– Kaip gimė pavadinimas „Nestoras maistas“?
– Iš tiesų, pavadinimas neturi ypatingos istorijos. Draugas mane vadindavo „storu“, nes labai mėgstu valgyti ir ironiškai esu gana liekna. Nenorėjau tinklaraščio pavadinti kokia nors „Ievos virtuvėle“ ir vieną dieną į galvą atėjo „Nestoras maistas“. Pavadinimas tinka ir dėl to, kad gaminu sveikesnį maistą, tad jis išties nestoras.
– Jei remtumėmės stereotipais, tai modeliai nuolat laikosi alinančių dietų ir maisto įvairove nesidžiaugia. Kaip nutiko, kad dirbdama modeliu sukūrei būtent maisto tinklaraštį?
– Man visada labai patikdavo valgyti, bet mano valgomas maistas nebuvo ypatingai sveikas. Supratau, kad jei noriu toliau siekti modelio karjeros, tai turiu imti maitintis sveikiau. Nenorėjau badauti ar griebtis kažkokių drastiškų dietų, tad suvokiau, kad jei nevalgysiu tiesiog sveikai – neatrodysiu ir nesijausiu gerai. Pradėjau domėtis sveiku maistu, o vėliau pradėjau rašyti.
– Ar teko laikytis dietų?
– Labai drastiškų – ne, bet visada buvo minčių, kad gal reikėtų valgyti mažiau ar mažiau kaloringą maistą. Tokios mintys visada sukdavosi galvoje. Vis dėlto, pastebiu, kad modelių pasaulyje anksčiau buvo žymiai daugiau merginų, kurios badaudavo, imdavosi drastiškų dietų, o dabar, populiarėjant sveiko maisto kultui, pastebiu, kad ir tarp modelių sveika mityba tampa populiaresnė nei badavimas.
Nežinau, ar tai galima pavadinti dietomis, bet buvo laikotarpis, kai skaičiavau visas kalorijas ir tai užimdavo tikrai daug laiko. Be to, tai labai paveikia emociškai. Vėliau galvodavau, kad būtina suvalgyti tam tikrą kiekį baltymų, tuomet perėjau prie veganiškos mitybos. Tai nėra dieta, tačiau tam tikras savęs apribojimas, kuris veikia emociškai. Veganiškai maitinausi ne taip ilgai, bet vegetariškai – keletą metų. Vėliau šiek tiek suprastėjo sveikata, supratau, kad, reikia išmokti tinkamai derinti maistą. Dabar supratau, kad man nepatinka savęs riboti, nes kuo daugiau save riboji, tuo labiau nori tam tikro produkto ir galvoji apie maistą. Tada tu tarnauji maistui, o ne maistas tau. Nenoriu to, kad ir kaip man patinka maisto kultūra.
– Dabar laikaisi protarpinio badavimo principų?
– Tai gali skambėti keistai, tarsi tai vėl viena iš mano dietų, tačiau čia nereikia pakeisti jokių vartojamų produktų, sumažinti kiekio ar kalorijų, tiesiog reikia pakeisti valgymo laiką. Organizmui leidi pailsėti 16 valandų, o likusias aštuonias – valgai. Nusprendžiau taip maitintis, kai supratau, jog per daug laiko skiriu maistui, per daug apie jį galvoju ir šiek tiek jam tarnauju, o tai yra puiki proga leisti sau pailsėti ir skirti laiko kitiems darbams. Kol kas tai puikiai veikia ir puikiai jaučiuosi.
– Ar nėra sudėtinga nevalgyti 16 valandų, juolab, kai jau esame išmokyti, kad sveika valgyti penkis kartus per dieną, nepamiršti pusryčių?
