„Sakoma, kad psichologais netampama, jei turėta gera vaikystė, – juokaudama savo istoriją pradėjo G. Petronienė. – Iš savo vaikystės išsinešiau du lagaminus. Vienas jų buvo labai geras: mano tėvas buvo didelis idealistas, kalbėdavo apie didžius žmones, kad reikia kažką nuveikti dėl tėvynės. Jis gyrė režisierių Juozą Miltinį, sakydamas, kad jis paaukojo save dėl meno. Tuomet ir aš maniau, kad reikia save paaukoti dėl meno ar mokslo ir tada tėtis mane labai mylės. Kitas dalykas lagamine – reikėjo labai daug dirbti: ravėti daržus, tvarkyti kambarius ir panašiai. Aš vis dirbau, dirbau, bandžiau užsidirbti tą tėvų meilę. Šį lagaminą aš išsinešiau gerą, man labai lengva dirbti ir norisi kažką daryti dėl žmonių. Kitą lagaminą išsinešiau labai prastą: mano tėvai buvo griežti, o be viso to dar labai dažnai sirgau.
Galvodavau, kad aš baisus vaikas, aš ir vėl padariau bėdos, su manim kažkas ne taip, kiti vaikai neserga, eina į darželį. Išėjusi į mokyklą aš nesijaučiau drąsiai. Paauglystėje į klasę atėjo dar ir asocialių vaikų ir aš ėmiau paniškai bijoti. Atsimenu, kaip kartą išėjusi padeklamuoti prieš klasę eilėraščio, aš taip drebėjau, kad mokytoja pasiūlė nedeklamuoti. Tai įsivaizduojate, koks mano pasitikėjimas savimi buvo mokykloje.“
Baigusi mokyklą, G. Petronienė išsikraustė studijuoti fizikos į Vilnių, kur gyvenimas gerokai pasikeitė. „Man gerai sekėsi, dėstytojai geri. Pakliuvau „tarp savų“. Žmonės buvo draugiški, inteligentiški, kūrybiški. Iš tiesų, jei jūs nepasitikite savimi, tai tiesiog kartais esate ne tarp tų žmonių, kartais tiesiog reikia atsidurti tarp savų. Tai, kas yra aplink mus, dažnai yra svarbiau už tai, kas yra mūsų viduje. Jei aplinka gera ir harmoninga, tai ir mes patys tampame harmoningi, o jei būdami harmoningi papulsime į prastą aplinką, tai ji vis tiek mus išderins“, – pasakojo psichoterapeutė.
Studijos G. Petronienei greitai tapo neįdomios. „Pamaniau, kad įdomiau bus psichologija. Įstojau ir pamačiau, kad čia žmonės jau kitokie. Nebėra buvusios atmosferos, yra intrigų. Nusprendžiau, kad man reikia susirasti vaikiną, kad jausčiausi saugiai, ir greitai jį susiradau. Ne tik greit susiradau, bet dar ir greit ištekėjau, kad būtų dar saugiau, – juokavo moteris. – Įvyko nenumatytas dalykas ir būdama 21-erių pagimdžiau dukrą. Šitas, aišku, pasitikėjimo savimi man nepridėjo, bet jau nebuvo kur trauktis. Tada paaiškėjo, kad mano pasitikėjimas savimi „važiuoja žemyn“. 21-erių auginti vaiką, mokytis, bandyti būti gera žmona, gera mama ir dar kažko pasiekti yra ne mano jėgoms. Dar turint omeny tą vaikystės lagaminą su visom baimėm ir savęs kaltinimu. Kas pradėjo vykti? Aš pradėjau jausti, kad esu bloga žmona, vyras „tolimas“, mes nemokėjome kalbėti, tokio amžiaus aš nemokėjau paaiškinti savo poreikių. Aš nieko neprašiau ir jis man kažkaip ir neduodavo to, ko neprašiau. Mes tylėdavome, atstumas darėsi vis didesnis, jaučiau, kad nuo tos blogos nuotaikos ir vaikui duodu per mažai, save vis labiau graužiu: gera mama būt neišeina, gera žmona būti visai nebeišeina, jaučiu, kad vyro visai nebemyliu, kažkaip man nyku su juo...“
Tuo gyvenimo laikotarpiu G. Petronienė įstojo į doktorantūrą, kur suprato, kad gerai jaustis tapo dar sudėtingiau. „Kai esi studentas, tai dėstytojas tau pasako, ką padaryti, išlaikai egzaminus ir gerai. O kai esi doktorantas, tai turi kažką daryti, niekas nežino, ką, o vėliau iš tavęs labai daug pareikalauja. Bandžiau daryti viską labai gerai, labai stengiausi, bet pamačiau, kad manimi nusivylė disertacijos vadovas, nes aš su juo nesitariau. Tik vėliau supratau, reikėjo tartis, kalbėtis, o aš viena išsigandusi dirbau“, – prisiminė moteris.
