Šiandien jai atrodo, kad vienuolio atsiskyrėlio gyvenimas yra toks pat prasmingas kaip visų „Microsoft“ vadovų pozicijos kartu sudėjus. „Kiekvienas lyderis turi savo karjerą ir unikalų kelią į ją“, – neabejoja Edita.
– Kiekvienas kuriame gyvenimą pagal savo suvokimą: vienam užtenka tapti skyriaus vadovu, o kitas siekia prezidento posto. Kas nulemia – skirta tau tapti lyderiu ar ne?
– Tavo, mano, mūsų užduotis ir pati geriausia karjera – įdomiai nugyventi gyvenimą. Aukštesnio pasiekimo nėra ir būti negali. Karjera – tik tau skirtas kelias, aiškus suvokimas, ko nori, ko sieki ir kaip savo siekius įgyvendinsi. Kitų kelias nėra tavasis, tai būtina žinoti ir suprasti.
Ar tau pasiseks? Sėkmę lemia asmeninės savybės. Kai kurios jų išugdomos, o kai kurios įgimtos. Prisiminkime, darželyje ar mokykloje visada būdavo mergaitė, kuri visiems vadovaudavo. Daugelis tų mergaičių tapo vadovėmis, tačiau kai kurios taip ir liko namuose, prie puodų.
Ir kas žino, ar jos tik nebuvo tos, kurios padėjo padaryti puikią karjerą savo vyrams? Esu visiškai tikra: šalia tų, kurie atsiduria aukščiausiose pozicijose, būtinai yra stipri partnerė arba partneris. Nematomas karys, kuris padeda, atsiduoda, ragina, drąsina ir skatina eiti pirmyn. Toji taisyklė galioja visiems lyderiams – diplomatijos, politikos ir verslo pasaulyje.
Ir nesvarbu, kas tas pilkasis kardinolas: žmona, partneris, bičiulis ar draugas. Svarbiausia, kad jo patarimai ir palaikymas padeda lyderiui išlikti aukštumose.
– Tarsi ir priimta, kad karjerą darytų vyrai. Moterų pasiekimai vis dar kelia nuostabą, nors turime ne vieną ypatingą ir aukštą poziciją užimančią moterį. Ar išvis įmanoma skirstyti: vyriška karjera – moteriška karjera?
– Lytys neegzistuoja tik ten, kur karjerą daro mintis. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip Albertas Einsteinas galėjo gimti toks protingas arba kaip Dmitrijui Mendelejevui prisisapnavo garsioji periodinių elementų lentelė? Tačiau genijai gimsta retai ir jų atvejai netinka masėms. Taip jau gamta sutvėrė, kad paprastai vyrai išsirenka gaujos vadą. Santykiai toje gaujoje aiškūs: jei kas netinka – aploji vienas kitą, reikia tvirtesnio įrodymo – išsiaiškini santykius kumščiais, tačiau kai nutinka rimtų dalykų – susivieniji dėl bendro tikslo.
O moterys dažniausiai veikia vienos ir joms geriausiai sekasi, kai imasi to, kas įdomu, kuo nuoširdžiai tiki. Tuo metu, kai vyrai skaičiuoja, braižo lenteles, dėlioja schemas ir daro išvadas, moterys gyvena taip, kaip joms gyvenasi. Energija, darbštumas, užsispyrimas lemia, kad jie ar jos padaro dešimt kartų daugiau nei kiti, atsidūrę tokioje pat situacijoje. Ir tuomet matai, kaip aplink juos buriasi žmonės, kaip tiki jų idėjomis ir eina tuo pačiu keliu drauge. Jei esi tikras lyderis, tau nereikia specialių kursų ar mokymų.
– Sunku, o gal ir visai neįmanoma išmokti lyderystės, tiesa?
