– Atrodo, kad pramogų pasaulyje sukiesi visą gyvenimą. Kada ir kodėl pasirinkai šią sritį?
– Tiesą pasakius, visą gyvenimą, kiek save pamenu, buvau „pramogautoja“. Mano tėtis kadaise suko plokšteles diskotekose, tai meilę muzikai į šį pasaulį atsinešiau jau genuose. Deja, mūsų šeimos nariai neapdovanoti nei klausa, nei balsu, todėl apie tai kaip apie profesiją svajoti būtų buvusi nesąmonė. Be to, kitaip nei dauguma mane supusių mergaičių, niekada nesvajojau būti nei princese, nei žvaigžde, bet norėjau dalyvauti, būti šalia, matyti, rinkti įvykius bei istorijas. Taip įstojau mokytis žurnalistikos.
Prisipažįstu – į pramogų pasaulį prieš beveik 20 metų nėriau iš išskaičiavimo. Įsivaizdavau, kad tai sritis, kurioje niekada nebus nuobodu ir man net nereiks dirbti, juk tuo metu, būnant studente, atrodė, kad koncertai, vakarėliai ir kitos linksmybės niekad nesibaigs, o nuo jų pavargti ar jas „išaugti“ nėra šansų.
Tik vėliau supratau, kaip skaudžiai klydau ir, manau, daugelis, dirbančių ar dirbusių panašų darbą, pritartų, jog linksmybių ir vakarėlių mūsų darbe visai nedaug. Užtat čia nežinai, ką reiškia nuobodulys, rutina, dažnai – ar šiandien trečiadienis, ar sekmadienis. Taip gyventi dar nepavargau ir tai įrodo užkariautas ilgiausiai „Delfi“ dirbančio darbuotojo titulas. Man pačiai tai puikus patvirtinimas, kad esu čia, kur manęs niekas neverčia būti, esu čia, nes pati tuo mėgaujuosi.
– Vis dėlto prieš gerus 10–15 m. šou pasaulis ir pramogų žiniasklaida atrodė visiškai kitaip ir labiau priminė laukinius vakarus: žurnaluose galėjome matyti visiškai apsinuoginusių įžymybių nuotraukas, paparacų darytus kadrus, o žurnalistai dalyvaudavo vakarėliuose iki paryčių kartu su šou pasaulio atstovais.
– Darbas pramogų pasaulyje prieš 15 metų ir dabar – kaip diena ir naktis. Anksčiau nebuvo portalų konkurencijos, varžymosi, kas pirmesnis praneš naujieną, per dieną išleisdavome vos po kelis straipsnius. Nebūdavo socialinių tinklų, visko filmuojančių ir fotografuojančių smalsių piliečių, todėl informaciją galėdavai gauti tik turint pažinčių, patenkant į vakarėlių ar koncertų užkulisius. Ir tai būdavo savaime suprantama darbo dalis, todėl valandų ar bemiegių naktų net neskaičiuodavom. Dabar taip pat nelabai skaičiuojame, nes pramogų pasaulis nenuspėjamas ir niekad nenustoja sukęsis, bet mano darbo dieną iki tam tikro padoresnio valandų skaičiaus sutrumpina mamos pasiilgę vaikai, o žurnalistų darbą stipriai apribojo pasikeitę įstatymai.
Viską, ką per darbo metus esu mačiusi, patyrusi, girdėjusi ir žinau, galėčiau sudėti į tikruosius įžymybių veidus atskleidžiančią knygą, tik po to neišlįsčiau iš teismų, todėl visas įdomiausias ir net sunkiai įtikėtinas istorijas teks nusinešti į kapus (juokiasi).
– Kas iš tiesų pasikeitė: reikalavimai žiniasklaidai ar pats pramogų pasaulis?
– Pasikeitė ir tas, ir tas. Paparacų žiniasklaidoje nėra ir nebegali būti, nes kiekvienas, nepriklausomai nuo to, esi garsus ar ne, turi teisę į savo atvaizdą, dėl duomenų apsaugos įstatymų institucijos negali oficialiai teikti informacijos, žmogaus sveikata, vaikai – išvis tabu. Būtent todėl tikrai daug straipsnių temų tampa neįmanomomis ir neišvysta dienos šviesos.
