Editos sąskaitoje trūksta tik vieno svajonių medalio. Kokio? Apie tai DELFI laidoje „Netobulos“ Editą Pučinskaitę kalbino Jurga Tapinienė.
– Esate laimėjusi visas pagrindines dviračių sporto varžybas. O kokia buvo jūsų dviračių sporto pradžia?
– Pradėkime nuo pergalių. Man trūksta vienos labai svarbios pergalės, kuri buvo mano viso gyvenimo svajonė. Tai – olimpinės žaidynės. Nesugebėjau laimėti dėl griūties, kitų problemų. Šiandien suvokiu, kad mano devintoji vieta olimpiadoje labai aukšta, bet man ją pasiekus tuomet buvo labai skaudu. Investavau visas savo ambicijas tiek į Sidnėjaus, tiek į Atėnų, tiek į Pekino olimpines žaidynes. Nežinau, ar olimpinė pergalė būtų pakeitusi mano karjerą, bet... O pradžią prisiminti labai gera.
– Viskas prasidėjo Panevėžyje?
– Prasidėjo nuo lengvosios atletikos. Kai buvau maža, nelabai norėjau rinktis komandinio sporto, nes tai reiškė kontaktą su kitais. Man nesinorėjo, kad kažkas iš manęs atimtų kamuolį. Buvau uždara, neturėjau lyderio savybių. Pasirinkau lengvąją atletiką, nes ten geriausiai galėjau save išreikšti. Nutariau stoti į Panevėžio sporto mokyklą, bet nepatekau į lengvosios atletikos sektorių. Tai buvo vienas pirmųjų smūgių, mano nuomone, nelabai teisingas, nes kaip mažos bėgikės mano rezultatai buvo pakankamai aukšti.
– Kiek jums tuomet buvo metų?
– Į Panevėžio sporto mokyklą galėjo stoti geriausi Lietuvos sportininkai, sulaukę trylikos. Kai nepriėmė į lengvąją atletiką, tiesiog iš protesto pasirinkau dviračių sportą. Prie manęs priėjo treneris ir pasiūlė išbandyti šį sportą. Man patiko minti dviračiu, bet apie dviračių sportą nežinojau, aš jo nesekiau. Meilė dviračiams gimė daug vėliau, iš pradžių tai buvo mano paaugliška reakcija kažką kažkam įrodyti. Stojamieji vyko pavasarį, aš turėjau dar visą vasarą pagalvoti, ar noriu, ar nenoriu atvykti rugsėjo pirmąją ir pradėti tą savo penkerių metų darbą. Tuo labiau – reikėjo atitrūkti nuo šeimos. Esu kilusi iš mažo miesto – Naujosios Akmenės – ir įstoti į Panevėžio sporto mokyklą buvo didelis prestižas, bet tuo pat metu visą vasarą mane atkalbinėjo nuo šito žingsnio. Pradedant nuo draugių, kurios sakė, kad susigadinsiu savo figūrą, kojos bus baisios, tapsiu vyru. Visi tokie dalykai, kurie man šiandien sukelia šypseną. Mano mama bijojo, kad aš nesusižeisčiau. Visi tie atkalbinėjimai mane dar labiau stūmė į priekį.
– Gal tai ir yra lyderio charakteris?
– Būtent. Lyderio savybė nėra vaikščioti aukštai iškėlus galvą, sutraukti visų dėmesį ir garsiai kalbėti. Juk gaidys garsiai gieda ir sutraukia į save visų vištų dėmesį, bet kartais tai yra tuštybė.
Lyderis, bent jau dviračių sporte, turi pasižymėti fizinėmis savybėmis, bet svarbiausia – jis turi būti tvirtas psichologiškai. Metams bėgant sutvirtėti ir įtikinti save, komandą bei šalį, kad esi tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti svarbiausiose pasaulio varžybose.
– Kada pajutote, kad prisijaukinote dviračių sportą?
– Tai neįvyko automatiškai. Pirmieji metai man buvo keistoki, todėl, kad nejaučiau didelio džiaugsmo minti dviratį, mano rezultatai buvo vidutiniški. Niekas manęs nepozicionavo kaip ateities žvaigždės. Po kelerių metų net norėjau palikti sporto mokyklą ir sugrįžti mokytis į Naująją Akmenę. Treneris mane įkalbėjo likti. Mano meilė dviračiams gimė kartu su kalnais. Pirmąkart išvykom į Prancūzijos kalnus ir kai pamačiau aukštikalnes, pradėjau treniruotis, save išreikšti, supratau, kad esu gimusi kalnams. To negalėjau suprasti Lietuvoje, mindama lygumose. Tuo metu ir gimė visos mano svajonės.
– Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad būtent Panevėžys tuo metu išaugino legendinę moterų dviratininkių kartą. Tai buvote jūs, Diana Žiliūtė, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės. Šios moterys dominavo pasaulio moterų dviratininkių elite. Kaip pavyko to pasiekti?
– Daug kas mums tą klausimą uždavė, nes pasauliui tai buvo nepaaiškinamas dalykas. Kaip iš tokios vos tris milijonus turinčios valstybėlės gali išaugti tokios moterys. Ir visos stiprios! Ir vieną lyderę rasti sunku, o mes buvom keturios lyderės. Visos keturios panašiai vienodų pajėgumų, gebančios laimėti tarptautinėje arenoje. Manau, kad mūsų karta buvo kitokia. Mes turėjome ateities svajonę ir ugnelę, kurią dabar sunku pamatyti jaunosios kartos akyse. Mes labai svajojome apie nepriklausomą Lietuvą, apie mūsų trispalvę varžybose. Patekę į nepriklausomybės vėjus, mynėme su dviguba energija vardan tos Lietuvos. Buvom viena pirmųjų Lietuvos rinktinių, kuri susibūrė po trispalve ir išvyko į pasaulį.
– Tas laikotarpis buvo sudėtingas. Būdama 19-os metų jau pradėjote laimėti pirmąsias rimtas varžybas, bet fiziškai ir buitiškai tas išvažiavimas į užsienį buvo labai sunkus?
– Sunkus ir komiškas. Reikėjo įvairiausių vizų, kurias buvo sunku pasidaryti, reikėdavo ilgai laukti atsakymų. Kartais išvykdavome neturėdami visų vizų. Stengdavomės prasprukti pro kai kurias sienas tam, kad patektume į Prancūziją – šalį, kur tuo metu vyko labai daug daugiadienių ir vienadienių pasaulinio lygio dviračių lenktynių. Nuvykę į Prancūziją, pasiekę finišą, turėdavom kažkaip išgyventi nuo vienų lenktynių iki kitų.
– Nebuvo lėšų nei maistui, nei viešbučiams?
– Buvo labai sunku. Mūsų mašinos lūždavo, nes buvo liūdnoko stovio. Trūko pinigų, bet mums viso to nereikėjo, mes buvome pasiruošusios atiduoti uždirbtus pinigus – už kai kurias prizines vietas gaudavome jau prancūziškų frankų – vien tam, kad galėtume tęsti mūsų svajonę. Mums reikėjo tik minti ir tobulėti. Pirmieji metai buvo labai gražūs. Mes buvome užsidegę, susivieniję. Paskui prasidėjo barniai, bet pirmieji metai buvo tikrai nuostabūs, surišę komandą. Panevėžys mus užaugino ir sukūrė, bet užsidegimas kilo iš sunkumų. Kuo sunkiau, tuo labiau augo sparnai. Galbūt tarp mūsų buvo kažkokia konkurencija – kilo didesnis noras save išreikšti, bet tas lėmė, kad daugelį metų dominavome pasauliniuose reitinguose pirmosiose vietose. Daug laimėjome. Tiek aš, tiek Diana, tiek Polikevičiūtės. Laimėjome pasaulio čempionatus, laimėjom „Giro d‘Italia“, „Tour de France“ lenktynes.
– O kokios varžybos jums buvo pačios įsimintiniausios, labiausiai siektos?
– Labiausiai siektos buvo „Giro d‘Italia“ varžybos. Kartais gyvenime, nesakau, kad pergalė nukrenta iš dangaus, bet man tai pasitaikė „Tour de France“ lenktynėse. Buvau labai geros formos ir iš nežinojimo, nesupratimo kiekvieną dieną atidaviau save visiškai. Mano varžovė buvo truputėlį krizėje. Aš pasiekiau savo pergalę nuo pirmos iki paskutinės dienos ir tai buvo fantastika. Tais metais buvau labai geroje formoje ir startavau pasaulio čempionate, kaip viena iš lyderių, o jį laimėti dviratininkui yra viso gyvenimo svajonė. Aš ją išpildžiau. Labiausiai norėjau laimėti olimpiadą ir „Giro d‘Italia“ lenktynes. Pradėjau ruoštis fiziškai ir psichologiškai „Giro d‘Italia“ lenktynėms, o gyvenimas pradėjo iš manęs šaipytis, nes šiose varžybose ant 2-3 vietos laiptelių esu lipusi šešis ar septynis kartus. Trečia esu atvažiavusi labai daug kartų.
