Ji gali džiaugtis puikia karjera, augina dvimetį pirmagimį Mykolą, tačiau tradicine moterimi Daivos Žeimytės-Bilienės tikrai nepavadinsi. Ne tik dėl to, kad sūnui jiedu su vyru, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi, parinko net keturis krikštatėvius, kurie savo pavyzdžiu rodo berniukui, koks gražus ir įvairus yra pasaulis. Dar svarbiau, kad tiek vedamose laidose, tiek gyvenime žinoma žurnalistė nebijo garsiai kalbėti temomis, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Dėl to ne kartą nukentėjo, tačiau pasikeisti neketina.
„Net sudėtingiausiose situacijose privalome likti ištikimi savo vertybėms – taip mane išauklėjo šviesaus atminimo mama, kuri visada padėdavo tiems, kuriuos atstumdavo kiti arba kurie negalėjo patys savimi pasirūpinti“, – sako Daiva. Kai randa laisvo laiko, moteris jį skiria įvairiai socialinei veiklai. O šiuo metu dar ir ruošiasi spalio pradžioje vyksiančiai didžiausiai motyvacinei konferencijai „Moters vizija“. Jos metu, kartu su keliais tūkstančiais dalyvių, klausysis nepaprastų pranešėjų istorijų, įkvepiančių mylėti save ir kitus.
– Ar nejaučiate, kad laikas bėga beprotiškai greitai? Regis, tik neseniai portalų antraštėse mirgėjo žinia, kad su vyru susilaukėte sūnaus, o šiandien Mykolui jau dveji!
– Taip, laikas bėga greitai, todėl reikia labai aiškiai pasirinkti prioritetus. Mano prioritetas yra sūnus, ir, turėdama jį omenyje, tikslingai priimu sprendimus. Tarkim, trečius metus esu išėjusi motinystės atostogų. Tiesą sakant, net ir nenorėjau pilnu tempu ir visu krūviu grįžti į darbą, nes matau truputėlį kitą prasmę savo gyvenime, ne vien karjerą. Labai noriu kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi, matyti kaip jis stiebiasi, kartu su juo mokytis, augti. Ir man patinka toks gyvenimo planas, kokį pasirinkau dabar.
– Regis, galėtumėte džiaugtis ramiu šeimos gyvenimu, bet atrodo, kad kai kurioms veikloms tiesiog negalite pasakyti „ne“.
– Negaliu, nes širdis neleidžia. Matyt, įtaką žmogaus apsisprendimui, kaip reikia gyventi ir kokia yra gyvenimo misija, padaro artimi žmonės. Mano šviesaus atminimo mama buvo labai didelės širdies ir niekada neskirstė žmonių į blogus ar gerus, vienokius ar kitokius. Ji visą laiką žiūrėdavo į žmogų be išankstinio nusistatymo, be lūkesčių, reikalavimų, stereotipų, pažeminimo.
Vaikystėje tą nuolat mačiau. Tarkim, mano dėdės sūnus buvo kalinys. Išėjęs į laisvę jis neturėjo kur gyventi – nelabai kas norėjo jį priimti. Mama sūnėną priėmė – jis pas mus gyveno, padėjo dirbti. Kita giminaitė savo vaiką paliko globos namuose, mano mama jį įsivaikino.
Šis pavyzdys mane formavo ir dabar neįsivaizduoju kitos žmogaus misijos šiame gyvenime, kaip tik kalbėti vardu tų, kurie patys to negali.
Labai įstrigo kunigo Juliaus Sasnausko vieno pamokslo metu ištarta frazė: „Kuomet žmonės dėl to, kad yra silpnesni, negirdimi arba neklausomi, negali pasiekti kitų širdžių, už juos tai turi daryti kiti“. Šie žodžiai man padėjo atsakyti į klausimą – ką aš čia darau?
O kai viduje sukirba klausimas, ar tikrai verta tai daryti, atminty iškyla pagal tikrą istoriją sukurtas filmas „Šindlerio sąrašas“. Jis pasakoja apie tai, kaip nacistinės Vokietijos karininkas, rizikuodamas gyvybe, gelbėjo žydus – išpirkdavo juos ir įdarbindavo butaforinėje gamykloje. Pačioje filmo pabaigoje įamžintas momentas, kai jau ne aktoriai, o patys išgelbėtieji žydai su savo šeimomis ateina prie to žmogaus kapo, man yra visa ko esmė. Kaskart pagalvoju, kad kartais gyvenime užtenka išgelbėti vieną žmogų ar prabilti už jį ir tu prabyli už ištisas kartas. Manau, dėl to tikrai verta gyventi ir stengtis. Matau tame didelę prasmę, gal todėl visada atsiranda laiko, jėgų ir noro daryti tai, ką darau.
