbis – žodžiu, viskas, ką įsivaizdavau, kad turėtų turėti „mano idealus vyras“, jis ir turėjo.
Po poros savaičių jau skridau jo aplankyti į Kaliforniją, San Diegą, kur jis gyveno. Na, ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo įsivaizduoti, kaip galėčiau grįžti atgal į Lietuvą ir gyventi be jo. Taigi nuo 2010 m. įsikūriau San Diege ir ėmiau gyventi „Kalifornijos svajonių gyvenimą“.
– Papasakokite iš pirmų lūpų, ką tiksliai reiškia tas „Kalifornijos svajonių gyvenimas“? Turėjote viską, apie ką galima tik pasvajoti prisižiūrėjus holivudiškų filmų?
– Šis terminas, žinoma, yra subjektyvus ir viskas tikrai ne kaip Holivudo filmuose. Filmai ir yra apie įsivaizduojamus arba išskirtinius žmones, o aš labiau kalbu apie tą žemišką amerikiečių dažnai ilgesingai užsimenamą „California living/ California dreaming“.
Kai persikrausčiau į Kaliforniją ir pradinė euforija nuslūgo, tapo nelengva – Majamyje buvo labai paprasta ir lengva susirasti draugų, o štai Kalifornijoje jaučiau, kad žmonės laikosi atstumo ir be galo saugo savo privatumą. Pavyzdžiui, kaimynai sveikinasi plačiomis šypsenomis, standartiniu klausimu „How are you?“ (liet. Kaip sekasi?) ir tuo viskas baigiasi. Jie užsidaro už savo aukštų tvorų, kurios čia stovi tikrai ne dėl saugumo.
Be to, kad buvo nelengva rasti draugų, buvo sunku ir su darbu – iš dalies dėl to, kad aš buvau ne vietinė ir kartais susilaukdavau pastabų, jog esu imigrantė, „kažkieno žmona iš Rytų Europos“. Man, nepriklausomai ir siekiančiai karjeros, tai buvo skaudu. Po poros metų nusprendžiau palikti vis dar labai prastą NT rinką ir grįžti į korporatyvinį darbą. Pradėjau nelengvai, bet radau ypač gerą darbą – vienoje didžiausių JAV korporacijų verslo vystymo srityje. Juokinga, nes labai greitai net ir tie, kurie su manimi elgėsi kaip su „imigrante iš Rytų Europos, čia atvykusia ištekėti“, staiga panoro tapti draugais. Tik man tokių „draugų“ nereikia, tuo labiau kai yra tikrų draugų, kurie su mumis buvo nuo seniau.
Tai ir buvo mano „Kalifornijos svajonių gyvenimas“ – gyvenau ten, kur 350 dienų per metus šviečia saulė, šalia paplūdimiai ir vandenynas, geri draugai, gražūs namai, skanus maistas ir daug kelionių po visą pasaulį.
– Kaip nutiko, kad netrukus metėte ir šį darbą ir pradėjote naują – koučerės karjerą? Kai kalbėjome dar prieš interviu, sakėte, kad tai pakeitė judviejų gyvenimus.
– Dirbdami gerus darbus ir gaudami geras pajamas nepuolėme pirkti dar didesnių namų – atvirkščiai, aš įkalbėjau vyrą iš namo persikraustyti į butą San Diego centre, kur viskas patogu, arti: į restoranus ar renginius galima būdavo nueiti pasivaikščiojant. O namo administracija viskuo rūpinosi – baseinu, sūkurine vonia, pirtimis, lauko terasa su lauko virtuve, sporto sale, buvo netgi be galo gražios pobūvių patalpos. Kur nors išvykdami tik paduodavome raktus konsjeržui ir be rūpesčių iškeliaudavome, bet…
Buvo nemažai įtampos ir streso darbe, nuolat „užgrūsta“ dienotvarkė: darbas, dažnai papildomi kursai dėl karjeros, savanoriavimas, draugai, sportai ir, be abejo, kelionės... Visa tai turėjo savo „kainą“, o aš kartais save pagaudavau begalvojant, kad man kažko trūksta, ypač darbe – greičiausiai atgalinio ryšio. Pagyrimai ir apdovanojimai to nepatenkindavo arba tik labai trumpam.
O koučingu domėjausi jau seniai, pati turėjau bent kelis koučerius, o tai, bent jau JAV, yra labai nepigus malonumas. Vieną dieną nusprendžiau, kad noriu pati to išmokti, be to, vis pagalvodavau, kad būtų gerai turėti kokią nors karjerą, kuri tiktų keliaujant. Taigi užsirašiau į kursus, kurie, beje, buvo gana intensyvūs, ir pasinėriau į žmogiškųjų galimybių vandenynus. Būdama perfekcionistė dar pradėjau domėtis neuromokslu ir užsiregistravau į Berklio universiteto paskaitas „Science of Happiness“ (liet. mokslas apie laimę). Po praktikos supratau, kad tai ir yra ta karjera, ką aš galėčiau dirbti keliaudama.