– Noriu būti sąžininga, todėl sakau – išmokti labai sunku. Jei tau tikrai sekasi, neturi laiko nei girtis, nei dalytis savo sėkme – idėja gena idėją, privalai jas įgyvendinti. Tai tarsi gimdymas, kurio juk niekaip nesustabdysi. Bet... Pagimdžiusi vieną vaiką, nesi motina didvyrė, taigi neturi jokios teisės apie gimdymo patirtis kalbėti kitiems.
Gyvename keistais laikais – nebėra taip svarbu, KĄ padarei, svarbu, kas ką apie tai pasakė. Net ir menkniekį gali išpūsti iki nacionalinės reikšmės įvykio. Ne taip seniai žiūrėjau JAV mokslinės dokumentikos programos „Nova“ parengtą dokumentinį filmą „Holokaustas, pabėgimo tunelis“. Filmas pasakoja apie Lietuvoje, Paneriuose, kur buvo masiškai žudomi žydai, po žeme iškastą tunelį, per jį iš stovyklos pabėgo 11 žydų.
Tunelį rado amerikiečiai, apie tai ir filmas. Po peržiūros klausiu filmo kūrėjų: „O gal jums būtų įdomu papasakoti apie Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje, gyvenusią vienuolę, kuri kartu su kunigu ir mokytoju per karą, rizikuodami savo gyvybėmis, išgelbėjo 13 žydų?“ Ne, sako, mūsų tai nedomina – filmas būtų skirtas pernelyg siaurai auditorijai. Taigi mes taip dažnai pasakojame istorijas, pamiršdami realų gyvenimą.
– Nejau manote, kad realios sėkmės istorijos irgi neturi prasmės? Kartais juk pirmą žingsnį pasirengusiam žengti žmogui tos vienos įkvepiančios istorijos ir užtenka.
– Tada kalbėkime apie padrąsinimą ir raginimą pasitikėti savo jėgomis. Iš tiesų, jei žmogus turi potencialo tapti lyderiu, jo asmeninės savybės vieną dieną prasiverš ir jis būtinai žengs pirmą žingsnį. Bet jei potencialo nėra, kuo nori daužyk jam per galvą, kiek nori mokyk – nieko nepavyks. Na, pamėginkime išmokyti Lietuvos galiūną Vidą Blekaitį šokti baletą. Taip, jis išmoks keletą pas, tačiau baleto šokėju niekuomet nebus. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad lyderiais tampa neverti tokiais būti, – prisiminkime situaciją, kai Seimo pirmininke buvo išrinkta Loreta Graužinienė.
Kas, kad buvo, – dėl to lydere juk netapo. O kiek iš armotų buvo šaudoma į Algirdą Brazauską ar Vytautą Landsbergį, minios vis tiek sekė paskui juos. Tie vyrai darė klaidų, vieni juos mylėjo, kiti nekentė, tačiau jų lyderystės nenuneigsi. Visada ginčijuosi, kai man sako, kad nepakeičiamų nėra. Yra! Kas pakeitė Vytautą Kernagį? Ar dabar rastume tokio lygio humoristą, koks buvo Vytautas Šapranauskas?
– Metai bėga, kartos keičiasi, gali būti, kad ir reikalavimai lyderiams – taip pat?
– Ir nieko čia nėra nuostabaus. Tie, kurie man kelia juoką, jauniems žmonėms yra guru. Tačiau norisi kalbėti apie tokius, kurie daro įspūdį visiems. Drąsiai sakau: Džordana Butkutė yra tikra lyderė pramogų pasaulyje. Gali ją kepti ant keptuvės, deginti ant laužo, skandinti, girdyti, o jis vis tiek yra. Kad ir iš pelenų ar dugno pakilusi.
– Mes galime, kiek tik norime, kalbėti apie iškilias moteris, tačiau statistika rodo, kad lyderių pasaulis vis dar priklauso vyrams. Jie ne tik užima daugiau aukštesnių pozicijų, bet ir gauna daugiau pinigų. Ar jums teko kada tai pajusti?