– Valgau nuo 14 valandos, o paskutinis mano maistas būna valgomas 22 valandą vakaro. Kartais paskutinį maistą tądien valgau 20 valandą – tada kitą dieną pirmą kartą valgau 12 valandą. Stengiuosi valgyti didesnėmis porcijomis ir jaučiuosi soti. Pastebėjau, kad dažnai būdavo taip, kad pavalgiusi vakare net nenorėdavau pusryčių, tačiau juos valgydavau bijodama, kad nepavalgius sulėtės medžiagų apykaita – juk reikia valgyti penkis kartus per dieną. Taip maitinantis nuolat galvoji apie maistą, nes žinai, kad tuoj ir vėl reikės valgyti, nori to ar ne. Man tiesiog norėjosi truputį pailsėti nuo to, pailsinti ir smegenis. Tai naudinga ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kol kas tai puikiai veikia, jau po poros dienų organizmas prisitaikė. Manau, kad tai mažiausiai nesveikas būdas jaustis geriau ir numesti porą kilogramų. Tai nėra dieta, tai gyvenimo būdas. Anksčiau vakarais labai mėgdavau užkandžiauti ir dabar toks poreikis dingo. Žinau, kad jei paužkandžiausiu 12 valandą nakties, tai kitą dieną valgysiu ketvirtą vakaro (šypsosi).
– Ar pastebėjai dar kokių nors tokios mitybos privalumų?
– Geriau išsimiegu, ryte jaučiuosi energingesne, turiu daugiau laiko ir galiu padaryti daugiau darbų, nes nebegalvoju, ką čia pusryčiams pasidaryti. Nesijaučiu alkana, smegenys susikoncentruoja į darbą, o vėliau save apdovanoju kažkokiu patiekalu. Maistas tapo skanesnis, nes taip maitinantis pradedi jį vertinti, o kai visą dieną nuolat valgai – nebeįvertini patiekalo.
– Ar turi kitų mitybos taisyklių, kurių stengiesi laikytis kasdien?
– Nėra drastiškų taisyklių, savęs nespaudžiu, bet turiu įprotį į mitybą įtraukti visas reikalingas medžiagas: baltymus, angliavandenius, riebalus. Stengiuosi valgyti daugiau daržovių ir vaisių, tačiau savęs neverčiu ir nekišu to į kiekvieną patiekalą, jei nesinori.
– Kada pradėjai gaminti? Kiek laiko per dieną skiri maisto gaminimui?
– Maždaug prieš ketverius metus, kai pradėjau domėtis vegetarišku maistu, nes man tai buvo neatrastas laukas. Žinojau, kad nei mama, nei kas nors kitas man nebepagamins tokio maisto, kokio noriu. Pradėjau daugiau domėtis ir supratau, kad man tai labai įdomu, galiu praleisti porą valandų tiesiog skaitydama apie sveiką mitybą ir receptus.
Paskutiniu metu pastebėjau, kad skiriu mažiau laiko maisto gaminimui, tam padeda naujas mitybos režimas. Puiku, kad nereikia skirti tiek daug laiko pusryčiams, užkandžiams ir vakarienei. Vis dėlto, vieną dieną galiu valgyti vien kavinėse ar kokius nors greitus užkandžius, o kitą – gaminti nuo ryto iki vakaro. Tai priklauso nuo nuotaikos, tačiau vidutiniškai maisto gamybai skiriu porą valandų per dieną.
– Kur patartum sveikai ir skaniai pavalgyti Vilniuje?
– Jei vakarienės ar dienos pietų – „Delta mityba“, ten man labai patinka. Tikras sveikų desertų rojus yra „Chaika“ kavinėje. Labai mėgstu azijietišką virtuvę, tad rekomenduočiau „Gyoza“. „Vegafe“ turi puikių dienos pietų. Taip pat dar „Health“ restoranas, kuriame gali susidėlioti savo patiekalą iš įvairiausių produktų.
– Ar tau kartais nepritrūksta įkvėpimo? Nebūna dienų, kai atsikeli ir galvoji, kad šiandien tai jau nieko negaminsiu?
