– Kaip prancūzai priėmė jus, kuomet atsikraustėte į mažą kaimelį? Ar nebuvo gerokai sunkiau nei, pavyzdžiui, būtų buvę Paryžiuje? Prancūzus juk dažnai vadiname arogantiškais.
– Aš kaip tik manau, kad Paryžiuje būtų sunku susirasti draugų ir įsilieti. Būtent tas mažo kaimelio sindromas, kai atsikėlė trys žmonės iš šiaurės, visiems buvo labai įdomu ir bent jau iš smalsumo bandė susipažinti ir domėjosi. Laimei mes visus testus praėjome ir pavyko susidraugauti. Kai kalbu su merginomis iš Paryžiaus, jos dažnai skundžiasi, kad jaučiasi ten labai vienišos, tik atrodo, kad didmiestyje paprasta, nes yra daug žmonių, bet susitikti su jais ir pakalbėti būna sudėtinga. Jei kalbame apie snobiškus ir arogantiškus prancūzus, tai man vis norisi sakyti, kad jie nėra tokie, jie tiesiog orūs ir turi kuo didžiuotis, nors ir yra užmigę ant laurų. Šiuolaikinė jų ekonomika gerokai šlubuoja. Be abejo, paryžiečiai yra tie snobai, kurie labai sunkiai įsileidžia į draugų ratą.
– Man teko skaityti, kad esate vakarieniavusi su paryžiečiais, kurie privertė jaustis tarsi egzamine?
– Dabar jie tapo mūsų draugais ir paliko Paryžių (šypsosi). Egzaminas buvo toks, kad atėjus į svečius jautėsi, kad tave tiria, jie tiesiog žiūri, ar antrą kartą vertėtų dar su tavimi bendrauti, ar ne. Aš išėjau it po kokio pilotavimo egzamino, o vėliau paklausiau savo draugės paryžietės, ar tai yra normalu, kad žmogus taip „apšaudo“ iš visų pusių. Ji pasakė, kad paryžiečiams tai yra visiškai priimtina, jie negaišta laiko, jei nepraeini to pirminio testo apie viską: kultūrą, ką valgai, ką matei pasaulyje, kuo domiesi. Labai greitai palaiko tempą, tu neva dalyvauji pokalbyje, bet per tą vakarą aš sužinojau viską apie save, bet nieko apie juos. Tai yra didmiesčio problema: kam gaišti laiką žmogui ir duoti jam antrą šansą? Tai yra žiauru, bet taip yra.
– Kaip susidraugauti su prancūzais? Išlaikyti tą testą?
– Aš praėjau tą testą ir sakiau, kad pas juos daugiau nekelsiu kojos, bet mandagumas reikalauja pakviesti prieš tai kvietusius pas save į svečius. Kai jie atėjo pas mus, tada jau buvo visiškai nuoširdūs ir normalūs. Jie pasakė, kad žinome apie Prancūziją daugiau nei žino vidutinis prancūzas. Visų pirma, kad susidraugautum su prancūzu reikia bent minimaliai kalbėti prancūziškai. Net jei kalbate su klaidomis, tai reikia to nebijoti. Jie labai myli savo kalbą ir dažnai taiso jus, jei darote klaidas, o tuomet žmonės išsigąsta, kad tai neva nuvertinimas, bet iš tiesų jie tiesiog nori, kad tobulėtum. Jie patys vieni kitus taiso. Tuomet reikia turėti gerą bendrą išsilavinimą beiturėti pasiruošus kelias pokalbio temas, kuriomis tu gali kažką papasakoti.
– Kokia buvo pirmoji ir antroji jūsų knyga?
– Niekada neplanavau tapti rašytoja, bet gyvenime niekada nereikia sakyti „niekada“. Kai man buvo 35-eri, aš susirgau labai agresyviu krūties vėžiu, nesitikėjau, kad išgyvensiu. Mano sūnus Jokūbas buvo labai mažas, tad pradėjau rašyti dienoraščius jam, kad jis prisimintų mamą tokią, kokia ji buvo.