– Niekada. Nes aš niekada nekonkuravau su vyrais vadovaudamasi jų metodais. Niekada nestovėjau prieš juos įsisprendusi į šonus ir nesakiau – turi būti šitaip, o ne taip. Kova už lygias teises mane neša į orą, man nuoširdžiai atrodo, kad tai – ne tas kelias. Lyčių skirtumų neigti neįmanoma, moterys turi daugybę visiškai kitokių savybių nei vyrai. Ir vyrai apie tai dažnai nepagalvoja. Tai gal geriau patylėk, išlauk, kada ateis tavo valanda, štai tuomet ir pasakysi, ką manai, parodysi, ką iš tiesų gali.
Jei matai, kad vyras lyderis užlipo ant scenos pasveikinti Violetos Urmanos be gėlių puokštės, tai nunešk jam tą puokštę ir paduok. Tokiu poelgiu laimėsi daugiau, nei parašydama į laikraštį, kad jis pamiršo gėles. Jei aš būčiau kovojusi su vyrais jų metodais, niekuomet nebūčiau atsidūrusi toje vietoje, kurioje esu. Bet man buvo lengviau, nes dirbau sferose, kurios vyrus mažai domino.
– Norite pasakyti, kad televizija vyrų nedomina?
– Domina, bet tik ne laidos apie labdarą. Aš niekuomet nedirbau sporto skyriuje, nesiėmiau politikos temų. Mano laidos vyrus pradėdavo dominti tik tada, kai pasiekdavau rezultatą, kurio jiems nepavykdavo pasiekti. Buvo laikas, kai mano laidos viršydavo rekordus, reitingai būdavo aukštesni nei rodomų per komercines televizijas. Palauk palauk, ji kažką turi, tada jie man sakydavo.
– Ir mintyse turėdavo ne vien dideles akis, ilgus plaukus, puikią figūrą ir įspūdingą balsą. Būtent dėl jo juk ir pradėjote dirbti televizijoje?
– Tai buvo paskutinis diktorių konkursas to meto televizijoje. Dalyvauti jame mane pakvietė Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės scenos kalbos dėstytojas Vladas Bulavas. Jam atrodė, kad turiu ne tik fizinius duomenis, bet ir tais laikais diktoriaus darbui būtinus vienu metu įsijungiančius kaktos, nosies ir krūtinės rezonatorius. Į konkursą susirinko visos gražiausios Lietuvos moterys – 300 kandidačių. Perėjau pirmą turą, paskui – antrą, galiausiai patekau į trečią. Iš tų 300 buvau viena, kurią pasirinko. Pradėjusi dirbti diktore netrukus supratau, kad būti gražia lėle be nuomonės man visai nepatinka: tu pasakysi, kad netrukus rodys filmą, ar neapsakysi – vis tiek jį parodys.
Žinios iš tarybinio kaimo man buvo visiškai neįdomios, politiniai įvykiai, apie kuriuos turėdavau perskaityti iš paruošto lapo, irgi nedomino. Aprengia, išdažo – ir jokių nukrypimų nuo scenarijaus. Einu į turgų morkų pirkti, girdžiu pavymui: o, šita, televizijoje dirba. Ir kas? Labai gerai prisimenu, kai pradėjau lauktis pirmosios dukters Rūtos, pasakiau režisierei – po gimdymo į diktores negrįšiu.
„Juokauji!? Tokios dar nebuvo, visos grįžta – darbas geras, prestižinis, moka daug“, – stebėjosi. O aš kaip pasakiau, taip ir padariau. Paauginusi Rūtą pradėjau dirbti „Vakaro žiniose“ žurnaliste.
– Ir tai jau buvo vyrų pasaulis?