– Pastaruoju metu daug dėmesio ir laiko skiriate pagalbai pabėgėliams, nors visuomenėje garsiau skamba smerkiantys, nei užjaučiantys balsai.
– Labai gaila, bet ši tema mūsų visuomenėje yra nepatogi ir netgi rizikinga - kelti joje žmogiškumo klausimą yra pavojinga, iškart tampi liaudies priešu. Dalies visuomenės nuomonė tų žmonių atžvilgiu yra neigiama, jie juose mato nusikaltėlius, teroristus. Nors dažnu atveju niekada gyvenime net nėra su tokiais žmonėmis susidūrę. Mano širdis neleidžia nedaryti nieko, kai matau, kaip diktatoriaus keršto įrankiais tapę žmonės šąla ar alksta. Stengiuosi bent kažkiek padėti tiems, kurie jau yra čia, Lietuvoje: šeimoms, nėščiosioms. Niekas man nesuteikė teisės smerkti tų žmonių. Tokios mano vertybės. Esu tikinti. Apie tai, kad reikia priimti kitokį be išankstinio nusistatymo, kalbėjo popiežius Jonas Paulius II, apie tai daug kalba ir popiežius Pranciškus. Apie tai kalba ir Lietuvos dvasininkai.
Kartais pagalvoju, kad nuolat ieškome matomų ar nematomų priešų, prieš kuriuos galėtume kovoti. Pastaruoju metu ypač tai jaučiasi – buvo priešas COVID-19, dabar, virusui dar nepasitraukus, jau atsirado nauji priešai – pabėgėliai. Žinoma, ne visi taip elgiasi. Gal tai tėra būdo bruožas žmonių, kurie negali savęs atrasti įprastiniame gyvenime ir, norėdami pasijusti geriau, turi su kažkuo kariauti, kelti įtampą. O geriau kelti klausimus. Ir ieškoti atsakymų. Aš pati taip visada darau.
Juk šiuo atveju kalbame apie žmones, kurie, kaip ir mes visi, turi savo istorijas. Kol nežinome tų istorijų ir priežasčių, kurios lėmė vienokius ar kitokius sprendimus, kaip galime būti objektyūs?
– Atjauta ir pagalba pabėgėliams šiuo metu mūsų šalyje nėra populiari nuomonė - reikia turėti drąsos ją atstovėti. Kaip ir užduoti nemalonius klausimus laidų pašnekovams. Kaip susiformavo tokia drąsi asmenybė?
– Ko gero, ta asmenybė formavosi nuo mažų dienų. Drąsos man niekada netrūko.
Neseniai mano mokyklos auklėtoja papasakojo nutikimą, kurį šiek tiek pamenu. Mūsų kaimelio mokykla turėjo didžiulį obelų sodą. Rudenį mums, vaikams, kartais reikėdavo surinkti obuolius, kuriuos paskui mokykla parduodavo. Auklėtoja pasakoja, kad po vieno iš tokių kartų man kilo klausimas, kam bus panaudoti už obuolius gauti pinigai. Nuėjau pas direktorę ir pasakiau, kad juos reikia skirti mokyklos sporto salės atnaujinimui. Nesulaukusi naujos įrangos aš vėl ėjau pas mokyklos vadovę ir klausiau, tai kurgi žadėti atnaujinimai? Taigi, drąsos ir aktyvumo man niekada netrūko.
Kai kas sako, kad tai – tiesmukumas. Sutinku, kartais tikrai būnu tiesmuka ir net bjauri – jei kažkuo tikiu, eisiu iki galo. Bet prieš tai, kaip minėjau, ieškosiu informacijos visuose įmanomuose šaltiniuose, kalbinsiu įvairias nuomones turinčius žmones ir tik tuomet, kai būsiu tikra dėl savo pozicijos, ryžtingai sieksiu tikslo.
– Ar dėl tokio tvirto charakterio kada nukentėjote?
