„Kasdienė estetika, grožio paieškos rutinoje man visuomet buvo būtina išgyvenimo sąlyga“, – prasitaria daugiau nei dešimtmetį Prancūzijoje gyvenanti garsių bestselerių autorė, žurnalistė Erika Umbrasaitė.
Dar vaikystėje ieškojo grožio ir mažų gyvenimo malonumų
Ir tikrai, užtenka panaršyti po moters socialinius tinklus: neįmanoma nepastebėti, kaip ši kūrėja mėgaujasi dar viena skania vakariene namų restorane, žvelgia į rožinius debesis, tvyrančius virš prancūziškų vynuogynų, dažosi, puošiasi, kvepinasi... Nesunku pastebėti ir ypatingos meilės gyvenimui, jame esančioms detalėms, tad natūraliai kyla klausimas: kur viso to šaknys?
„Ieškoti grožio ir mažų gyvenimo malonumų, manau, pradėjau jau seniai, galbūt net vaikystėje. Kai gyvenau vieno kambario bute su mama ir kartais pietus ji man pateikdavo balkone, ant mažo staliuko, su staltiese ir puokštele gėlių, tolumoje matydavau Gedimino bokštą ir įsivaizduodavau, kad visai ne Vilniuje, blokinio namo balkone sėdžiu, o kokioje terasoje Paryžiuje.
Pamenu, kai po parą trukusio sudėtingo gimdymo, pasibaigusio Cezario pjūviu su pilna narkoze, atsibudau ir pamačiau šalia sėdinčią mamą. Pirmas klausimas, aišku, buvo ar mano kūdikiui viskas tvarkoje, o tada paprašiau mamos paduoti kosmetinę, nes norėjau pasidažyti prieš daktaro vizitą, nesvarbu, kad drebančiomis iš silpnumo rankomis“, – pasakoja E. Umbrasaitė.
Jauname amžiuje vėžį įveikusi moteris tikrai žino, jog gyvenimas nėra lengvas ir paprastas, tačiau teigia, kad būtent grožio paieškos visame kame ir hedonistinės akimirkos jį padaro lengvesniu bei stebuklingu, rašoma pranešime spaudai.
„Vėžio pamokos dar labiau sustiprino mano poreikį gyventi gražiai kasdien, čia ir dabar – kai supranti, koks gyvenimas trumpas ir trapus, norisi kasdien išgerti jį visą, skanaujant, o ne vilkti it jungą“, – teigia kūrėja.
Bestselerio „Prancūzija Mon amour“ autorė prasitaria, jog persikėlimas gyventi į svetimą šalį taip pat turėjo įtakos dar didesniam hedonistinės pusės atsiskleidimui: „Prancūzai puikiai įvaldę grožio ir estetikos pamokas kasdienybėje. Pamenu, greta mūsų kaimynai remontavo griuvėsius, tai ten dirbę darbininkai per pietus iš lentų susiformuodavo stalą ir pasitiesdavo staltiesę, kad ir popierinę, bet vis tiek – žavu.“
„Kai užaugusiu, ištekėsiu už prancūzo ir gyvensiu Pietų Prancūzijoje vynuogyne“
Klausantis ir skaitant E. Umbrasaitės vaizdingų pasakojimų apie Prancūziją, natūraliai kyla klausimas: o iš kur ta meilė šiai šaliai?
„Savo meilės Prancūzijai net negaliu paaiškinti – ji atsirado iš kažkur dar vaikystėje, kai turėjau nedidelę nespalvotą knygelę, kurioje buvo dvi nuotraukos – Eifelio bokštų ir vynuogynų. Žiūrinėdavau ją dar nemokėdama skaityti ir sakydavau mamai – kai užaugusiu, ištekėsiu už prancūzo ir gyvensiu Pietų Prancūzijoje vynuogyne. Gyvenimas pakoregavo, už prancūzo neištekėjau, bet gyvenu su vaizdu į vynuogynus su savo ilgamečiu draugu Jurgiu, kurį sugebėjau užkrėsti meile prancūziškam gyvenimo būdui“, – pasakoja rašytoja.