– Moterų. Tik vadovavo mums vyras. Jo švarkas dažniausiai kabėdavo ant kėdės, o paties nebūdavo kabinete, kai mes dirbdavome sunkiausius darbus. Esu visiškai tikra, kad mūsų karta, universitetą baigusi 1989-aisiais ir 1990-aisiais, yra pati sėkmingiausia. Televizija tuomet buvo jėga, daugybę dalykų darėme pirmą kartą. Pirmosios tiesioginės transliacijos iš Sąjūdžio mitingų, pirmosios autorinės laidos – dirbome išsižioję, pilnomis nuostabos akimis ir burnomis.
Neprisimenu, kad tuomet kas būtų galvojęs apie konkurenciją. Man pačiai vyrų pasaulis buvo tiesiog neįdomus, net nemėginau jiems kišti kojos. Eidavau ir dalyvaudavau visur, kur tik galėdavau, svarbiausia man atrodė bendra sėkmė. Apie tai ir šiandien dažnai kalbu: esu laiminga tada, kai žmonės aplink mane gerai jaučiasi. Vos tik pajuntu įtampą – pradedu nerimauti. Taip nutiko ir su „Bobų vasara“. Laidą baigėme tada, kai nė vienai iš mūsų ji nebekėlė džiaugsmo, kai supratau, kad savo kolegėms negalėsiu mokėti tiek, kiek jos nori ir kiek yra vertos.
Mano močiutė sakydavo: jei kas praėjo pro šalį, vadinasi, buvo ne tavo – darbas, pozicija ar vyras. Manęs daugybę kartų yra nepriėmę į darbus, daugybę kartų esu prapylusi ir vyrams, ir moterims. Arši kova grobia laiką, atima daug sveikatos ir jėgų. Įsitikinau: per tą laiką šimtą kartų verčiau nuravėti daržą. Beravint į galvą ateina nuostabių minčių, nusiplauni rankas ir jas įgyvendini. Kovos jovalas įsiurbia, kam reikalinga kova dėl kovos?
Mintyse nuolat nešiojuosi vieną istoriją, kurią pasakoja japonai. Susitinka du vyrai. Vienas aukštesnio rango, o kitas – vyresnis. Kuris pasisveikins pirmas? Nagi, tas, kuris protingesnis. Štai tiek tiesos. Visi fasonai, ambicijos yra silpnumo požymis, baimė tapti pažeidžiamam.
Nesiginčysiu, kad moterų ir vyrų sugebėjimai turi būti vertinami vienodai. Tačiau skirtingose kultūrose yra skirtingos tradicijos. Kodėl Skandinavijoje susiformavo stiprių moterų bendruomenės?
Todėl, kad vikingai į laivus pasiimdavo dvylikamečius berniukus, o moterys likdavo ant kranto su mažais vaikais savo moteriškose bendruomenėse, kuriose turėdavo pačios viskuo pasirūpinti. Taip radosi stiprių, ištvermingų moterų tradicija, tačiau tai dar nereiškia, kad laimingų ar labai tuo patenkintų. Man, pavyzdžiui, iki šiol labai patinka, kai vyrai mane pirmą praleidžia pro duris ir kai kėdę prie stalo pristumia.
Visiškas melas, kad vyrams nepatinka moterys lyderės. Labiau tiesa, kad vyrams nepatinka moterys politikės. Politika – tokia žiauri sritis, čia išmintingos patarėjos nereikalingos, privalai priimti sprendimus. Tampi pusiau vyru, pusiau moterimi.
– Ar tai priežastis, kodėl taip ir nesiryžote sukti į politiką? Neabejoju, kvietimų sulaukėte. Ir ne vieno...
– Politike netapau, nes noriu išlikti moterimi. Man tai patinka, neabejoju, patiks iki pat senatvės. Esu tikra, kad pusė prezidento Valdo Adamkaus sėkmės – ponia Alma. Prezidentas visada žinojo: neužteks laiko ar jėgų – ji padės. Nespės perrašyti kalbų ar tekstų – atsikels naktį ir padarys. Kalbame ne apie marškinių lyginimą, o apie tikrą partnerystę, suvokimą, kas iš tiesų svarbu.