Tuo metu mano vyras – trijų verslų bendraturtis – irgi būdavo pervargęs, kartais net perdegęs, tad vienos vakarienės metu jam pasiūliau pasiimti metus (JAV tai vadinama „sabbatical“ – Živilės past.) atostogų ir pakeliauti. Jis buvo šimtu procentų už! Tik nusprendėme taip padaryti ne iškart, o po poros metų, pergalvojant, iš kur gauti daugiau pasyvių pajamų, ne viską metus ir „pabėgus“.
– Tikriausiai nėra lengva leisti sau pailsėti tokį ilgą laiką? Ir iš kur atsirado būtent tokia svajonė – apiplaukti pasaulį?
– Tuo metu dar dirbau korporatyvinį darbą, nes tikrai sunku nusiimti tuos „auksinius antrankius“ ir atsisakyti nemažų pajamų. Tuo labiau, kad tai buvo priemonė susikurti daugiau pasyvių pajamų investuojant – daugiausia į nekilnojamąjį turtą. Tačiau kaip koučerė tikrai buvau priversta pervertinti, kas mums yra prioritetai. Studijuodama taip pat supratau, kad daugumą vertybių mes perimame iš to, kas yra populiaru, nors nebūtinai viskas yra tai, ko norime.
Dar man labai akis atvėrė tai, kad nemaža dalis koučingo užklausų buvo iš vyresnių žmonių, susidūrusių su rimtomis sveikatos problemomis, po skyrybų ar po to, kai užaugę vaikai paliko namus. Jie kreipdavosi norėdami „susitvarkyti“ ar pakeisti gyvenimo būdą. Po truputį supratau, kad mes darome ne tai, kas svarbu mums asmeniškai, o tai, ką padiktavo visuomenė, ir tik vėliau susigriebiame.
Galvojau – kokia aš čia koučerė, juk mano gyvenimas ne toks ir ypatingas, nesu kompanijos CEO, reikia padaryti kažką tikrai daugiau.
Tuo metu vyras man vis siųsdavo „YouTube“ filmukus apie tai, kaip žmonės gyvena laivuose ir plaukioja po pasaulį. Beje, jis pats tuo metu dalyvaudavo buriavimo varžybose, nes San Diege tam yra idealios sąlygos, ir mes kartais prisijungdavome prie draugų paplaukioti. Taip ir kilo idėja plaukti laivu, nes tai ir patogiau – keliauji su savais „namais“, ir kur kas mažiau kenkia planetai.
– Kelionės visada buvo svarbi jūsų gyvenimo dalis. Kokios kelionės jums labiausiai patinka – ilgai planuotos, tolimos ar patogios su „viskas įskaičiuota“ paketu?
– Kelionės visada buvo mano svajonė. Iš pradžių ji atrodė sunkiai pasiekiama, nes neturėjau tam pinigų. Kai jų pradėjau uždirbti, intensyvus darbas labai ribojo, kada ir kiek galiu keliauti. Tada padariau drąsų žingsnį ir pakeičiau karjerą – pradėjau dirbti su NT, kad turėčiau laisvesnį ar patogesnį grafiką.
Kalbant apie kelionių pobūdį, man nesvarbu, kur ar kaip keliauti – ar tai būtų atostogų kelionės, kur „viskas įskaičiuota“ viešbutyje, ar kelionė po Indiją su kuprine ant pečių, ar plaukimas kruiziniu laivu per vandenyną. Noras pamatyti ir patirti daugiau nusveria visus „kur ir kaip“. Esu aplankiusi 92 šalis, o noras keliauti vis dar niekur nedingo ir nesumažėjo.
– Taigi naujai kelionei nusprendėte net įsigyti laivą ir juo leistis aplink pasaulį tik dviese. Nebuvo baisu? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Pasirinkus kelionę burlaiviu buvo šiek tiek baisu, bet už tai – kiek naujų potyrių! Šiek tiek ramiau ir saugiau jaučiausi dėl to, kad mano vyras yra inžinierius, be to, turi privataus lėktuvo piloto patirties, todėl nusimano navigacijoje, kaip veikia technika, ir žino, kaip įvertinti oro sąlygas. Tačiau gudriausias sprendimas buvo tas, kad laivą pirkome ne per agentą, o tiesiai iš savininkų. Prieš pirkdami susitarėme, kad jie bent mėnesį plauks su mumis ir išmokys mus ne tik, kaip valdyti laivą, kaip jį prižiūrėti, bet ir kaip sutvarkyti biurokratinius reikalus atplaukus į naują šalį. Tai įrašėme ir į pirkimo sutartį. O pardavėjas buvo kaip reikiant patyręs – turėjo ne vieną laivą ir padedamas patyrusių draugų jau buvo apiplaukęs pasaulį. Taigi, savininkai su mumis plaukiojo beveik 2 mėnesius, ir tai buvo neįkainojama patirtis, nes vėliau sutikome daug žmonių, kurie nusipirko laivus, bet taip ir nepaliko kranto, nes tiek daug visko reikia žinoti, o, kaip sakoma, „kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių“.