„Prieš įsikurdami Prancūzijoje daug keliavome po Italiją ir Prancūziją, abi šalys gerokai konkuravo širdyje, bet kažkaip stebuklingai nugalėjo prancūziškas art de vivre ir ši šalis tapo mūsų namais, o Italija – atostogų šalimi.
Ar jaučiausi prancūze, sunku objektyviai pasakyti. Bet draugai prancūzai, kurie užsukdavo į mūsų namus Vilniuje, visuomet sakydavo, kad jaučiasi kaip mažame Paryžiuje, nors specialiai kurti prancūziškos aplinkos nesistengėmė – tiesiog įsirengėme namus taip, kaip mums atrodė gražu, priimtina, kokiuose būnant mūsų širdys dainavo".
„Kaimelyje, kuriame gyvenu, žmones mane vadina istorijų kolekcioniere“
E. Umbrasaitės kūrybos gerbėjai pritars, jog autorės knygose ypatingas dėmesys skirtas realaus, mus supančio gyvenimo detalėms, kurių, iš pažiūros, mes daugelis esame linkę nepastebėti. „Gyvenimas dažnai būna daug įdomesnis už pačią įdomiausią knygą, jeigu gyveni jį atmerktomis akimis, ypač vidinėmis“, – pastebi rašytoja.
Todėl ir pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu moteris laiko patį gyvenimą: „Dauguma mano knygų siužetų yra paremta tikrais faktais – istorijos pačios nukrito man į glėbį, tereikėjo įdėmiai stebėti gyvenimą, mane supančius žmones. Dėl mano įgimto smalsumo ir mokėjimo klausyti (čia turbūt dar iš žurnalistinės praktikos paveldėtas įprotis) žmonės kaimelyje, kur gyvenu, mane vadina istorijų kolekcioniere.“
Ir tikrai, skaitant bet kurį E. Umbrasaitės tekstą, yra visai nesudėtinga įsivaizduoti aprašomą aplinką, žmones, net ir tą patį Paryžių.
„Taip, iš tiesų kolekcionuoju kvapus, įspūdžius, stebiu žmones ir klausausi, ką jie nori pasakyti, kaip sukasi jų gyvenimas. Esu tvirtai įsitikinusi, jog kiekvienas mes esame knyga, net ir žmogus su pačiu nuobodžiausiu gyvenimu, tik reikia mokėti tą knygą atverti bei perskaityti – dažnai mes nepasitikime savimi patys ir galvojame, kad esame niekuo neypatingi, kaip ir mūsų gyvenimai, bet aš manau visai kitaip“, – teigia kūrėja.
Kartu su vėžiu ir krūtimi pasišalino ir baimė klysti
Nors E. Umbrasaitės knygos tikrai tarp skaitytojų sulaukė didelės sėkmės, o knyga „Vienos krūties istorija“ vis iš naujo leidžiama jau beveik penkiolika metų, knygos negimė per vieną dieną: tam reikėjo pakeisti požiūrį į gyvenimą.
„Visų pirma, manau, kad jeigu ne anksti ištikusi liga – krūties vėžys, greičiausiai net nebūčiau tapusi rašytoja. Nes būtent per ligą pradėjau rašyti ironišką vienos krūties dienoraštį. Buvau ir tebesu žurnalistė ir tik slapta pasvajodavau tapti rašytoja, bet nerasdavau tam nei laiko nei drąsos. Kol gyvenimas davė pamoką: jis bet kada gali baigtis. Susitikusi akis į akį su mirtimi pradėjau gyventi iš tiesų ir būtent tą gyvenimą, kurio visada norėjau: netrukus persikrausčiau į svajonių Prancūziją, įkūriau nedidelį butikėlį-galeriją, apie ką svajojau daug metų, bet nedrįsau, ėmiau rengti parodas...