G. Petronienė tuomet suprato, kad atsidūrė duobėje, kai ryte nė nesinori keltis iš lovos: „Galvojau, negi visas gyvenimas dabar toks bus?“ Moteris pasakojo, jog ėmė idealizuoti kitus, o save graužti. „Kuo labiau idealizuojate kitą žmogų, tuo menkesni galite pasijausti patys. Taip man ir atsitiko, o kuo labiau grauži save, tuo labiau mažėja jėgos, kūrybiškumas, valia ir t.t. Savęs graužimas labai kenkia pasitikėjimui savimi. Bijojau kritikų, dėstytojų tarsi būčiau mažas vaikas. Tuomet supratau, kad yra taip blogai, kad blogiau būti nebegali, tad kodėl nepabandžius surizikuoti ir kažką pakeisti? Aš nunešiau dokumentus skirtis su vyru ir išėjau iš doktorantūros.“, – daug stiprybės pareikalavusį gyvenimo laikotarpį prisiminė moteris.
G. Petronienė pasakojo, kad dar metus iki skyrybų ji dar galvojo, ką daryti. Bijojo, kad liks viena su vaiku, be darbo, nusisuks visi giminaičiai ( nors būtent tėvai išsiskyrus daugiausia padėjo), niekada neberas vyro, neteks statuso. „Man viskas buvo baisu, bet, kai tai padariau, supratau, kad baisu buvo tik kelias savaites. Atsibusdavau ryte ir galvodavau: „Viešpatie, kas įvyko?“, o vėliau žiūriu, kad nieko neįvyko, atsiranda nauji žmonės, naujos galimybės, viskas pradeda keistis. Pasižiūrėti baimei į akis ir kažką padaryti pirmą kartą yra tikrai labai baisu, bet tai greitai praeina“, – neslėpė ji.
Nors tokiais žodžiais dažniausiai ir baigiasi visos sėkmės istorijos, tačiau čia G. Petronienė pripažino, kad dingus baimei jos gyvenimas nenušvito naujomis spalvomis. Moteris pati pajuto depresijos požymius: „Man buvo labai liūdna, kad aš visko netekau: nebeturiu šeimos, statuso, nieko nebeturiu. Atsimenu, kaip atsisėsdavau su dukra kambaryje ir galvodavau, o kur aš eisiu? Ką aš veiksiu? Kam manęs reikia? Buvo labai sunku.“
Vasarą G. Petronienė išvyko į kalnus, kur savijauta dar labiau pablogėjo: „Man tapo dar sunkiau, nes aš nedirbau, mačiau, kaip grupė tarpusavyje bendrauja, o aš su niekuo nebendrauju. Atsimenu, kaip liūdėjau, kentėjau, palapinėje verkdavau, bet vieną rytą atsibudau ir mane aplankė naujas jausmas. Supratau, kad jaučiuosi gerai, nors manęs niekas nemyli. Tai buvo labai ypatingas, niekada gyvenime nepatirtas jausmas. Aš pilnai atsistojau ant savo kojų, nesiremdama į jokį žmogų.
Nuo to prasidėjo labai didelis pakilimas. Grįžau namo ir bandžiau ieškoti kasdienio gyvenimo džiaugsmo šaltinių: iš gero meno, kokio nors šviesaus žmogaus ar panašiai. Pati susirasdavau tuos šviesos šaltinius, pati užsipildydavau džiaugsmu ir nesirėmiau į jokį kitą žmogų ir tai buvo fantastiška.“ Netrukus moteris ėmė bandyti ir kurti naujus santykius. „Bandžiau kitaip, ėmiau kalbėtis, sakyti savo poreikius, bet kas iš to, kad sakai? Gali nebūtinai sakyti, gali verkti, gali reikalauti, bet tai nereiškia, kad tave išgirs. Tai taip ir buvo: ir verkiau, ir reikalavau, ir niekas manęs neišgirdo. Nelabai tnkamus ir partnerius pasirinkau. – Buvo liūdna, bet pabandžiau suprasti tuos žmones. Vienas jų buvo labai išsigandęs ir grįžęs iš darbo būdavo piktas, nes sociume blogai jausdavosi. Kitas mėgdavo pagerti.