Pasikeitė ir pramogų pasaulio taisyklės, atsirado socialiniai tinklai, kuriuos garsūs žmonės naudoja kaip asmenines mini žiniasklaidos priemones, kur patys nustato privatumo ribas – dažnu atveju sekėjus įsileidžia net į tualetą, o po to stebisi, kodėl gerbėjai ten lenda.
Tačiau viena nepasikeitė ir greitu metu tikrai nepasikeis – įgimtas žmonių smalsumas, domėjimasis kitų gyvenimais. Kad ir kaip daugelis bandytų aiškinti, jog tikrai nesidomi pramogų pasaulio naujienomis, skaitomumo skaičiai rodo priešingai ir vis dar kyla (šypsosi).
– Tačiau vis dar egzistuoja klausimas, tai ar turime Lietuvoje žvaigždžių?
– „Žvaigždiškumą“ pamatuoti sunku, nes nėra kažkokio vieno logiško ir aiškiai nustatomo mato, kada tu dar tik įžymybė, o kada jau žvaigždė. Tačiau aš jau seniai nustojau apie tai galvoti ir pašnekovus vertinti per šią prizmę. O kam? Darbe mes žmones „matuojame“ įvykiais ir istorijomis. Daugelis vis dar įsivaizduoja, kad rašome tik apie garsius aktorius, dainininkus, televizijoje matomus veidus, tačiau paprasto studento istorija gali būti gerokai įdomesnė, labiau įkvepianti už scenos žvaigždės, todėl jokių taisyklių, kas tampa mūsų straipsnių herojais, nėra.
Ar Lietuvoje turime žvaigždžių? Be abejo. Ir jų elgesys kartais niekuo nenusileidžia pasaulinių garsenybių arogancijai, tik kad auditorija, kuriai jie įdomūs, nepalyginamai kuklesnė, o išvykus už šalies ribų jų visas žinomumas ir baigiasi.
– Su kuriomis iš jų tuomet sudėtingiausia suderinti interviu laiką ar tenka ilgiausiai laukti? Kas kelia daugiausiai reikalavimų?
– Sunkiausia interviu suderinti su „Z kategorijos“ garsenybėmis (juokiasi). Ne kartą ir net ne šimtą kartų turėjome progų įsitikinti, kad kuo mažesnė žvaigždė, tuo daugiau reikalavimų ji kelia. Ne kartą teko įsitikinti, kad šis susireikšminimas greitai baigiasi, nes žmogus supranta, jog niekas negaiš brangaus laiko šokdamas pagal jo dūdelę.
Nelengva būna su tais, kurie galvoja, kad gali ir bilietus į savo koncertus pardavinėti, ir tuo pačiu gerai dainuoti, ir pranešimą spaudai pasirašyti. Kai padoriai nesigauna nei pirmas, nei antras, nei trečias, visada galima apkaltinti spaudą – tai jie rašo apie „visokias Bunkes“, o apie naują dainą straipsnio neįdeda. Nesvarbu, kad tas jų pačių sukeverzotas ir atsiųstas pirmoko lygio rašinėlis kelia juoką ir jame paliktos klaidos bado akis.
– Tikiu, kad per daugelį metų žinomi žmonės tampa ir draugais. Kas sudėtingiausia norint išlaikyti tokius santykius ir profesionalumą darbe?
– Draugystės dirbant mano darbą, kaip ir kiekviena lazda, turi du galus. Viena vertus, pažįstant žmogų lengviau jam prisiskambinti ar gauti interviu, tačiau taip atsiranda lūkestis, kad apie jį bus rašoma tik gražiai. O gyvenimas gi būna visoks, nutinka ir ne itin malonių dalykų, apie kuriuos garsenybės nenorėtų kalbėti garsiai. Tad čia kyla iššūkiai paaiškinti, kad jei viešai kalbi apie vestuves, nereikėtų galvoti, kad nuslėpsi nešvarias skyrybas.