– Ta nuotaika, kai jau pergalės būtinai reikia, turėjo būti labai įtempta?
– Pergalė vis išsprūsdavo iš rankų. Liūdniausi metai buvo 2003-ieji, kai aš turėjau lyderio marškinėlius visus etapus ir juos praradau paskutinę dieną. Su tuo dviratininkui labai sunku susitaikyti, nes aš laimėjau apie 20-imt daugiadienių lenktynių, o viena mano savybių buvo, kad kai apsivilkdavau lyderio marškinėlius, jų iš rankų nebepaleisdavau. Man atsirasdavo dvigubas kvėpavimas.
– O kas nutiko toje paskutinėje varžybų dalyje?
– Paskutinę dieną per „Giro d‘Italia“ vyko individualus startas ir nuo varžovės mane skyrė keletas sekundžių. Ji tą dieną buvo stipresnė ir aš atvažiavau antra. Praradau marškinėlius ir galvojau, kad man tokia proga laimėti nebepasitaikys, bet pasitaikė. Tai vienas iš pavyzdžių, kad gyvenime reikia visada tikėti ir nenuleisti rankų. Ta proga man pasitaikė 2006-aisiais ir aš laimėjau „Giro d‘Italia“. Būtent paskutinę dieną išplėšiau lyderio marškinėlius iš tos pačios varžovės šveicarės, kuri 2003-ais metais pergalę paskutinę dieną išplėšė iš manęs. Kažkam papasakojus, atrodo, kad tai siužetas iš filmo ar knygos.
– O tikėjote? Vyko 19-ka etapų, kuriuose buvote antra, o pergalei pasiekti liko vos viena diena.
– Tikėjau visada. Tai buvo mano ir visos komandos taktika planuoti viską paskutinei dienai, nes paskutinis etapas buvo labai sunkus – su finišu į kalną. Važiuojant su lyderio marškinėliais yra dvigubai sunkiau, nes jų emocinis krūvis daug sveria. Kiekvieną dieną po finišo lyderis turi eiti dopingo kontrolę, kalbėti su žurnalistais, fotografuotis, dalyti autografus. Jis ilsisi 40-50 minučių mažiau nei visi kiti – vėliau atsistato ir valgo. Čia vienas iš buvimo lyderiu minusų. Kitas – lyderį visi atakuoja. Visi prieš jį, o jo komanda turi apginti lyderio poziciją. Tokius marškinėlius vežti yra labai nepaprasta.
– Lyderis yra vienas, o kiek narių sudaro jo komandą?
– Šeši nariai, ir vis dėlto komandai tenka didžiausias krūvis. Būti antrai yra labai patogu todėl, kad gali taupyti savo ir komandos energiją. Tą juodąjį darbą atlieka lyderio komanda. Prisimenant pergalę „Giro d‘Italia“, paskutinę dieną turėjau sukaupusi visą pyktį, energiją ir visas lenktynes galvojau būtent apie šį etapą. Ir man pavyko.
– Bet čia nebuvo jūsų vienintelė pergalė „Giro d‘Italia“?
– Taip, ir kitais metais laimėjau. Beveik visas varžybas važiavau su lyderio marškinėliais, apsivilkau juos anksti. Užtvirtinti juos dar kartą buvo didelis džiaugsmas.
– Kiek dienų trunka varžybos?
– Vyrų „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ trunka tris savaites. Moterų – dvi.
– Arūnas Matelis savo filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ puikiai atskleidė gregorių vaidmenį. Ar moterų komandoje taip pat yra tokia funkcija?
– Žinoma. Moterų ir vyrų dviračių sportai yra tapatūs. Tik tiek, kad vyrų sportas yra labiau žiūrimas, o moterų – daug mažiau. Moterų sporte trumpesni etapai ir mažiau lenktynių dienų, bet visa kita nesikeičia. Tas pats pasiaukojimas, iš lyderio reikalaujama to paties ir reikia suburti komandą.
– Kaip pavykdavo įtikinti komandą jums pagelbėti po pralaimėjimų?