Kartu tai man buvo savotiška psichoterapija. Mano gydytoja vis klausdavo manęs: „Erika, ar tu supranti, kad gali mirti? Kodėl tu visada šypsaisi?“. Sakiau jai, kad aš taip išsilieju savo dienoraščiuose, kad man atrodo, jog sergu ne aš, o kažkas kitas ir aš turiu tik padėti tam žmogui. Žmonės koncentracijos stovyklose išgyvendavo būtent su tokiu požiūriu, kad tai nutinka ne jiems, o kažkam šalia.
Gydytoja paprašė duoti paskaityti dienoraštį, aš daviau, o ji pasiūlė įdėti į onkologų puslapį. Įdėjus man pradėjo skambinti moterys. Pamaniau, kad kadangi iš sergančių moterų gavau daug palaikymo, tai knyga bus tarsi grąžos joms atidavimas, tad parašiau „Vienos krūties istoriją“. Tuomet nutiko toks dalykas, kad ją pradėjo skaityti ir sveikos moterys ir rašyti man laiškus: „Ačiū už knygą, jūs pakeitėte mano gyvenimą, aš palikau savo vyrą“.
Knygų mugėje prie manęs ėjo labai jaunos merginos, kurios skaito tą mano knygą ir sako, kad esu jų mylimiausia rašytoja. Priėjo netgi 30-metis vaikinas, kuris irgi pasakė, kad „Vienos krūties istorija“ pakeitė jo gyvenimą ir tapo motyvacine knyga.
Antroji knyga gimė prieš porą metų. „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ yra apie tai, kaip ta moteris po krūties vėžio pakeitė savo gyvenimą ir kaip jai „ant galvos nukrito“ daug dalykų, pavyzdžiui meilės istorija, kai jos mažiausiai reikia ir tapo kaip kino filme.
„Prancūzija Mon Amour“ yra visiškai skirtinga, nes tai yra gidas po prancūzų sielą, o ne po Prancūziją.
– Jūsų knygoje skaičiau, kad Prancūzijoje labai lengva pasakyti ne tai, ką norite: restorane užsisakyti „kvailio krūtinėlę“ ar kaip nors kitaip suklysti.
– Prancūzų kalba ir ypač jos tarimas yra labai sudėtinga. Kai aš atsikrausčiau gyventi į Prancūziją ir bandžiau išsinuomoti patalpas galerijai, ten reikėjo išmūryti sienelę. Kadangi prancūziškai žodžiai „sienelė“ ir „meilė“ yra labai panašūs, tai aš paprašiau meistro suplėšti meilę čia ir dabar. Jis, šypsodamasis į ūsą, pasakė, kad jo žmona antrame aukšte, o aš atsakiau: „Labai puiku, bet darbai gal jai nesutrukdys? Gal galime čia ir dabar suplėšti meilę“. Klaidos, be abejo, prajuokina prancūzus, bet pačiai būna tikrai nelabai smagu.
– Pakalbėkime apie prancūzus ir maistą. Dažnai įsivaizduojame, kad pusryčiams jie valgo kruasanus, vakarienei – sraiges ir pan. Kaip yra iš tiesų?
– Prancūzams maistas yra religija. Prancūziją reikia ne pamatyti, o išragauti. Tai darant sužinai labai daug istorinių dalykų. Kruasanus dažniausiai valgo turistai, o prancūzai juos sau leidžia valgyti savaitgaliais. Dažniausiai prancūzas pusryčiauja kava ir kokia nors vakarykšte bagete, kurią užtepa sviestu ir marmeladu. Labai dažnai kavos puodelį jie išgeria tiesiog prie baro, tad jei turistaujate, tai per pusryčius nesėskite, o atsistokite tarp tų prancūzų ir išgerkite kavą prie cinku dengto baro, tuomet pajusite tą atmosferą. Vakarienei jie sraigių tikrai nevalgo, bet vakarienės trunka po 4-5 valandas, jei yra svečių. Jei tai tik šeimos vakarienė, tai ji truks maždaug valandą.