Taip elgiasi labai išmintingos moterys. Mūsų veikimo metodai ir priemonės yra kitokios. Pasimovusios ant lozungų ir objektyvios tiesos nepripažįstančios moterys lyderėmis netampa, greičiau atsiduria kvailių vietoje. Nobelio premiją už pasiekimus chemijos ir fizikos moksluose gavusi Marie Curie, maišydama savo chemijas ir mylėdama Pierre’ą, buvo kur kas stipresnė, svarbesnė ir istorijoje gilesnį pėdsaką palikusi lyderė nei Clara Zetkin.
– Ir vis dėlto, gal tai labai siaura – moters vieta, vyro vieta? O gal du stipresni nei vienas?
– Pažvelkime į istoriją. Iki XX amžiaus vidurio Lietuvoje miesto ir kaimo gyventojų skaičius susilygino. Valstietiškoje valstybėje moterys valdė šeimą, vaikus, namus ir mažąjį jų ūkį. Vyrams priklausė lauko darbai, naktigonės ir šeimos piniginė. Jiems buvo visiškai aiškios jų funkcijos. Atėję bolševikai atėmė žemę, vienkiemių gyventojus suvarė į gyvenvietes. Moterys pradėjo dirbti, išleido vaikus į darželius. Vyrai įprastus ūkio darbus dirbo ne sau – šėrė ne savo kiaules, dirbo ne savo žemę, statė ne savo namus.
Tas suvokimas juos žudė: daugelis pradėjo gerti, mušti žmonas ir vaikus. Jie nebesuprato, kam yra reikalingi ir kokia jų užduotis šiame pasaulyje. Matydami tokį savo tėvų gyvenimą, berniukai augo lygiai taip pat. Moterys pedagogės pačius aktyviausius, iš kurių galėtų išaugti tikri lyderiai, išvarydavo į profesines technikos mokyklas mokytis traktorininko amato, ir jie vėl patekdavo į užburtą ratą.
Merginos tuo metu siekdavo mokslo aukštumų ir jau ieškodavo ne traktorininkų ar santechnikų, o vyrų su aukštuoju išsilavinimu. Tačiau visoms juk mokslo daktarų neužtenka, o savo vyrą niekinanti moteris niekuomet neužaugins ąžuolo. Greičiau – mamytės sūnelį, į kurį bus sudėtos visos neišsipildžiusios svajonės.
Ir kai atvažiuos teta iš kaimo, juk nepasakys savo lepūnėliui gulti ant grindų, kad teta patogiai išsimiegotų. Visos tos smulkmenos formuoja charakterį, privalome suprasti, kad sūnus auginame ne sau, o kitoms moterims. Vyrai nėra nedėkingi paršai, jie jautrūs, supratingi, kartais gal net sąžiningesni už mus. Jie gali būti labai geri partneriai ir bendraminčiai, tik nereikia jiems bandyti numušti karūnos. Labiau – prilaikyti ją ir pagauti, kai matai, kad kris.
– Tačiau moterims, kurios pretenduoja daryti karjerą ir tapti lyderėmis, kyla natūralus klausimas – kodėl aš turiu tai daryti, o ne jis? Mes juk – lygūs?
– Jei taip galvoji, vadinasi, esi kvailesnė už jį. Jei nori šokti flamenką – šok, tik pasiieškok aikštės. Bet tango visada šokamas dviese. Vyrai rūpinasi, kaip apsukti upes, pastatyti elektrines, tegu tai ir daro. Neabejoju, kad man puikiai sektųsi suvaldyti tokį vyrą.
– Jūsų kalbos lyg ir nedera prie modernios moters įvaizdžio...
– Esu labai senamadiška. Tikiu, kad toks senamadiškumas vėl kada nors grįš į madą. Ateis laikas, kai moterys leis sau būti moterimis. Ir tai reiškia daug didesnę atsakomybę – juk atsakome ne tik už gyvybę, bet ir už tai, kas išaugs iš vyrų.