Juokauju, kad kartu su vėžiu bei krūtimi man kažkokiu stebuklu buvo pašalintas ir baimės, ypač baimės suklysti, baimės, kad nepasiseks, jausmas. Nes baimė ir yra pagrindinis mūsų stabdis, mūsų vidinio kalėjimo plytos, mūsų sielos vėžys. Atsikračius jos atsiveria visai kitas gyvenimas. Manau, kad jei ne vėžys, nebūtų nei Prancūzijos, nei kūrybos“, – mintimis dalinasi Erika.
„Mintimis ir jausmais galima teleportuotis toli, nebūtina net sėsti į lėktuvą“
Kaip prasitaria E. Umbrasaitė, dar vienas ir stiprus jos įkvėpimo šaltinis yra kelionės: „Deja, šiuo metu jis yra išsekęs per tą žiurkę koronitą.“
Visgi dėl šios problemos moteris tikrai nėra linkusi prarasti gyvenimo džiaugsmo ir prasitaria, jog išeitis visuomet yra. Kaip mes Lietuvoje atsigręžėm į miškus, pažintinius takus, parkus, rašytoja keliauja po savo prancūziško kaimelio apylinkes:
„Dabar, kai pasaulis toks sumažėjęs, su drauge sugalvojome du kartus per mėnesį apsilankyti kokioje nors neįprastoje vietoje – šį mūsų projektą pavadinome “voyager sans bouger” – keliauti toli neišvykstant, nejudant.
Jau aplankėme apleistą koplytėlę, kurios raktas guli po akmeniu sienoje, bet ne kiekvienas tai žino – beje, Prancūzijoje nuo senų laikų raktai nuo koplytėlių būdavo prieinami daugumai, jei kas norėtų pasimelsti ar pasislėpti, ši tradicija provincijoje išlikusi ir iki šiol. Toje apleistoje koplytėlėje buvo Kristaus skulptūra su labai spalvinga širdimi – tokios spalvos nebūdingos asketiškoms Dordonės regiono koplyčioms, pasijutome it kokioje Pietų Amerikoje. Tai ir yra žmogaus sugebėjimo svajoti, fantazuoti, mąstyti kūrybingai jėga – mintimis ir jausmais galima teleportuotis toli, nebūtina net sėsti į lėktuvą.“
Pandemijos laikotarpiu restoraninio lygio vakarienės namie
Dabartinė situacija apsunkino ne tik keliones – netekome dalies socialinio gyvenimo, pramogų. Pasak E. Umbrasaitės, ji tikrai nesiskundžia: aplink jos namus – prancūziški vynuogynai ir gamta. „Iš tiesų jaučiuosi privilegijuota šiuo sudėtingu laikotarpiu“, – prasitaria moteris.
„Atvejų mūsų vietovėje beveik nėra ir mes visi su draugais bei kaimynais sakome, jog, dėkui Dievui, iš tiesų gyvename rojaus kampelyje, pasislėpę nuo civilizacijos ir išprotėjusio pasaulio. Be abejo, verslui, taip pat ir mano galerijai, šis laikotarpis – ne iš lengviausių, pernai ir šiemet svarbiausias tikslas – išlikti, išgyventi, o tada, bus matyti“, – neslepia Prancūzijoje gyvenanti lietuvė.
Visgi moteris stengiasi nusiteikti pozityviai ir kurti grožį kasdienybėje: „Kaip ciniškai juokaudavau dar sirgdama vėžiu – šypsokitės šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau. Kadangi restoranai ir kavinės uždaryti, kelionių taip pat nebeliko, stengiuosi restoraninio lygio vakarienes daryti namuose ir keliauti per skonius, kvapus, spalvas, taigi, ruošiu įvairių tautų patiekalus ir taip keliauju.
Pradėjau mokytis ispanų kalbos. Issigeac’as, labai nedidelis viduramžiškas miestelis – neturi net tūkstančio gyventojų, bet jis tikrai kažkoks netipiškas, stebuklingas, jame tiek įdomių žmonių iš viso pasaulio apsigyvenę, pavyzdžiui, ispanų mokausi pas kolumbietį, kuris jau antrus metus gyvena mūsų miestelyje.“
„Aš iki šiol ištikima savo skiriamajam ženklui – raudonam lūpdažiui“
Kaip galima matyti ir socialiniuose tinkluose, E. Umbrasaitė didelį dėmesį skiria savo namų jaukumui puoselėti ir, pasak jos, posakis „mano namai – mano tvirtovė“ šiandien yra aktualus kaip niekad: „Stengiuosi, kad mano tvirtovė būtų kuo patrauklesnė – perdažiau pusę baldų ir sienų namuose, surėminau paveikslus ir graviūras, kuriems nerasdavau laiko. Negaliu atsidžiaugti, kad turiu nemažą paveikslų ir knygų kolekciją – dabar tai mano asmeninis muziejus ir langas į kitą pasaulį.“
Be to, rašytoja teigia, jog net ir karantino laikotarpiu stengiasi puoselėti savo išvaizdą – taip pasikelia nuotaiką ir pati sau išlieka įdomi bei graži: „Dar labai pasiilgau puoštis, nors net ir būdama namuose pasidažau ir kvėpinuosi kasdien. Sako, jog dabar, kai visi vaikščioja su kaukėmis, lūpdažių pardavimai krito 49 proc. Bet aš iki šiol ištikima savo skiriamajam ženklui – raudonam lūpdažiui, kurį naudoju net ir namuose, pati sau viena būdama, nors tada mane mato tik mano katės, šunys ir galbūt dar senosios mokyklos vaiduokliai.
Mano filosofija – moteris turi puoštis pirmiausia sau, o ne kitiems. Ir raudonas lūpdažis iškart pakelia nuotaiką, ne kartą išbandyta. Beje, raudoną lūpdažį naudoti kasdien pradėjau susirgusi vėžiu ir gaudama chemoterapiją, kai neturėjau nei plaukų ant galvos, nei antakių, nei blakstienų – bet pasidažydavau lūpas ir gyvenimas iškart imdavo man šypsotis“, – neslepia E. Umbrasaitė.
Apie kovidą nerašys
Mūsų kalbinta rašytoja teigia, jog apie šiandieninės pandemijos aktualijas neketina rašyti knygos: „Dabar pasipils tūkstančiai knygų ir filmų šia tema. Nelabai ką turiu ir pasakyti, nes išgyvenau jį netipiškai, pernelyg lengvai, palyginti, ir laimei, nepraradau nieko iš artimųjų, pati kol kas irgi nesusidūriau, tai neturiu ką net ir pasakyti šia tema.
Be to, man labai patinka viena praktika iš senovės Venecijos. Dožų rūmuose kabo visų Venecijos dožų paveikslai išskyrus vieno – vietoj jo, juoda dėmė. Mat jis buvo išdavikas ir tuomet Venecijos Respublikos valdantieji nutarė išbraukti jo vardą iš visų archyvų ir iš miesto istorijos, kad niekad apie jį net neprisimintų – tokia ilgalaikė iš istorinių perspektyvų bausmė. Tai panašiai aš noriu pasielgti ir su kovidu – stengiuosi ir kuo mažiau apie jį galvoti, kalbėti, ir tikrai nepadovanosiu jam savo knygos. Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada – nežinia, kaip pasisuks knygos siužetas ją berašant, bet specialiai knygos šia tema rašyti neketinu.“
Paklausta, apie ką planuoja rašyti, E. Umbrasaitė teigia, jog nors siužetų galvoje ir yra daug, ji kol kas neranda laiko ir pakankamo įkvėpimo prisėsti ir juos sudėlioti į sakinius bei paversti knyga. Visgi įvairiausių kitų planų užuomazgų kūrėjos sąmonėje nestinga:
„Pirmiausia svajočiau mano jau esamas knygas pateikti prancūzų skaitytojams – manau, jos pakankamai kosmopolitiškos, tik tam vėlgi reikia laiko ir užsispyrimo. Nors likimas mane vis suveda su žmonėmis iš leidybos pasaulio Prancūzijoje ir net Amerikoje, bet kol kas tai tik svajonė – galbūt reikėtų tapti ambicingesnei ir atsibusti, pradėti veikti, kol likimas nesupyko ir nenusisuko“, – pokalbį užbaigia Lietuvoje populiari autorė.