Aš gal net nebūčiau į tai taip lengvai, su „vaikišku naivumu“ žiūrėjusi, jei būčiau žinojusi, kiek visokių išbandymų laukia. Ir labai dažnai nusijuokdavau prisiminusi posakį: „Svajok atsargiai – svajonės pildosi!“ Kas galėjo pagalvoti, kad mudviem teks sunkiausias išbandymas – plaukdami paskutinę atkarpą aplink pasaulį, viduryje Atlanto vandenyno, patyrėme didelę tragediją – lūžo abu jachtos stiebai... Tačiau mudu įveikėme net ir tai! Remdamiesi įvairiomis žiniomis ir patirtimis, palaikomi ir padedami savo visų sekėjų per neįsivaizduojamai trumpą laiką – porą mėnesių – mes visiškai atstatėme laivą. Tiksliau, jis dabar geresnės būklės, nei kad buvo prieš tai.
Džiaugėmės, kad mums pavyko nuplaukti į mūsų seniai planuotą, nors ir šiek tiek atidėtą šventę – su draugais ir šeima šventėme pasaulio apiplaukimą ir net buvome pakviesti į laivų šventę, kur turėjome prezentaciją kaip aplink pasaulį apiplaukusi pora.
– Jūsų kelionė truko ilgiau, nei planavote iš pradžių, – 7 metus. Ar įmanoma kaip nors ją reziumuoti? Ar per tą laiką plaukimas kur akys mato netapo tiesiog judviejų gyvenimo būdu?
– Reziumuoti būtų labai sunku. Kaip sutalpinti į vieną sakinį 7 metus tokio ekstremalaus ir visapusiškai pripildyto gyvenimo? Man kartais trūksta žodžių nupasakoti vien tik patirtį, kai 3 savaites nematydamas žemės perplauki vandenyną, kai pasieki pačias egzotiškiausias salas, kai sutinki tiek įdomių žmonių ir tenka pagyventi radikaliai skirtingose kultūrose.
Vis tik galiu pasakyti, kad, nepaisant visų sunkumų, iššūkių ir nežinomybės, šis gyvenimo būdas bent man asmeniškai jaučiasi „pilnesnis“ ir turintis mažiau streso bei negatyvumo.
– Smalsu, o kas toliau? Ar jau turite naujų planų?
– Dabar planai ir svajonės vis dar susiję su laivais ir kelionėmis. Pamenu, kai pradėjome kruizinti, pastebėjome, kad dauguma plaukiančiųjų būdavo pensijinio amžiaus, kurie galėjo sau tai leisti. Po pandemijos ėmėme sutikti kur kas daugiau jaunų žmonių, su vaikais. O dabar, atsiradus greitam ir nebrangiam „Starlink“ internetui, sutiksi tokių, kurie keliauja ir kartu dirba nuotoliniu. Nebereikia kažko atsisakyti, kad galėtum gyventi taip, kaip nori.
Pasikeitė ir laivų paklausa – dabar jų stinga. Ypač tokių, kurie gali plaukti toliau – tam jau yra kiti reikalavimai nei tiems laiveliams, plaukiojantiems savaitgaliais, netoli krantų. Be to, net ir nauji laivai nėra išeitis – kaip ir bet kuri technika bei elektronika, jie genda ir reikia taisyti.
Savo kelionę nuo pat pradžių dokumentavome „YouTube“, esame įkėlę daugiau nei 350 vaizdo įrašų ir turime daugiau nei 45 tūkst. prenumeratorių. Kadangi daug sekėjų dažnai į mus kreipiasi su klausimais, prašydami patarimų dėl laivų ir jų priežiūros, ir Kenas vis daugiau laiko praleidžia konsultuodamas, kaip efektyviau ką nors įdiegti ar ko reikia, o gal be ko galima apsieiti, mes ir toliau sukamės šioje industrijoje.
Dabar ieškome gerų, patikimų laivų už gerą kainą, įvertiname, ką verta atnaujinti ar įdiegti naujas technologijas, kurios ne tik palengvina, bet ir leidžia saugiau naviguoti kelionėse. Šiuo metu mes užsiimame „Sail 2 Sell“ (liet. „buriuoti, kad parduotum“), kur skrupulingai atrenkame tinkamą laivą, jei reikia – jį atnaujiname, filmuojame, kaip jį valdyti ir kaip mėgautis tokiu gyvenimo būdu, bei naudodamiesi savo dideliu sekėjų ratu jį parduodame, o jei reikia, apmokome naujuosius savininkus. Taigi mūsų gyvenimas ir toliau lieka susijęs su buriavimu, nes mums tai be galo prie širdies.
Daugiau apie jųdviejų kelionę laivu aplink pasaulį rasite poros svetainėje sailingaquarius.com bei socialiniuose tinkluose @SailingAquarius.