– Pasaulyje yra 10-15 dviratininkų, kurie gali turėti ambicijų laimėti „Giro d‘Italia“ ar „Tour de France“ lenktynes. Visos komandos stengiasi turėti vieną iš tų dešimties, nes komandų pasaulyje daug, o lyderį turėti yra didelis prestižas. Baigti antrai „Giro d‘Italia“ irgi didelė šventė komandai. Žinoma, man norėjosi laimėti, bet mano komanda visada džiaugdavosi tuo rezultatu, nes nėra jokių garantijų, kad atvažiuosi ir antras.
– O kaip jaučiasi tos dviratininkės, gregorės, kurios žino, kad niekada neapsivilks lyderės marškinėlių? Kaip įkvėpdavote savo komandą?
– Gregoriai turi kitokį suvokimą. Suprasdama, kad šioj srity aukščiausių rezultatų nepasieksi, renkiesi – ar padėti lyderei, būti šalia didelės žuvies ir dalyvauti pačiose svarbiausiose pasaulio varžybose, ar būti mažos komandos lydere bei dalyvauti mažose varžybose. Čia yra pasirinkimas. Stiprios gregorės gali būti mažų komandų lyderės.
– Arūnas Matelis labai jautriai parodė sudėtingą ir daug ištvermės, pasiaukojimo reikalaujantį dviratininkų gyvenimą. Anksčiau šią sporto šaką labiau lydėjo dopingo skandalų šleifas.
– Esu labai dėkinga, kad Arūnas parodė, kiek žmogiškumo yra šiame sporte. Atskleidė skirtingus charakterius, sportininkų skausmą, kovojimą iš paskutiniųjų. Tiek lyderiai, tiek gregoriai krenta. Bet visi atsikelia ir nori pabaigti lenktynes, kartais ir su rimtais sužalojimais, nes negali apvilti savo komandos. Kažkas yra labai gražaus šiame dviračių sporte, kartais sunkiai suvokiamo ir visa tai Arūnas su savo meistriškumu sugebėjo parodyti.
– O jums buvo minčių, kad negalite būti lydere, o turite užimti gregorės poziciją?
– Taip, buvo tokia mintis. Aš buvau užsispyrusi pasiekti tikslą, tačiau buvo akimirkų, kai norėjau palikti dviračių sportą, maniau, kad tai ne man. Galvojau, kad nebūsiu gera dviratininkė. Tuo labiau Panevėžyje nebuvau vertinama kaip būsima pasaulinio lygio čempionė. Būtent dėl to aš su jaunomis dviratininkėmis kalbuosi ir patariu niekada nesustoti ir tikėti savimi.
– Ar buvo sunkus psichologinis momentas, kurį prisimenate iki šiol?
– Taip, sunkiausias ir buvo tas ėjimas į „Giro d‘Italia“ pergalę. Metai bėgo ir pradėjau savimi nebepasitikėti, o pasaulyje visi labai greiti tave nurašyti. Sunkus psichologinis momentas buvo prieš Pekino olimpiadą. Prieš tai buvusiose varžybose labai skaudžiai nugriuvau, su dideliu skausmu turėjau tęsti lenktynes. Buvo liūdna, nes šioje olimpiadoje buvo mano trąsa, žinojau, kad tai mano paskutinės olimpinės žaidynės. Galbūt tai ir įsirėžė mano pasąmonėje, kad jei ne šitas griuvimas, būčiau laimėjusi.
– Kokia būdavo intensyviausia jūsų sporto diena? Kiek laiko trukdavo treniruotės?
– Kartais Panevėžyje treniruodavomės net tris kartus. Per metus numindavome apie 30-mt tūkstančių kilometrų. Jeigu paskaičiuotume, kiek numynėme per visą savo karjerą, tai kaip gera mašina, kuri nugyveno savo gyvenimą. Tik aš tikrai taip nesijaučiu, nes ir dabar minu dviratį savo malonumui ir gyvenu šiuo sportu. Man jo reikia ir aš juo džiaugiuosi. Dviračiai išliko mano gyvenimo meilė.
– Ar savo sūnus jau pasodinote ant dviratukų?
– Žinoma, jie mina dviračius.
– Ar linkėtumėte jiems sportininko kelio?
– Aš nenoriu kažkaip nukreipti. Noriu, kad jie ieškotų savo pašaukimo. Žinoma, jeigu pasirinktų dviračių sportą, tai sakyčiau, kad pasirinko sunkų, negailestingą, bet labai gražų sportą, nes jis mane suformavo ir sukūrė. Suteikė tiek emocijų, kurias sunku rasti kitose gyvenimo srityse. Aš noriu, kad jie sportuotų, nes tai vaikams labai reikalinga. Jei paskui taps sportininkais, tai džiaugsiuosi.