– O kaip į eterį norintys patekti žvaigždūnai? Kokiais būdais tave yra bandę papirkti ar pelnyti tavo palankumą?
– Gudravimų būna ir iš jų, ir iš mūsų pusės, taip veikia pasaulis. Yra buvę, kad šou verslo atstovai į spaudą bando papulti su išgalvotomis istorijomis, pasitelkiant melą, bet mūsų šalis ne veltui vadinama pusbrolių kraštu – greitai viskas paaiškėja. Būna, kam pavyksta tokie triukai, tačiau prie gero tai neveda, nes aš turiu gerą atmintį (juokiasi).
Tad pavojingiausios užgaidos ir yra tų, kurie įsitikinę, kad geriau žino, kaip dirbti svetimą darbą.
– Tikiu, kad daugeliui skaitytojų ir žiūrovų kyla klausimas: iš kur žurnalistai gauna visą informaciją apie įžymybių skyrybas, slapta įvykusias vestuves ar skyrybas kol apie jas ir giminės nežino. Tad kaip tai įmanoma?
– Dažniausiai tam pasitarnauja įdirbis – per ilgus metus šioje sferoje atrasti kontaktai, šaltiniai, pažintys.
Dažnai sulaukiame žinučių iš skaitytojų, kurie praneša apie įvykius, juos užfiksuoja mobiliaisiais telefonais, parašo apie žinomus žmones, jų poelgius. Daug temų naujienoms randame socialiniuose tinkluose, net interneto komentaruose.
– Kai pati dirbau šį darbą, dažniausiai klausimų sulaukdavau iš pirmą kartą matomų žmonių. Atrodo, kad visiems įdomu, kaip iš tiesų atrodo viena ar kita žvaigždė ar kokią istoriją jau ruošiame. Kokių klausimų sulauki pati?
– Dažniau sulaukiu ne klausimų, o pamokymų, kaip reiktų dirbti (juokiasi). Nes gi turime ne tik tris milijonus krepšinio trenerių, jie yra ir visų kitų galų ekspertai. Taip pat daugeliui, kurie visiškai nesusiję su šou verslu, įdomu, kokie tie žinomi žmonės yra iš tiesų. Galiu pasakyti, kad daugelis jų tikrai nėra tokie, kokius matome viešumoje, ekranuose, ant žurnalų viršelių. Juk nėra nusikaltimas prieš minią pavaidinti geresnio, socialiai atsakingo, protingesnio, gražesnio, nors realybė kardinaliai skiriasi.
Labiausiai žmogaus įvaizdį iškraipo socialiniai tinklai – ten mes visi mylime, gelbėjame beglobius kačiukus, esame be celiulito, atrodome lieknesni, laimingesni nei iš tiesų. Tikriausiai, didžiausia klaida yra galvoti, kad visi aplink yra kvailiai ir nepastebės staiga dvigubai padidėjusios krūtinės, nuotraukų filtrai paslėps nuo svaigalų papilkėjusią odą ar išsiplėtusius akių vyzdžius, o akylūs gerbėjai pro akis praleis faktą, jog senokai nebesifotografuojate su taip viešai anksčiau mylėta žmona.
Ir nereikia pykti, kad skaitytojams labiau už jūsų naują albumą bus įdomiau su kuo miegate. Neteisinga yra galvoti, kad būnant populiariam pavyks tokiu būti tik scenoje. Pasibaigus koncertui ar TV laidai, kurią vedate, grįžtate į savo gyvenamą muilo operą, o muilo operos buvo įdomios nuo pat jų atsiradimo pradžios. Tik daugeliui vis dar gėda prisipažinti, kad laukia naujos serijos. Taip ir su straipsnių skaitomumu.
