Apie šeimą, sportines ambicijas ir kelią į šachmatų olimpą sportininkė pasakoja leidyklos „Eugrimas“ išleistoje savo knygoje „Tarp juoda ir balta“.
Ištrauka iš knygos
Nemažai šachmatininkų tarpusavyje sukuria šeimas, tačiau statistika rodo, kad jos gana dažnai išyra. Pasaulio pripažintiems talentams sunku sugyventi, nes abu – stiprios asmenybės, pasižyminčios tvirtais charakteriais. Kad pavyktų išsaugoti gerus santykius, vienam iš jų tenka prislopinti savo ambicijas, išmokti prisitaikyti, nusileisti.
Dažniausiai savo ambicijas aukoja būtent moterys. Nors gyvendama su Aleksejumi Širovu taip elgiausi ir aš, manau, tai nėra teisinga. Tuo metu jaučiau, jog, būdama tokios garsenybės žmona, neturėčiau rimtai planuoti savo karjeros, kol mūsų vaikai maži. Visko juk neaprėpsi.
Skaudžiai išgyvenau suvokdama, jog negaliu visa galva pasinerti į tai, ką labiausiai mėgstu. Ir nors karjeros nenutraukiau, tuo metu mano prioritetai buvo kiti. Net ir tokiomis aplinkybėmis pasiekdama puikių rezultatų mačiau, jog tai drumsčia mūsų santykius.
Aleksejus vertino mano pergales, tačiau norėjo, kad pirmiausia būčiau jo talento gerbėja ir puoselėtoja. Taip jau įprasta, kad šalia elitinio šachmatininko esanti mylinti moteris – neatsiejama jo palaikymo komandos dalis. Ramiai šeiminei laimei mūsų situacija buvo ne itin palanki. Jis – garsus šachmatininkas, aš – dar nespėjusi savęs realizuoti jauna talentinga žaidėja. Mūsų santuoka pamažu iro. Išsiskyrėme 2007-ųjų pradžioje.
Bet turime du puikius sūnus – Dmitrijų, gimusį 2002-aisiais, ir Aleksandrą, gimusį 2004-ųjų sausio pradžioje. Nors brolius skiria mažiau nei dveji metai, jie labai skirtingi. Vyresnysis Dmitrijus labai panašus į savo tėtį. Nuo pat ankstyvos vaikystės jis visus stebino neeiliniais matematiniais gebėjimais ir ypač aukštu ūgiu. Dabar jau penkiolikmetis, seniai praaugo tiek mane, tiek Aleksejų ir šachmatų užsiėmimus iškeitė į krepšinį, kuris kur kas labiau tinka jo ūgiui.
O Aleksandras panašesnis į mane. Džiaugiuosi, kad suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Kaip ir aš, būdama jo amžiaus, jis labai mėgsta skaityti, puikiai moka anglų kalbą. Jis taip pat nepasuko tėvų keliu ir nepasirinko šachmatų, tačiau sportas jam labai patinka. Aleksandras ne tik gerai žaidžia krepšinį, bet ir yra aistringas futbolo sirgalius.
Įdomu tai, kad pasaulinėje praktikoje beveik nėra buvę atvejų, kad šachmatų profesionalų vaikai sėkmingai sektų tėvų pėdomis. Bandymų yra buvę, tačiau panašu, kad šis talentas neperduodamas iš kartos į kartą. O gal įtakos turi ir tai, kad šachmatų didmeistriai paprastai puikiai suvokia, jog profesionalo kelias nėra rožėmis klotas, todėl instinktyviai vaikus stengiasi paskatinti rinktis kitą gyvenimo kelią.
Laimingas asmeninis gyvenimas turi didžiulę įtaką sportininko pasiekimams, rezultatų stabilumui. Mano gyvenimas iš esmės pasikeitė 2007 metais, kai susipažinau su Peteriu. Jis – tarsi uola, šalia jo jaučiuosi visiškai saugi. Jo nepakartojamas humoro jausmas ir intelektas net po dešimties drauge praleistų metų nepaliauja žavėti. Susituokėme 2013-ųjų gruodį. Kitų metų rugpjūtį susilaukėme Mariaus.
Peteris – švelnus, rūpestingas tėtis ir vyras. Jis pritarė mano pasirinkimui būti šachmatininke ir visada buvo šalia, kai man to labai reikėdavo. Vertindama sėkmingiausius savo karjeros metus turiu pripažinti, kad Peterio indėlis yra nepamatuojamas.