– Kelyje į lyderystę šeima yra pirmasis laiptelis, argi ne?
– Lyderiais tampa vaikai, turintys daug laisvės. Šeimoje jiems neprimetamos taisyklės, atvirkščiai – jie skatinami rizikuoti, bandyti iš naujo, nepasiduoti nesėkmėms. Tėvai tik savo gyvenimu gali parodyti, kaip jiems elgtis. Pats svarbiausias lyderio požymis – gebėjimas priimti sprendimus. Daugybė žmonių išvis nenori jų priimti, nes tai sunku.
Jie daug geriau jaučiasi, kai kiti nusprendžia, kiti veda į priekį, kiti vadovauja. Sprendimų priėmėjai dažniausiai yra išmokę prisiimti ir atsakomybę už juos. Taip pat – pripažinti savo klaidas: atsiprašau, padariau žalos, ištaisome, pamėginam iš naujo. Atsiprašymas yra kelias tolyn, nepripažintos klaidos – aklavietė. Asmenybė, kolektyvas, komanda vystosi tik tuomet, kai klaidos taisomos.
Drąsa sakyti, ką galvoji, – irgi yra lyderystė. Tik dabar atsiradę tiek daug sakančių ir nieko negalvojančių, kad norisi užsikimšti ausis. Nedalyvauju socialiniuose tinkluose, nes man visiškai neįdomu dėti kvailas nuotraukas ir jomis džiaugtis, be to, noriu išlaikyti atstumą nuo durnių, kurie gali kalbėti kiekvienu klausimu ir visada turi atsakymą.
Pirmą kartą Gruzijoje išgirdusi tosto sakytojo – tamados kalbą prie stalo, niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis vieniems leidžia kalbėti, o kitiems – ne. Po kurio laiko pasidarė aišku: kalbėti tau leis, kai turėsi, ką pasakyti. Bet kokios kalbos po trečios taurės vyno tamadai netinka. Dar ne taip seniai žmogaus viduje įsitaisęs cenzorius neleisdavo kalbėti niekų, šiandien tas jausmas išnykęs, užtat daugybė į viešąją erdvę leidžia visiškas šiukšles. Turėti 20 tūkstančių siekėjų tik dėl to, kad be jokios atsakomybės šneki, kas ant seilės užėjo, – jokia lyderystė.
– Daugybę metų rengei populiarias televizijos laidas, vadovavai prodiuserių kompanijai. Ar buvo sunku atsisveikinti?
– Man jau 51-i, pagalvojau, kad dar galiu pabūti eteryje kokius penkerius metus. Tada galbūt – žurnalistinis darbas, bet vis dėlto reikia susigalvoti kokį kitą pajamų šaltinį, nes pensijų mes tikrai negausime. Buvo laikas, kai dariau tiek pat daug, kiek šiandien daro garsiausi prodiuseriai – Edmundas Jakilaitis ir Laurynas Šeškus.
Daugybė projektų, penkios laidos – tada atrodė, kad gyvenimas neturi pabaigos, o tavo profesinė sėkmė svarbiau už viską. Šeima didėja, plečiasi, reikia išmokyti vaikus, išleisti į gyvenimą, bėgi, sukiesi kaip voverė rate. Kai ratas sustoja, supranti, kad nereikia gyventi tuo, kas buvo, kad lieki pati sau. Didžiausia investicija yra ne nekilnojamasis turtas, o tu pati, tereikia parduoti savo sugebėjimus, profesines žinias. Tada galvoji, ar verta vilkti valdymo naštą, kuri tau buvo neįdomiausia? Būčiau seniai nebekūrusi „Bėdų turgaus“, bet mane nuolat kas nors stabdė – iš pradžių sūnaus Mykolo liga, paskui susirgo vyras Gintautas.