– Esu nukentėjusi ir ne kartą. Tarkim, santykiuose su bičiuliais esu ta, kuri besąlygiškai atsiduoda draugystei, labai vertinu ją ir stengiuosi palaikyti ryšį. Tačiau, jei matau, kad mano draugė „grybauja“, tiesiai tai ir pasakau. Su kai kuriomis draugėmis buvome dėl to ir susipykę. Bet po to, aišku, susitaikėme. Tiesą sakant, ne kartą teko išgirsti: „Na taip, tu buvai teisi“.
– Matant neteisybę, sunkią kitų situaciją, tikriausiai, neįmanoma, atsiriboti ir neimti į širdį. Kaip tvarkotės su užplūdusiais jausmais?
– Esu jautri. Kai kurias problemas priimu asmeniškai, labai įsijaučiu, būna ir paverkiu. Dabartinėje situacijoje su pabėgėliais taip pat ne sykį buvo ašarų – ir džiaugsmo, pamačius žmonių gerumą, ir nevilties dėl visuomenėje vyraujančios neapykantos kitokiems.
– Jūsų sūnui Mykolui vos dveji, bet, matydama tiek neapykantos, tikriausiai, ne kartą susimąstėte, kaip svarbu nuo mažens vaikams diegti kitokias vertybes. Kaip jį auklėjate?
– Mykolas mato mano veiklą – kartu važiuojame migrantų vaikučiams pirkti tyrelių, pieno mišinukų ir aš jam pasakoju, kam ir ką perkame. Turime knygutes ir, jei ten yra įvairių odos spalvų žmonės, aš jam pasakoju apie juos. Nors, tiesą sakant, man per daug daryti nieko net ir nereikia, nes mūsų artimiausioje aplinkoje yra nemažai žmonių, kurie savo pavyzdžiu skiepija atjautą ir toleranciją.
Tarkim, Mykolas turės keturis krikšto tėvus ir visus juos su vyru rinkomės sąmoningai, galvodami apie nepaprastas jų gyvenimo istorijas bei patirtis. Viena iš būsimų jo krikšto mamų yra pabėgėlė iš Etiopijos Eskedar Tilahun. Jie daug bendrauja su Mykoliuku, Eskedar vaikai dažnai atvažiuoja, vadina Mykolą krikšto broliuku, labai rūpinasi.
Kitas krikšto tėvas yra lietuvę vedęs ir daug laiko čia leidžiantis kartvelas Nikoloz Berulava. Jo istorija taip pat nepaprasta – išeivis iš Abchazijos, kariavęs pirmajame Rusijos – Gruzijos kare, tarptautinėje organizacijoje dirbęs su pabėgėliais, labai patriotiškas, gerai išmanantis savo šalies istoriją.
Kita vertus mano vyras yra paralimpinio sporto atstovas. Dėl pandemijos kol kas negalėjome lankytis varžybose, bet ateity tikrai eisime į neįgaliųjų sporto renginius, kad Mykolas matytų, koks margas ir gražus yra pasaulis.
– Suprantu, kai aukojate laiką padėdama silpniesiems, tačiau konferencijos „Moters vizija“ dalyvių tikrai nepavadinsi vargšelėmis – jos susirenka pasipuošusios, gerai nusiteikusios, smagiai leidžia laiką. Ar tai jūsų laisvalaikis?
– Ši konferencija man – kaip geriausia draugė. Jau nuo pirmų metų vedu ir myliu šį renginį, nes jis labai prasmingas ir šiltas. Su organizatoriais stengiamės sukurti kuo malonesnę ir jaukesnę aplinką, tad ko tik mes su dalyvėmis neveikiam – ir šokam, ir verkiam, ir atsipalaiduojam, ir pasisemiame patirčių bei įkvėpimo.
Kiekvienais metais „Moters vizijoje“ dalyvauja labai stiprūs pranešėjai ir kasmet jie vis įdomesni. Šiemet, Spalio 8 d., bus ir Lavijos prezidentė Vaira Vikė – Freiberga, Juozas Statkevičius, Inga Jankauskaitė ir daugybė kitų nepaprastų asmenybių. Kartu mokysimės mylėti save ir kitą, kelsime opius klausimus, kviesdami tūkstančių mus girdinčių moterų širdis tapti žmogiškumo ambasadorėmis, skleisti jį savo šeimoje ir aplinkoje, skatinti net sunkiausiomis akimirkomis neprarasti vertybių. Todėl labai kviečiu moteris jungtis, smagiai praleisti laiką, pailsėti ir, tuo pačiu, pasisemti įkvėpimo.