„Delfi“ rubrika „Veidai“ yra viena skaitomiausių visame portale ir, priešingai nei daugelis galvoja, šios srities žurnalistų darbas dažnai yra net sudėtingesnis, nei, pavyzdžiui, aktualijų ar verslo skyrių kolegų. Juk čia įvykiai nesibaigia su darbo valandomis, tenka dalyvauti ne tik vakarėliuose, bet ir garsių žmonių laidotuvėse, rašyti apie skaudžius eismo įvykius ar netektis. Nors žurnalistams svarbu nepasiduoti emocijoms, išlikti objektyviems, bet juk visi esame žmonės, todėl ir mūsų darbe pasitaiko ašarų ar įvykių, kurie dar ilgai neleidžia užmigti.
– Paminėjai, jog tavo darbas neturi nustatytų valandų, o ir darbas pramogose įtampa nenusileidžia darbui aktualijų rubrikoje. Ar nepavargsti nuo to ir kaip pailsi?
– Kaip ir sakiau, pramogų žurnalisto darbas daugeliu atvejų yra net sudėtingesnis, nei kitų sričių kolegų, tačiau įprasta manyti, kad tai tėra „tuštybės mugė“. Jei kažkada anksčiau dėl to būdavo pikta ir dėl jaunatviško maksimalizmo stengdavausi kiekvienam taip manančiam papasakoti apie tikruosius darbo užkulisius, šiandien geriau nei bet kada žinau, kad neverta niekam nieko įrodinėti.
Po publikuoto interviu su, pavyzdžiui, Natalija Bunke, tikrai pasipils komentarai „kiek jūs galite apie ją rašyti, ar nėra labiau nusipelniusių žmonių?“, bet straipsnis beveik garantuotai atsidurs tarp skaitomiausių. O metus derintas ir galiausiai paruoštas interviu su daug pasiekusiu, užsienyje šlovinamu lietuvių aktoriumi bei tikrai knygos verta jo gyvenimo istorija sudomins tik vienetus. Tada garantuotai susilauks klausimų „tai kas jis toks, kam jis gali būti įdomus, mano kaimynas Petras už jį įdomesnis, kodėl apie jį neparašot?“. Tai jau tapo klasika.
Ir jei anksčiau kažką kažkam bandydavau įrodinėti, šiandien tam negaištu laiko. Tai, mano manymu, ir yra didžioji dabartinio pasaulio prabanga – nebandyti jo pakeisti. Darbo pradžioje svajojau būti niekad nemiegančio šou verslo dalimi, o dabar bandau išmokti išjungus kompiuterį nuo jo atsiriboti. Didžiausias mano džiaugsmas ir pasiekimas – kad „Veidai“ turi puikią, labai profesionalią žurnalistų komandą, kuria pasitikiu 150 procentų. Galiu ramiai ilsėtis ir žinoti, kad kolegės puikiai susitvarkys ir su darbais, ir su kilusiais iššūkiais, todėl atostogoms ar tylesniems vakarams renkuosi vietas, kur nėra interneto, telefono ryšio.
Turiu šeimą, kuri ilgą laiką kentėjo nuo mano nesibaigiančių darbo valandų, o apie tai, kad reikia dėmesio skirti ir sau, išvis buvau pamiršusi. Tik dabar baigiu išmokti susidėlioti prioritetus – kas yra svarbu, o kas gali ir palaukti. Taip radau ne tik daugiau laiko buvimui su vaikais, bet ir iš naujo pamilau save. Nuolatinį galvojimą apie reikalus puikiai išplauna vanduo ir išpučia vėjas per vandenlenčių treniruotes, per rytinius tylius pasivaikščiojimus su šunimi miškuose. Tiek man visiškai pakanka, kad vėl su šypsena grįžčiau į pramogų pasaulio sūkurį.
Tiesa, teko išmokti ir dar vieną sudėtingą dalyką – leidžiant laisvalaikį su garsenybėmis, kurių ne viena per tuos metus tapo mano bičiuliu, turime ir laikomės vienos nerašytos svarbios taisyklės: tai, kas nutinka nedarbo metu, į spaudą nepatenka (juokiasi).