– Būna labai dažnai, ypač, kai rašau tinklaraštį, tai dar labiau pritrūkstu to įkvėpimo. Pradžioje atrodė, kad visą gyvenimą turėsiu milijoną receptų, bet kartais norisi valgyti tik tą patį kiaušinį su avokadu ir duona. Tad jei jaučiu, kad nėra įkvėpimo, tai ir neprievartauju savęs. Per prievartą taip gerai nesigauna, o sekėjai tai jaučia.
– Ką pati seki? Kas tavo autoritetai?
– Mano viena pirmųjų įkvėpėjų yra Kristina Pišniukaitė – „Ant medinės lentelės“ tinklaraštininkė. O iš užsienio – tinklaraštininkė Deliciously Ella. Ji rašo apie veganišką ir vegetarišką maistą, tad atradau ją tuo laikotarpiu, kai valgiau veganiškai ir vegetariškai, labai daug gaminau įkvėpta jos. Ir dabar yra daug patiekalų, kuriuos aš transformavau pagal save, bet jie yra jos. Iš knygų mažai gaminu, ieškau įkvėpimo internete.
– Negalvoji apie savo pačios knygą?
– Yra tokių minčių. Vis dėlto, dar paskutinius metus studijuoju universitete, tad tą laiką ir jėgas noriu skirti mokslų pabaigimui, o tuomet turiu daug visokių minčių, nes nesinori apsistoti tik ties tinklaraščio rašymu. Noriu labiau apčiuopiamų dalykų, kažkokio produkto, kurį galėčiau pristatyti. Tai galėtų būti knyga ar net vieta, kur būtų galima ateiti ir pavalgyti to nestoro maisto. Nenorėčiau visą gyvenimą būti tik tinklaraštininkė. Man maistas labai svarbus, gerai jaučiuosi šioje srityje ir manau, kad tai galėtų būti mano viso gyvenimo kelias.
– Regis, daugelis merginų džiaugtųsi puoselėdamos sėkmingą modelio karjerą, o tu neslepi džiaugsmo šios karjeros pagaliau atsikračiusi.
– Merginos labai idealizuoja šį darbą, mano, kad dirbdama modeliu tiesiog keliauji, būni su žinomais žmonėmis, truputį pasifotografuoji, gauni gražių nuotraukų ir uždirbi pinigų. O tos tamsesnės pusės, kad gali prasėdėti du mėnesius kur nors Paryžiuje ar Milane ir negauti nė vieno darbo, prasikankinti po kastingus, išgirsti milijoną „ne“ ir nuolat galvoti apie tai, kaip nepriaugti poros centimetrų ant klubų... Šios pusės niekas nemato.
– Ko gero, nelengva susidoroti su tais „ne“, ypač jaunai merginai?
– Aš žinojau, kad tai nėra mano pašaukimas ir pagrindinis darbas, tai man nebuvo taip sunku, kaip kai kurioms. Buvo, kad praleidau tuos du mėnesius veltui, dar pati investavau pinigų ir grįžau basa. Be to, dirbdama modeliu visada jautiesi kažkieno šuneliu, kažkas tau nurodinėja, kur tau eiti, ką daryti, o man norisi būti pačiai už save atsakinga ir nepriklausoma.
– Ką pasakytum toms merginoms, kurios šiuo metu laikosi įvairiausių dietų ir siekia lieknumo bet kokia kaina?
– Tiesa ta, kad niekas nepakeitė mano nuomonės apie maistą tol, kol aš pati nesuvokiau ir pati visko nepraėjau. Sunku patarti kitoms, bet tiesiog reikia suvokti, kad ne viskas sukasi apie maistą ir išvaizdą. Gyvenime yra daug kitų dalykų, kurių reikėtų siekti, ne viskas yra apie grožį ir išvaizdą. Tiesiog prižiūrėkime save, jauskimės sveiki, o tada ir būsime gražūs.