Televizijos projektas virto socialine veikla, ji nebuvo tokia įdomi, todėl šalia visada dariau tai, kas labiau domino, – kūriau dokumentinius filmus. Apie išliekamąją vertę mažiausiai galvojau, tikriausiai taip pat, kaip ir Stanisławas Fleury, fotografuodamas Vilnių nemanė, kad po daugybės metų jo nuotraukos bus nepaprastai vertingos. Buvo įdomu – ir fotografavo, ieškoti gerų kadrų skatino aistra, smalsumas. Mūsų visuomenėje šiandien dažniau norima sulaukti reakcijos ir pripažinimo – procesas ir pasekmė tarsi susikeitė vietomis.
Mano sėkmė yra tai, kad man nuoširdžiai nerūpi, kas ką mano. Jei noriu daryti, tai ir darau. Ne dėl to, kad kas nors paplotų katučių. Toks požiūris išlaisvina ir man nereikia rašyti kvailų komentarų socialinėje erdvėje.
– Jei jūsų kas šiandien paklaustų patarimo, nuo ko pradėti karjerą televizijoje, ką pasakytumėte?
– Eik ir bandyk. Tačiau žinok, kad televizija – kolektyvinis darbas. Gali geriausiai atlikti savo darbą, tačiau viena režisieriaus, garso operatoriaus klaida – ir viskas nueis šuniui ant uodegos. Turi žinoti, kad kai tau pasiseks – pasiseks visiems, bet kai ištiks nesėkmė – ji ištiks tave vieną.
Karjeros pradžioje į nesėkmes reaguodavau labai skaudžiai, šiandien man tai – tik dar viena pamoka. Svarbiausia – žinoti, kad kaip nors vis tiek bus. O nuo to jau galima atsispirti.
– Ar jums niekuomet nesinorėjo išsiveržti plačiau, atsidurti kitame, ne televizijos, kontekste?
– Visada jaučiau komfortą, nes galėjau daryti tai, kas man įdomu. Namuose turėjau fantastišką draugą ir didžiulį palaikymą, o viešumoje – pripažinimą. Ko dar galėtų reikėti? Pasaka apie žveją ir žuvelę – ne man, visada žinau, ko noriu, ir neabejoju, kad tai įvyks. Buvo ir sudėtingų momentų – galėjau išvykti į Ameriką, bet neišvykau, nes vaikai buvo maži.
Turėjau galimybę stažuotis Sorbonos universitete, kur buvo ruošiami pareigūnai naujai susikūrusioms Europos struktūroms, bet nepasinaudojau, nes nenorėjau skirtis su Gintu. Turėjau kvietimą į moterų konferenciją, kurioje dalyvavo ir Hillary Clinton, bet neskridau, nes maitinau Mykolą. Jo komfortas man pasirodė svarbiau nei manasis. Ar gailiuosi šiandien dėl to? Ne!
– Yra teorija, kad pasaulį išgelbės moteris. Kalbama, artėja matriarchato era.
– Jei taip, tai mes stovime ant susinaikinimo eros slenksčio. Pasaulyje yra buvę tokių istorijos etapų, kai moterys sakė: nesvarbu, koks vyras ateis, priimk jį, už tavo asmeninę laimę svarbiau, kad tauta turėtų ateitį.
Penkios Editos Mildažytės lyderystės pamokos
Visada vykdyk pažadus. Jei negali įvykdyti – nežadėk, nes žmonės labai gerai prisimena nusivylimus.
Į gyvenimą žiūrėk kaip į nuotykį, žaidimą. Nebijok rizikuoti – neatšaukiama yra tik mirtis.
Mylėk savo komandos žmones, pasitikėk ir rūpinkis jais. Ir niekada neišduok – verčiau atvirai pasakyk, kodėl skiriasi jūsų keliai.
Pripažink klaidas – visi jų padaro. Neneik ir nemaskuok tiesos – verčiau analizuok klaidas.
Neprisirišk prie pasiekimų ir nesitapatink su jais. Tik tie, kurie nebijo prarasti, atranda.