Persidirbti ir pagerti. Kai aš perpratau, kas su jais darosi, kodėl jie tokie įsitempę ir kodėl jie manęs nemyli, tai tas antrasis net nustojo kelti taurelę. Aš nustojau nervintis, jį kaltinti, bet persidirbti jis nenustojo, tai buvo virš jo galimybių ribos, jis vis tiek jautė įtampą, nuo vaikystės bijojo tėvo kritikos.“
G. Petronienė juokaudama pasakojo, jog abu santykius jai pavyko pataisyti maždaug nuo 3 balų iki 7. „Jie pradėjo man būti daug geresni, bet aš supratau, kad septynių balų man neužtenka. Dar vienas dalykas, kurį aš supratau, kad tų žmonių riba ir yra tiek. Jie tikrai mane mylėjo, bet jie tik tiek ir tegalėjo mylėti ir mane, ir bet kurią kitą moterį. Supratau, kad mano pagrindinė klaida buvo užsiimti tokiu taisymo projektu. Net jei „pritrauksiu“ iki septynių balų, tai vis tiek nebus tie 8 ar 9. Aš dirbau kažkokia gelbėtoja: paimu kažkokį nelaimingą vyrą, atitaisau jį, o man kas? – juokėsi G. Petronienė. Moteris teigė nusprendusi, kad su vyru turi būti gerai jau dabar. Tai neturi būti projektas, kuris net sėkmingai taisomas vėliau bus geras.
„Dabar jau kitaip žiūriu į santykius, mėgaujuosi jais. Darbe man sekėsi daug sėkmingiau: kai nustojau taisyti vyrus, tai labai daug jėgų liko darbui“, – susirinkusius prajuokino G. Petronienė. Garsi psichoterapeutė juokavo, kad karjerą daryti ji pradėjo maždaug nuo 35-erių metų. „Taip nutiko, nes tada nustojau taisyti santykius su vyrais ir ieškoti gyvenimo prasmės“, – šypsojosi G. Petronienė. Moteriai sekėsi lengvai, nes, kaip pati sako, darydavo viską, ko buvo prašoma ir negalvodavo apie pinigus: „Paskambina žurnalistas – atsakau į klausimus, nori interviu – duodu, nori nemokamos paskaitos – prašom. Man pačiai buvo nuoširdžiai įdomu viską išbandyti, tas negalvojimas apie pinigus davė fantastišką rezultatą. Manęs pradėjo reikėti, pamačiau, kad žmonės dėkingi.“
Visgi, moteris pripažino, kad žinomumas turi savo kainą. „Kai esi žinomesnis žmogus, tave kažkas pradeda pulti. Labai keista, gali būti labai geras ar labai protingas, bet tau vis tiek kažkas parašys labai šlykštų komentarą ar atsiųs asmeninį laišką. Tai man buvo labai netikėta ir labai baisu, todėl supratau, kad reikia labai aiškiai žinoti, kas tu esi ir ką tu nori pasakyti, nes žmonės yra labai įvairūs“, – sakė ji. Sėkmingai besiklostanti karjera privertė nebeskaičiuoti ir darbo laiko.
G. Petronienė neslėpė, kad ir pati ryžosi psichoterapijai. „Pradėjau jausti, kad darosi nebeįdomu, gyvenimas tapo pilkas, net į kelionę nebesinori išvažiuoti. Pradėjau jausti, kad „sudegimo“ sindromas artėja.
Man padėjo du dalykai: krikščionybė ir psichoterapija. Tiek laiko būdama psichoterapeute, aš pati nuėjau pas gerą psichoterapeutą į normalią psichoterapiją, kad išgelbėtų mane nuo manęs pačios. Niekas manęs gali neversti, bet jei aš norėsiu visiems būti gera, visiems pasiaukoti ir viską tobulai daryti, tai niekada gerai nebus, kiek tu beturėtum draugų, kiek puikių žmonių aplink save, vis tiek tau bus blogai. Kitas dalykas, krikščionybė yra fantastiškas būdas meilei sau. Mintyse turėti kažkokį globėją, gerą mylinčią jėgą, sugebėti ją pajausti. Jei aplinkiniai nėra mylintys, tai iš kur daugiau gali paimti tą meilę? Tu negali jos kasdien ieškoti pas kitus žmones. Turi ją susikurti“, – savo atradimais dalijosi G. Petronienė. Baigdama pranešimą psichoterapeutė pasidalijo ir keliais patarimais.
„Kaip priimti save ir savimi pasitikėti? Iš asmeninių gyvenimo pamokų supratau, kad reikia atitolti nuo tų, kurie tavęs nemyli. Sugebėti išeiti, jei viskas blogai, susikurti naują gyvenimą. Statyti santykius, girdėti žmogų, negelbėti jo santykiuose be reikalo ir turėti gerą balansą tarp darbo ir laisvalaikio. Bet iš tikrųjų, savimi pasitikintis žmogus yra tas, kuris girdi savo vidinį balsą“, – šypsojosi moteris.