– Ar prancūzės tikrai nestorėja?
– Kai jas stebiu restorane, aš vis galvoju: „Melagės jūs“. Bet prancūzės man išdavė paslaptį: pirmiausia jos yra smulkesnės kaulų struktūros nei esame mes, antra, jei prancūzė sau leidžia panuodėmauti, tai valgo be jokios sąžinės graužaties, o tuomet iš tiesų maistas eina ne į kūną, o į sielą ir į džiaugsmą. Trečia, kitą dieną prancūzė nepuls valgyti dar vieno tokio deserto, o kelias dienas valgys salotas ir mažomis porcijomis. Taip pat jos labai daug vaikšto. Čia jų ta nestorėjimo paslaptis. Mitas, kad visos prancūzės yra lieknos, yra labai daug apvalių.
– Kokius dar mitus apie prancūzus galite paneigti?
– Kad visos prancūzės yra elegantiškos ir visuomet su maža juoda suknele. Kuo toliau į pietus – tuo mažiau elegancijos belieka. Saulė išnuogina kūnus ir pakviečia daryti nesąmones su savo kūnu, kaip, pavyzdžiui, tatuiruotes. Nesakau, kad tatuiruotės yra nesąmonė, bet, tarkime, 55-erių metų moteris su šortukais ir leopardu, kuris šokinėja ant jos šlaunies, kuri jau ne pirmos jaunystės... Na, tikrai nemanau, kad tokią prancūzę mes įsivaizduojame.
– Kaip prancūzai flirtuoja?
– Flirtuoja jie visur ir visada, ir tai nieko nereiškia, kas ir yra žaviausia ir įdomiausia. Pirmą kartą atvažiavus į Paryžių, kai nueini nusiplauti rankų, o padavėjas yra tau išdėliojęs kelis saldainiukus ar išeinant pasakys, kad išsinešate jo širdį, o jūsų žydrų akių jis negalės pamiršti... Žinoma, tas akis jis pamirš tą pačią sekundę, kai tu išeisi iš restorano, bet tai yra taip malonu. Jų flirtas yra nieko nereiškiantis ir kartu neužkraunantis pareigos, kad jei jau su manimi paflirtavo, tai aš turėsiu eiti su juo į pasimatymą.
– O kaip jie vertina neištikimybę?
– Dėl to, kad flirtas nieko nereiškia, tai jis dažniausiai niekur ir nenuveda. Bet būna visokiausių momentų gyvenime. Kokie 85 proc. prancūzų mano, kad ištikimybė santykiuose yra labai svarbi vertybė ir jos reikėtų laikytis, bet tuo pačiu jie supranta, kad niekas nėra apsaugotas nuo „momento lyg kine“, kuris „nuraus stogą“. Suprasdami, kad negali savintis savo antrosios pusės, jie užmerkia akis, jei tai kada nors nutiktų, o tuomet, kai tau leidžia, tai ir nesinori. Nors, statistiškai prancūzai yra pripažinti neištikimiausia Europos tauta, bet manau, kad tai vienas iš mitų dėl flirtavimo: atrodo, kad jie kaip blusos šokinėja iš lovos į lovą, bet taip tikrai nėra.
– Ko galėtume pasimokyti iš prancūzų?
– Labai nemėgstu mokyti, patys prancūzai galėtų labai daug ko pasimokyti iš lietuvių. Mūsų moterys būna netgi elegantiškesnės už vidutinę prancūzę. Tiek vyrai, tiek moterys galėtų pasimokyti lengvesnio požiūrio. Jie nesureikšmina daugybės dalykų, jų vienas mėgstamiausių posakių yra „tai nesvarbu“. Siūlau pasimokyti nesusireikšminimo ir lengvesnio požiūrio į gyvenimą bei jo reiškinius.
Kaip prancūzės priima senėjimą, kokia jų didžioji gyvenimo džiaugsmo paslaptis bei dar daugiau įdomių Erikos Umbrasaitės atsakymų žiūrėkite vaizdo įraše: