– Prancūzės visuomet garsėjo unikaliu stiliaus pojūčiu, tačiau esate sakiusi, kad šis mitas žlunga?
– Deja, taip. Ypač tai pajunti keliaudamas į šiltesnę Prancūzijos dalį – kuo toliau į pietus, tuo mažiau elegancijos ir stiliaus. Bet neseniai teko būti Paryžiuje ir, visų mūsų laimei, gatvėse, kavinėse, muziejuose mačiau labai daug to nepagaunamo prancūziško stiliaus „je ne sais pas quoi“ (aš nežinau kas, suprask, jas daro tokiomis žaviomis ir nepakartojamomis) apraiškų. Raudonos lūpos, beveik nulis makiažo ant skaistaus veido, lyg vėjo ar meilužio pirštų sutaršyti plaukai, sukelti į kuodą ir persmeigti pieštuku ar stilinga japoniška lazdele, vyriški masyvūs batai ir lengva šilko suknelė, per didelis vyriškas karinis paltas iš „second hand“ parduotuvės ir prabangi „Zadig&Voltaire“ skrybėlė – tokia man yra šiuolaikinė prancūzė.
Kuri rengiasi stilingai ir elegantiškai, bet tarsi be pastangų, kuri formuoja savo garderobą pagal „viena spinta – dviems“ principą ir nemažai drabužių ar stiliaus idėjų pasiskolina iš savo mylimojo, ar brolio spintos, kuri moka derinti sena ir nauja, pigų ir brangų rūbą, kuri nesiekia tobulybės ir labiausiai bijo atrodyti nuobodžiai arba kaip visi, arba taip tobulai it būtų nužengusi iš mados žurnalo puslapių. Ir, be abejo, pagyvenusios nenusakomo amžiaus drąsios, ryškios, įžūliai elegantiškos su cinkeliu damos iš rue Jacob ar rue du Bac ir kitų prabangių rajonų – jos man yra amžina meno senti stilingai ir žavingai pamoka.
Taigi, vis dar neprarandu vilties, kad tobula prancūzė – ne tik mitas, ir kad ji dar gyvuos bei suks mums galvas savo stiliaus paslaptimis ilgai. Taip pat džiaugiuosi, jog dažnai pagaunu save išdidžiai mąstant – mes, lietuvės, kartais savo šiaurietiškai drąsiu bei tuo pačiu subtiliai rafinuotu stiliaus pojūčiu ir skoniu netgi prancūziškesnės už pačias prancūzes, atsargiai, madmozelės ir madamos.
– DELFI Plius rašote apie savotišką prancūzų gebėjimą mylėti amžinai. Kiek jums pačiai priimtinas prancūzų požiūris į meilę?
– Dažname filme yra tokia scena, kur vyras ar moteris, kartu praleidę daug metų, mato, kaip jų meilė galutinai miršta, ir tuomet vienas kuris klausia – „Kas mums nutiko?“. O kitas liūdnai, bet realistiškai atsako: „Nieko ypatingo, tiesiog mums nutiko gyvenimas“. Jokia meilė negali išgyventi daugybės metų ir žaižaruoti tais pačiais fejerverkais kaip pirmuosius tris mėnesius. Ir jokia romantika nesitęsia amžinai, ir galbūt netgi laimei – numirtumėme nuo saldumo sukelto emocinio diabeto turbūt nuo visų tų nesibaigiančių žvakučių ir rožių žiedlapių. Meilė yra neatspari gyvenimui, tas tiesa. Ir prancūzai, kurie skelbiasi esą prancūziško bučinio ir meilės meno išradėjai, man rodos, yra išmokę tą meilę užkonservuoti, kad ji, nors ir pasikeitusi, bet tęstųsi, įvairiomis formomis vis būtų poros gyvenime.
Prancūzai kaip tauta – gana žaismingi, lengvi. Ir santykiuose jie stengiasi tokie būti. Sutuoktiniai ar ilgamečiai partneriai nuolat flirtuoja tarpusavyje, žaidžia, rengia siurprizus, kviečia į vakarienes
„tête à tête“ – dviese, palikę vaikus auklėms ar seneliams vyksta į trumpas atostogas tik dviese ar organizuoja trumpus pabėgimo savaitgalius. Ir daro tai iš natūralaus poreikio būti pora, o ne todėl, kad perskaitė kokioje knygoje ar išgirdo gyvenimo guru paskaitoje.
Pora čia ne tik vyras ir žmona, ne tik tėvas ir mama, visų pirma tai vyras ir moteris, aistringas darinys. Ir jie stengiasi tą jausmą kuo ilgiau išsaugoti, nes žino, kad meilė – tai kasdienis darbas, tai kasdienis jausmų karas, bet ne ginklais, o žodžiais, veiksmais, noru aukotis ir priimti kitą tokį, koks jis yra.
Niekada nepamiršiu vienos pagyvenusios prancūzės patarimo, kai mes su vyru išgyvenome krizę ir dideliu greičiu artėjome prie skyrybų. Ji pasakė, susirašyk, kiek procentų vyro savybių tau tinka, ir kiek negali pakęsti. Jeigu tų, kurios yra teigiamos, yra maždaug 60-70 procentų, o tarp likusių nėra kažko, ko niekada negalėtum atleisti, nėra smurto, priklausomybių, iš tiesų rimtų nuodėmių, tai tada susilankstyk savo įžeistą ego ir eik iš naujo užkariauti savo vyro – visų pirma, tu turi pažvelgti į jį naujomis akimis, taip, kaip žiūrėdavai jūsų romano pradžioje, kai jis atrodė idealus.
Ir tada turi išmokti įsimylėti iš naujo, įsimylėti kiekvieną rytą iš naujo. Man ši filosofija labai padėjo ir yra labai priimtina, aš intuityviai kažkaip panašiai ir elgdavausi, kai ištikdavo krizė, tik prancūzės žodžiai man galutinai sudėliojo visus taškiukius ant mano pasiklydusių emocinių „i“. Visada smagiau įsimylėti kažką už poros ribų, nes nepažįstamos užkariaujamos teritorijos vilioja pažadais. Bet, deja, ir tai praeis. Ir vėl meilė užsidės seną chalatą bei šlepetes, taps sava ir pamažu užmigs. Todėl geriau, nelaukiant audrų už poros ribų, kas rytą gerti kavą su mylimu žmogumi, kurį vėl ir vėl įsimylėjai iš naujo.
Prancūzai dar sako, kad nebūtina būti neištikimam, kad pakurstytum ugnį ir savo poroje, pakanka paflirtuoti su duonos kepėju ar žavia paštininke, ar net trumpam įsimylėti mėgstamo restorano savininką, bet taip atsargiai, per atstumą, be pasekmių. Prancūziškų meilės gelbėjimo receptų daug – svarbu juos taikyti ne tik teorijoje, bet ir praktikoje, svarbu – netingėti, ir svarbu, kad meilę pažadinti norėtų abu.
– Papasakokite apie prancūzus vyrus. Ar tikrai jie tokie nepailstantys lovelasai, ar čia dar vienas mitas, kurį metas paneigti?
– Tipiškas prancūzas – kiek virš 170 centimetrų ūgio, o gal ir mažesnis, smulkutis, didelėmis rudomis skvarbiomis akimis ir jausminga burna, paveldėta iš D'atanjano ar Voltero bei kitų protėvių. Nepaisant nedidelio ūgio ir kartais visiškai neįspūdingų fizinių duomenų, jie turi begalinio pasitikėjimo savimi jausmą ir atrodo visuomet pasiruošę užkariauti moterį, drąsiai šaudo akimis – nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų, ir net nesvarbu, ar šalia jų tipena tuo metu oficiali jų širdies karalienė.
Pavydo scenos dėl to kyla retai, dažniau juokais, kartais poros netgi aptaria, kad taip, ta praeivė tikrai įspūdingas kojas turi, ar apsirengusi pritrenkiančiai. Visai neseniai teko sudalyvauti panašioje scenoje, stovime mes su mūsų kaimelio antikvaru Fredu sekmadienį po turgaus, kalbamės kavinės prieigose. Pro šalį eina tipiška prancūziška madame, kurios pase nurodyti panašūs metai, kaip ir dabartinio Prezidento Macrono žmonos pase – gerokai virš penkiasdešimt, bet dar ne septyniasdešimt: ugniniai plaukai stilingai nukirpti „care“, geros kokybės odinis „ryžos“ odos sijonas gerokai virš kelių, kažkokie beveik vyriški languoti marškiniai ir kiek sunkoki, bet vis dėlto aukštakulniai. Ir tobulos tobulos kojos, net aš būdama moteris, mintyse aiktelėjau, gal iš pavydo. O Fredas net atsisuko jai pavymui, ir tarsi jai, tarsi į orą, sako: „Ir kai pro šalį eina tokio grožio damos, sekmadienis tampa dar didesnė šventė“.
Moteris ir ją lydinčios taip pat stilingos, bet ne tiek šarmingos damos, pradėjo juoktis, dar persimetė su Fredu keleta žaismingų frazių ir nuvinguriavo siauromis Issigeaco gatvelėmis – ji laiminga it pagirta katė, jis išdidus prancūziškas gaidelis, ką tik akimis paragavęs estetikos skanėstą. Ir tame nėra jokio #metoo prieskonio ar priekabiavimo – tiesiog prancūziškas lengvas lyčių bendravimas.
Ar prancūzai lovelasai? Na, pradėkime nuo to, kad ši tauta daug kalba apie meilės rojų ir malonumus, daug flirtuoja ir šaudo akimis, bet yra tikri verbalistai teoretikai ir veiksmui pasiryžta vienetai. Prancūzės moterys, kai jų klausiu, ar tiesa, kad jų vyrai tikrai tobulai išmano meno mylėti paslaptis ir yra verti lovelasų titulo, tik gūžčioja pečiais ir ilgesingai pusbalsiu sako: „bet va italai...“, taigi, panašu – savame krašte pranašu nebūsi.
O jei rimtai, tai prancūzai vyrai tikrai moka moterį užkariauti, daro tai aistringai, įdomiai, pirmiausia stengiasi užkariauti jos protą, sužavėti jos asmenybę, o tada jau pereina ir į širdies ataką. Meilės žaidimai laiptinėse net ir sulaukus labai brandaus amžiaus, erotiški apatiniai, šampanas pusryčiams, bemiegės naktys pabėgus nuo vaikų į viešbutuką Normandijoje – taip, tai realybė ir ne tik prancūziškų filmų kuriamas mitas. Kaip, beje, ir neištikimybė. Jeigu norite iš vyro ar moters šimtaprocentinės ištikimybės, gal geriau tada rinkitės ne prancūzą, o jei prancūzą, tai gal prancūzišką buldogą – daugiau šansų nenusivilti ir nebūti išduotai ar išduotam.
Ištikimybė ir prancūzams yra vertybė, ir, be abejo, nešokinėja jie it bitutės nuo piestelės ant piestelės, nuo žiedelio ant žiedelio. Bet jie supranta, kad poros gyvenime būna visko. ir gali nutikti tas niekšas gyvenimas, kuriame niekas nuo nieko neapsaugotas, o ypač nuo kokio pavogto bučinio ar net vienos nakties svetimame glėbyje – svarbu, kad tai būtų diskretiška, slapta ir nesikartotų nuolat.
– Pasakojote, kad Prancūzijoje ir moterys, ir vyrai beprotiškai daug kalba apie seksą. O kokios temos jiems – tabu?
– Gerose kompanijose neįprasta kalbėtis apie pinigus, religiją, taip pat vengiama kalbėtis apie politiką, nes visi žino, kad mandagi vakarienė greitai gali virsti debatų ir kovos lauku. O prancūzai tikrai karštakošiai ir baisiai mėgsta ginčytis – daug, garsiai ir audringai. Dar neįprasta tik susipažinus klausti, kuo pašnekovas užsiima – prancūzai mieliau linkę vertinti žmones pagal jo hobius, nei pagal užimamą postą. Pasisakymas, aš esu tokios ir tokios įmonės direktorius, tik susipažinus, prancūzui nuskambės kaip bereikalinga bravūra, o klausimas – „o jūs ką dirbate?“, kaip įžeidimas.
– Esate sakiusi, kad prancūzės unikalios tuo, kad nepaisant jų trūkumų, jos jaučiasi pakankamos ir nekompleksuoja. Kaip manote, kas joms padeda taip jaustis?
– Manau, pamilti save, savo trūkumus, žinoti savo vertę prancūzės išmoksta dar vaikystėje, netgi kopijuodamos savo mamų elgesį. O tikros prancūzės, tos, kurių mitu mes taip žavimės ir kurios iš tiesų sutinkamos dažniau nei mistiniai vienaragiai ar sniego žmonės, per gyvenimą eina it karalienės, aukštai pakelta galva, ant kurios švyti jų vidinė karūna. Prancūzijoje įprasta nuo mažų dienų sakyti komplimentus ir vaikams, tiek berniukams, tiek mergaitėms, giriama ne tik jų išvaizda, bet ir protas, poelgiai, giriama garsiai ir daug, tai daro ne tik tėvai, bet ir aplinka – tėvų draugai, mokytojai, kaimynai ir panašiai.
Tai, manau, taip pat padeda formuoti ne kaprizingos princesės, bet būsimos karalienės, žinančios savo vertę, jauseną. Be to, prancūzės moko savo dukras, kad būti kaip visi bei visos – yra nuobodu, kad šiandien gal tu ir nemėgsti savo strazdanų, bet kai užaugsi – tai bus tavo išskirtinis bruožas, kuris žavės vyrus ir trauks pavydžius moterų žvilgsnius. Gerose buržuazinėse šeimose labai daug dėmesio nuo mažens skiriama ir vaikų drabužiams, jie rengiami ne pagal madą, bet stilingai, spalvų ir modelių gama tarsi atkartoja tėvų drabužių spintą – elegantiška, išlaikyta, kuklu, bet prabangu, jokių mikimauzų ar „Hello Kitty“ ar atvirų bambų. Ir pažvelkite į prancūzų aktores – dauguma jų nėra klasikinės gražuolės, su vienokiu ar kitokiu „tobulo“ grožio trūkumu, tarpeliu tarp dantų, raudonais ugniniais plaukais, strazdanota ar net kreivokomis kojytėmis, bet tai netrukdo joms būti ir jaustis „Femme fatale“ – lemtingomis moterimis. Be abejo, jaunoji karta ir ypač iš populiariųjų socialinių sluoksnių, ne buržuazinių, kaip tik stengiasi būti kaip visi ir „tobulo“ grožio kultas čia labai gajus, deja.
– Koks jūsų požiūris į senėjimą? Esate iš tų, kurios niekada nepamirš naktinio kremo, ar veikiau jau nesureikšminate jaunystės kulto?
– Mano požiūris į senėjimą panašus, kaip Prancūzijos prezidento žmonos Brigitte Macron – sveikai ironiškas. Viename interviu eilinį kartą netaktiškai paklausta, kaip ji jaučiasi dėl itin didelio jos ir monsieur le President amžiaus skirtumo, elegantiškoji ir žodžio neieškanti Brigitte atsakė: „Kiekvieną rytą mes smagiai geriame kavą – aš su savo raukšlėmis bei patirtimi, o jis su savo gaivia jaunyste, taip ir gyvename“.
Taigi, aš puikiai sugyvenu su savo raukšlėmis ir raukšlelėmis, nepuolu jų lyginti botulinu ar operacijomis, bent jau kol kas, bet ir neleidžiu joms laisvai daugintis – nuolat darau profesionalų kobido masažą ir lyg maldą kas ryta ir kas vakarą kartoju tuos pačius ritualus, kaip ir dažna savo grožiu besirūpinanti prancūzė, kuri niekada nepamirš nusivalyti vakarinio makiažo ir niekada nepamirš, kad kremas be serumo, tai kaip meilė bei sekso – efektinga tik dalinai.
Bet savimi aš rūpinuosi ne todėl, kad bijočiau senatvės ar norėčiau ją pagauti už uodegos ir kur nors nukišti – man tiesiog patinka jausti, kad mano veidas tonizuotas, nesudribęs, patinka gerai jaustis dėl savęs pačios. Ir, aišku, tuščiagarbiškai labai patinka matyti kitų žmonių veido išraiskas, kai pasakau, kad man jau beveik penkiasdešimt rudens gimtadienio tostų nuskambėję, nes savo genų, kosmetologės ir šypsenos dėka esu vizualinė apgavikė ir neatrodau taip, kaip turėčiau pagal pasą. O šiaip bet kurio amžiaus moterį geriausiai puošia ne brangūs kremai, o šypsena, teigiamos mintys, smalsumas gyvenimui ir lengvas apsvaigimas įsimylėjus kad ir savo pėdos chirurgą, naują rankinuką, mėgiamą patiekalą ar savo Čihuahua – svarbu būti įsimylėjusiai, nes tai geriausias vaistas nuo senatvės.
– Prancūzijoje gyvenate jau dešimtmetį, ko išmokote ir/ar dar norėtumėte išmokti iš prancūzų? O gal atvirkščiai, kai kurių perimtų įpročių jau norėtųsi atsikratyti?
– Manau, kad man, hedonistei, akimirkų ir įspūdžių kolekcionierei, ši šalis yra tiesiog ideali mokytoja. Iš prancūzų išmokau pastebėti grožį kasdienybėje ir mėgautis akimirka bei visiškai jai atsiduoti kurį laiką. Nesigraužti ir nevadinti mažomis nuodėmėmis pavyzdžiui, smaguriavimo ar atsidavimo kažkokiai maloniai, hedonistinei veiklai. Estetikos smulkmenose ir kasdienybėje – net ir viena valgydama stengiuosi pasiserviruoti sau stalą lyg valgyčiau su mylimuoju, jeigu einu sode pro levandą, būtinai sustosiu ir pauostysiu, ir panašiai.
Išmokau sakyti komplimentus ir vyrams, ir moterims ir, svarbiausia, priimti juos, kaip dažnai mes falšyvai kuklinamės, nes taip esame išmokyti, nevalia gi puikuotis, „oj ką jūs, aš visai negraži, neprotinga, neliekna, netalentinga ir t.t.“.
Visada mėgau flirtuoti, tik štai šiaurės šalyse flirtas – jau kvietimas kažkam su pratęsimu, o prancūzams – tiesiog malonus laisvalaikio praleidimas be pasekmių. Tad mano flirto menas Prancūzijoje ištobulėjo ir suklestėjo galutinai, nes flirtuojama čia visur, visada ir su visais, tam nėra amžiaus ir tai nieko nereiškia, nieko neįžeidia, tik įžiebia žiburėlius akyse ir praplatina šypseną veide. Atsikratyti norėčiau iš prancūzų išmokto įpročio vėlai ir gausiai vakarieniauti.